Gegužės 11 d., antradienį, 10 val. iškilminga Eucharistijos liturgija Kauno arkikatedroje bazilikoje prasidėjo Kunigų metams skirtas visų metropolijos vyskupijų kunigų simpoziumas. Jį savo atvykimu pagerbė Šventojo Tėvo atstovas, apaštališkasis nuncijus Baltijos šalyse. Taip pat dalyvavo Kauno, Šiaulių, Vilkaviškio ir Telšių vyskupijų ganytojai bei gausiai susirinkusių (apie 300) minėtose vyskupijose tarnaujančių kunigų būrys.

Visi drauge dvasininkai šventė Eucharistiją, vėliau ldalijosi savo tarnystės patirtimi, liudijo pašaukimo džiaugsmą, stiprino vieni kitus nelengvame kelyje. Simpoziumo dalyvių – metropolijos kunigų vardu vyskupai pasirašė sveikinimo laišką popiežiui Benediktui XVI, kurį perdavė nuncijui arkivyskupui Luigi Bonazzi. Iškilmės pabaigoje buvo įteikti kasmetiniai „Bažnyčios kronikos“ fondo apdovanojimai, šiemet skirti dviem kunigams – kunigui marijonui Vaclovui Aliuliui ir kunigui pranciškonui Juliui Sasnauskui.

„Kviečiu dėkoti Viešpačiui už kunigystės dovaną“, – sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, pradėdamas Eucharistijos liturgiją ir ragindamas taip pat ir dalyvavusius tikinčiuosius bei „Marijos radijo“ klausytojus melstis už kunigiją, per kurią Viešpats išlieja savo gausias malones. Šv. Mišias koncelebravo nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila,  Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas, Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC ir visi dalyvavę kunigai.

„Į žilagalvę Kauno arkikatedrą, po 2 metų švęsiančią 600 metų jubiliejų, susirinko labai didelis būrys kunigų iš keturių vyskupijų padėkoti Viešpačiui už kunigystės dovaną ir paliudyti savo pasiryžimą ištikimai nešti Kristaus Evangeliją šių dienų Lietuvai“, – sakė arkiv. S. Tamkevičius savo pamokslo pradžioje. Paskui jis priminė apaštalo Pauliaus nuotykius, patirtus skelbiant prisikėlusį Kristų (iš Apaštalų darbų knygos). Vieni Paulių priėmė, kiti plakė rykštėmis, uždarė į kalėjimą, o čia jau pirmą dieną įvyksta prižiūrėtojo atsivertimas. Šis pasakojimas, pasak ganytojo, drąsina kunigus bei vyskupus, kurie šiandien susiduria su priešišku pasauliu, visas viltis sudedančiu į žemę, drumsčia jo „ramybę“ skelbdami prisikėlusį Kristų ir kviesdami amžinųjų vertybių neiškeisti į laikinąsias.

Reikia drąsos bei nuolankumo pripažinti, kad ir kunigai gali skaudžiai klysti ir jiems privaloma atgaila.

„Nežinau, kas sunkiau – ar vieną kartą būti nuplaktiems rykštėmis, ar kasdien girdėti niekinimus, kurių dauguma kunigų tikrai nėra užsitarnavę“, – sakė arkivyskupas apgailestaudamas, kad dvasininkai, to nesitikėję pradėdami švęsti Kunigų metus, tapo negailestingų kaltinimų taikiniais. Pasak ganytojo, tikrai kai kurie yra labai nusikaltę, ir reikia turėti drąsos bei nuolankumo pripažinti, kad ir kunigai gali skaudžiai klysti ir jiems privaloma atgaila. Kita vertus, pamoksle su pagarba pabrėžta, kiek daug kunigų Lietuvoje pasiaukojamai tarnavo ir tebetarnauja Bažnyčiai ir tautai – dėl to ir šiandien žmonės pasitiki Bažnyčia. Arkiv. S. Tamkevičius pasidalijo, kad iš visų kunigystės dovanų jis labiausiai branginantis celibatą ir sutiktų žmonių meilę, kryžių, Viešpaties artumo patirtį ir supratimą, kokia pragaištinga gali būti klerikalinė puikybė.

Eucharistijos liturgijoje dalyvavę dvasininkai vėliau atnaujino kunigystės pažadus.

Kauno arkivyskupas metropolitas, kurio iniciatyva ir buvo surengtas šis simpoziumas, po šv. Mišių  kvietė kunigus dalytis ir liudyti – pajusti brolišką vienybę, visiems reikalingą žmogiškąjį palaikymą. Simpoziumo darbui vadovavo Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris mons. Adolfas Grušas.

Arkiv. L. Bonazzi perdavė popiežiaus Benedikto XVI, kuris kaip tik ir norėjo Kunigų metų, sveikinimą ir jaudindamasis tvirtino, jog Lietuvoje, trečiojoje savo, kaip apaštališkojo nuncijaus, tarnystės vietoje pirmąkart dalyvauja tokiame dideliame kunigų susirinkime, išsakė džiaugsmą šia puikia proga geriau pažinti vieni kitus Tiesoje. „Kasdien mokausi būti nuncijus, dar labiau – būti kunigas. Kiekviena diena – tai tarnystės mokykla“, – liudijo Šventojo Tėvo atstovas. Jis pavadino save laimingu kunigu, nors ir suprantančiu, jog padaryti galėtų daugiau, bet dėkojančiu jį pašaukusiam Viešpačiui ir tikinčiu, jog iš pradžių pakvietęs Jėzus parodys, kur eiti. Kunigystę arkiv.

Kiekviena diena – tai tarnystės mokykla.

L. Bonazzi apibūdino kaip bendruomeninį įsipareigojimą ir uždavinį. „Būdami nuolat Dievo rankose, galime nuolat į jį kreiptis, pasitikėdami jo gailestingumu savo gyvenime, kai jis nėra autentiškas“, – sakė nuncijus, ragindamas į atgailą ir atsivertimą žvelgti kaip į atnaujinančią ir išgryninančią Dievo malonę, kviesdamas drauge išgyventi savo tarnystę, taisyti vieniems kitus, atleisti ir būti tokiais kunigais, kokiais Dievas nori matyti.

Vyskupas R. Norvila paliudijo ypatingas kunigų dvasinės vienybės patirtis, išgyventas prieš 10 metų per šv. Mišias Lietuvos II Eucharistinio kongreso išvakarėse, pas Viešpatį iškeliavus kardinolui V. Sladkevičiui, taip pat visai neseniai, gegužės 1 d. dalyvaujant kunigų piligrimystėje į Čenstakavą ir dabar, atvykus į šį simpoziumą Kaune. Vyskupas pabrėžė, jog visai nesvarbu, kur vyksta kunigų susirinkimas, svarbiausia – šios vienybės pagrindas – pats Jėzus Kristus, gyvai tarp jų esantis.

Vėliau liudijęs pirmuosius metus tarnaujantis Vilkaviškio vyskupijos kunigas Aurimas Stiklakis sakė turintis daug ko mokytis iš didesnę patirtį turinčių kunigų, bet jau dabar galintis dalytis su kitais pašaukimo džiaugsmu. Dėkingai prisiminęs iki šventimų dienos lydėjusius ir palaikiusius kunigus, sakė, kad apsisprendimas nesibaigia šventimais – apie pašaukimą mąstyti reikia kaskart iš naujo.

Svarbu, kad visi, prie altoriaus žvelgiantys viena kryptimi, tokie liktų ir gyvenime.

„Anuo metu buvo tik 12 ir Jėzus. Šiandien mūsų tiek daug!“ – džiugiai sakė vyskupas E. Bartulis,  klausdamas, ko reikia, kad Lietuva prisikeltų, ir atsakydamas: reikia, kad kunigai būtų geri Dievo malonės laidininkai. Vyskupas priminė ses. Faustinos žodžius: „Nuo šio momento nėra mano valios“ ir kvietė kunigus gerai įsiklausyti į šv. Jono Krikštytojo žodžius Evangelijoje: „Jam skirta augti, o man mažėti“ (Jn 3, 30).

Šiaulių vyskupijos kunigas Rimantas Žaromskis pasidalijo, kaip Dievas leido gyvenime daug patirti, kol atvedė į kunigystės kelią. Pasak kunigo, Dievas renkasi tuos, kurie to gal ir neverti, bet jis dėkoja Dievui, kad gali būti su mažaisiais ir jiems patarnauti.

Viešpats kalba ir skaudžiais, nemaloniais įvykiais, kurių būta Bažnyčios istorijoje nuo pat pirmųjų amžių, bet ir išbandoma Bažnyčia eina atgailos bei atsivertimo keliu.

Pasak vyskupo J. Borutos SJ, Kunigų metų patirtis labai sukrečianti. Pradžioje jie atrodė būsią labai šviesūs, pilni dalijimosi ir džiaugsmo, bet viską užtemdė pastarieji įvykiai, Bažnyčios puolimas. Bet, kaip sakė Telšių ganytojas, juk Viešpats kalba ir skaudžiais, nemaloniais įvykiais, kurių būta Bažnyčios istorijoje nuo pat pirmųjų amžių, bet ir išbandoma Bažnyčia eina atgailos bei atsivertimo keliu. Ganytojas linkėjo kiekvienam kunigui liudyti asmeninę atsivertimo patirtį.

Šiandien žmonės galėtų rinktis psichologą ar kitą specialistą, bet ateina pas kunigą su viltimi ir pasitikėjimu. Kunigas nuo pat krikšto iki iškeliavimo į amžinybę lydi žmogų, gali pasakyti jam, kad jis yra žmogus – taip kalbėjo Telšių vyskupijos kunigas Marius Venckus, kunigystę pavadindamas ypatinga dovana, ypač svarbia šiandienos pasaulyje. Kunigas iškėlė kunigų vienybės vertę – svarbu, kad visi, prie altoriaus žvelgiantys viena kryptimi, tokie liktų ir gyvenime.

„Kunigystė – tai malonė, kuri buvo kiekvienam asmeniškai padovanota“, – sakė vysk. J. Ivanauskas, dėkodamas kunigams už jų plačią, daugybę sričių apimančią tarnystę Dievo tautai. Ganytojas pasidalijo vaikystės momentu, padėjusiu gana anksti subrandinti norą tapti kunigu; geru žodžiu atsiliepė apie gimtojoje parapijoje tarnavusius ir gražų kunigystės pavyzdį rodžiusius dvasininkus.

Mons. Vincentas Jalinskas (Kauno arkivyskupija) sakė negalįs atsidžiaugti ir atsidėkoti Dievui už tokį gražų kunigų būrį. O apie savo tarnystę 52-uosius kunigystės metus skaičiuojantis dvasininkas pasakė trumpai: „Dėkingumas tau, Viešpatie, veržias per kraštus!“ Kita vertus, pradėjęs džiugiai ir entuziastingai, monsinjoras vėliau pasidalijo neramiomis mintimis, kurios kyla matant dabarties visuomenės blogybes. Jų, pasak liudijusio kunigo, „atėjom arti ir akėti“. Ko trūksta kunigams? – retoriškai klausta ir atsakyta: Jėzaus artumos, „apgyvendinti jį savo gyslose“.

Žodį kunigams tarė ir vyskupas emeritas J. Žemaitis, palinkėdamas niekada neapleisti Brevijoriaus maldos, mąstymų, prašyti Viešpaties būti gerais įrankiais jo rankose, tarnauti Bažnyčios labui ir būti gerais dvasios vadovais tikintiesiems.

Minint 44-ąją Pasaulinę komunikavimo dieną, taip pat švenčiamų Kunigų metų ir Lietuvos laisvės atgavimo dvidešimtmečio proga arkivyskupas įteikė „Bažnyčios kronikos“ fondo apdovanojimus t. Vaclovui Aliuliui MIC ir kun. Juliui Sasnauskui OFM, aktyviems katalikiškos žiniasklaidos bendradarbiams.  Apdovanotieji tarė padėkos žodį. Tėvas V. Aliulis trumpai paliudijo, sakydamas, kad savo tarnyste jautėsi visur reikalingas („joks kankinys, šioks toks darbininkas“) ir niekur jam nebuvę blogai; ypač pasidžiaugė, matydamas daug jaunų kunigų, o sutarimo tarp kartų, jo manymu, turėtų pirmiau ieškoti vyresnieji. Pasak kun. J. Sasnausko OFM, šis apdovanojimas jam ypač brangus, nes susijęs su „Kronikos“ vardu – jos jaudinančio tikrumo šiandien turinti pasimokyti visa žiniasklaida.

Padėkojęs simpoziumo dalyviams – įvairaus amžiaus, skirtingas pareigas įvairiuose Lietuvos kampeliuose atliekantiems kunigams – už jų tarnystę, pasidalijimus šiame renginyje, arkiv. S. Tamkevičius pakvietė visus į agapę.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba