Vladimiras Bukovskis (g. 1942) – vienas disidentinio sąjūdžio SSRS pradininkų, neurofiziologas, rašytojas. Nuo paauglystės užsiėmęs antisovietine veikla, už tai šalintas iš mokyklos ir universiteto, jau 1963 m. jis suimamas, pripažįstamas nepakaltinamu ir prievarta gydomas sovietinės psichiatrijos metodais. Vieno iš daugybės savo kalinimų metu jis su nelaimės bičiuliu Semionu Gluzmanu parašė ir savilaidoje paskelbė Пособие по психиатрии для инакомыслящих – vadovą tiems, kuriuos komunistai mėgino paskelbti/padaryti nepakaltinamus.

Bukovskiui tapus plačiai žinomam visoje Sovietijoje ir Vakaruose, buvo ryžtasi jį ištremti: 1976 m. šis sovietų valdžiai iki gyvo kaulo įkyrėjęs „chuliganas“ Šveicarijoje buvo iškeistas į turbūt žinomiausią Vakarų pasaulio politinį kalinį – Čilės komunistų lyderį Luisą Corvalaną. Po to apsigyveno Didžiojoje Britanijoje, baigė Kembridžo universitetą, toliau aktyviai kovojo su komunizmu, buvo vienas 1980 m. Maskvos olimpiados boikoto organizatorių.

1978 m. pasirodė vėliau į daugybę kalbų išversta autobiografija To Build a Castle. My life as a Dissenter. Po SSRS žlugimo Bukovskis lankosi Rusijoje, naujosios valdžios kvietimu dalyvauja vadinamajame „SSKP bylos“ procese (1992 liepa–spalis) kaip Rusijos Federacijos Konstitucinio Teismo oficialusis ekspertas. Rengdamasis procesui Bukovskis gavo galimybę susipažinti su daugybe ypač įslaptintų SSKP CK, KGB dokumentų iš vadinamojo Rusijos prezidento archyvo (vėliau „specialistų“ nuodugniai „išvalyto“). Jų pagrindu jis parengė iki šiol vieną įdomiausių sovietinių dokumentų rinkinių (http://bukovsky-archives.net), o apie patį (nevykusį) komunizmo teismą parašė vėlgi daug vertimų susilaukusią knygą Московский процесс (1995).

Kad ir negyvendamas Rusijoje, Bukovskis lieka vienu Rusijos demokratinio sąjūdžio lyderių, 2007 m. gruodį jis buvo iškeltas kandidatu į prezidentus, bet liko neįregistruotas. Būdamas nenuilstantis kovotojas už laisvę, jis priklauso daugeliui šios krypties organizacijų (Human Rights Foundation, The Freedom Association), yra vienas iš Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės partijos (UKIP, atstovaujamos ir Europarlamente), greta kitko reikalaujančios išstojimo iš ES, idėjinių globėjų. 2009 m. rugsėjį lankydamasis Bulgarijoje, Bukovskis Sofijoje skaitė paskaitą apie politinį korektiškumą. Į paskaitą atkreipė dėmesį Radio Svoboda laidos „Laiko skirtumai“ vedėjas Vladimiras Tolcas, savo lapkričio 24 d. laidą skirdamas aptarti Bukovskio politinio korektiškumo klausimo tezes. Šios laidos įrašas  susilaukė ir lietuvių žiniasklaidos dėmesio: jį savo ruožtu sutrumpintai gruodžio 19 d. aptarė Atgimimas.

Petrui Kimbriui ir kun. Robertui Grigui tarpininkaujant, NŽ-A redakcija susisiekė su Vladimiru Bukovskiu ir gavo iš jo visos jo paskaitos stenogramos išrašą, kurį tebuvo publikavęs tik vienas Estijos elektroninis žurnalas. Autoriui maloniai sutikus, siūlome skaitytojams jo paskaitos tekstą, kurį iš rusų kalbos vertė Nerijus Šepetys.

 ***

Žinote ką – man didžiausią nuostabą kelia įvykiai ir procesai, prasidėję pasaulyje iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo. Mes visi žinojome, kad Sovietų Sąjunga suirs, ir suirs neišvengiamai. Mano bičiulis Andrejus Amalrikas dar 1969 m. parašė knygą pavadinimu Ar išsilaikys Sovietų Sąjunga iki 1984-ųjų? Žinoma, jis turėjo galvoje ne kalendorinius 1984-uosius, o Orwellą, bet beveik atspėjo, su kelerių metų paklaida. Ir scenarijus, kurį jis ten aprašo, iš esmės pasirodė teisingas: subyrėjimas į nacionalines sudedamąsias dalis, respublikomis.

Taigi jo prognozė buvo visiškai realistinė, ir tai buvo ne tik jo nuomonė, o mūsų visų bendras požiūris, – tik jis mokėjo tiksliau formuluoti, dėstyti, argumentuoti. Tad man SSRS žlugimas nieku gyvu nebuvo netikėtas. Juoba kad ir aš pats dar 1989–1990 m. suspėjau Vakaruose išleisti knygelę, kurioje nuodugniai aiškinau, kodėl komunizmą turi ištikti griūtis. Knyga nesusilaukė visiškai jokio pasisekimo dėl žaismingos priežasties. Prancūzijoje ji pasirodė, regis, 1989 m., ir visi sakė: „Na, čia jis ir užlenkė! Kaipgi taip? Sovietų Sąjunga kaip tik dabar, su perestrojka, su viešumu ima stiprėti, o jis ją laidoja... Ne, jis pernelyg įsijautė“. O štai Vokietijoje knyga pasirodė 1991-aisiais, ir tada visi pasakė: „Na, ir ką – jau sugriuvo Sovietų Sąjunga, tai kam čia dabar apie tai rašyti“? Taip knygelė nesusilaukė pasisekimo nei ten, nei čia, nes tiesiog buvo sunku nuspėti, kur ir kada ją publikuoti.

Visi tie įvykiai, kurių dvidešimtmetį mes šiemet minime, daugeliui mūsų tikrai nebuvo netikėti. Užtat tai, kas vyko po to, tapo netikėtumu daugeliui. Ir kas gi vyko? Ogi pirmiausia nevyko: tiesiog neprasidėjo šio baisaus XX a. fenomeno, unikalaus žmonijos istorijoje, pražudžiusio šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje, apmąstymas, mėginimai filosofiškai apsvarstyti šį reiškinį, padaryti kokias nors išvadas, suprasti priežastis, kaip tai galėjo nutikti su mumis, gana civilizuotais žmonėmis, – viso to nebuvo. Maža to, vyko dalykai, kuriuos galima pavadinti visiškai nelogiškais.

Juk pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, žlugus nacizmui regėjosi, kad politinis spektras pasaulyje pasislinko į kairę (juk galima šiaip taip suprasti, kad fašizmas ar nacizmas tapatinami su dešiniąja ideologija– tegul ir visiškai klaidingai, bet tai jau atskira kalba). Taigi žmonių reakcija, visuomenės nuomonė krypo į kairę, bet žlugus komunizmui – kai regėjosi, jog politinės nuostatos turėjo pasistūmėti į dešinę – nieko panašaus neįvyko.

Visame pasaulyje, ypač Europoje, pradedant 1992 m., į valdžią pradeda ateiti kairieji politikai ir partijos, taigi vėl pasukama į kairę, kas man atrodo nelogiška. Maža to, jokios 1989-ųjų viltys (o jų būta itin plačių) neišsipildė. Komunizmas išliko. Francisas Fukuyama galėjo tarti, kad tai istorijos pabaiga, bet istorija tarė kitaip – liko Kinija, Kuba, Vietnamas, Šiaurės Korėja. Ir pačiose buvusiose komunistinėse šalyse procesas toli nepažengė: iš tikrųjų įvyko veikiau kosmetiniai, išoriniai pokyčiai: vienas personalijas pakeitė kitos, taip pat atėjusios iš komunistinio isteblišmento. Šios šalys pasirodė esančios ne laisvos, o tankiai apraizgytos nomenklatūros likučių. Tačiau tai, kas man kėlė didžiausią nuostabą, vyko Vakaruose. Juk kaip tik tuo metu Vakaruose pasirodė naujos utopinės ideologijos. Tad jeigu prireiktų nustatyti, kada tiksliai Vakaruose atsirado politinis korektiškumas, tai pasakyčiau aiškiai – kaip tarptautinis reiškinys jis pasirodė dešimto dešimtmečio pradžioje.

 Kaip fenomenas, sąjūdis, nukrypimas nuo normos politinis korektiškumas egzistavo ir anksčiau. Pirmąsyk su juo susidūriau dirbdamas Stenfordo universitete – veikiausiai 1984 m. Eidamas savo laboratorijos link priėjau duris, o priešais laiptais leidosi dvi merginos. Aš atidariau duris ir jas prilaikiau, kaip tai būčiau daręs bet kam: vyrui, moteriai, jaunam, senam. Paprastas mandagumas. O jos į mane pažvelgė su neslepiama panieka ir ištarė: male chauvinist pig. Nežinau, ar vertimas „vyriška šovinistinė kiaulė“ aiškesnis, manau, jog pakankamai mokate angliškai, jog suprastumėte, kas tuo pasakoma. Aš baisiai nustebau, nieko nesupratau ir atėjęs į laboratoriją papasakojau vaikinams, sakydamas: „Ir kas gi čia...“ Jie pradėjo kvatoti ir paaiškino: „Matai, čia netoliese Berklio universitetas, kurį Kalifornijos paprastuomenė vadina People’s Republic of Berkeley, nes ten užgimsta visi kairieji radikalūs sąjūdžiai, idėjos.

Ten formavosi visa 1968-ųjų studentiškosios revoliucijos filosofija, ir štai dabar ten plinta naujas feminisčių sąjūdis. Pasak jų, mes visi jas engiame tuo, kad kreipiamės kaip į moteris, elgiamės kaip su moterimis. Jos netgi turi tokią koncepciją: moteris esanti socialinis konstruktas, tad jei antai visi vyrai pradėtų elgtis su moterimis kaip su vyrais, tai ir moterys būtų ne moterys, o vyrai. Mūsų elgesys jų atžvilgiu ir padaro moteris tokias, kokios jos yra“. Ir, kas stebėtina, XX a. pabaigoje viename pirmaujančių universitetų jos netgi vykdė eksperimentą (man keista, kas gi leido jį vykdyti): imdamos abiejų lyčių kūdikius nuo pirmųjų dienų, jos augino, auklėjo juos visiškai vienodomis sąlygomis – tas pats maistas, tie patys žaidimai, ta pati apranga.

Suprantama, šis eksperimentas nedavė lauktų teigiamų rezultatų: berniukai jokių kūno dalių neprarado, mergaitės – neįgavo, ir apskritai, nei berniukų polinkis ginklams, nei mergaičių – lėlėms niekur nedingo. Nors eksperimentas ir nepavyko, bet anų moterų tai nesustabdė, priešingai, jos dar labiau į tai įsitraukė, skirdamos šiam eksperimentui ypatingą dėmesį. Ir štai ši tarp Berklio universiteto sienų užgimusi koncepcija, – jog mūsų stereotipinis elgesys su moterimis jas daro tokias, kokios jos yra, taigi visos vyrijos aukomis, – sukrečiamai sparčiai išplito visur.

Mano draugai Stenfordo laboratorijoje dar juokėsi iš to 1984-aisiais, bet jau po 10 metų visa ši beprotiška, neturinti jokio mokslinio pagrindo koncepcija tapo dominuojanti pasaulyje. Visuose universitetuose buvo įsteigti gender studies padaliniai, rusiškai turbūt tiksliausia sakyti исследования половых отношений, – tik štai ką čia tyrinėti, jūs jau man atleiskite? Būdamas fiziologas, aš šito nesuprantu, nes lytiniai santykiai egzistuoja milijonus metų, ir nieko nauja juose neįvyko, tad kodėl šitai reikia tyrinėti būtent šiandien ir ką tai duos, kur čia akademinės disciplinos požymiai? Bet kuriuo atveju tai plito neįtikėtinai sparčiai, ir pirmiausia jie ėmė tyrinėti mūsų nuodėmes. Vyrų nuodėmes. Juk mes ne taip elgiamės, netinkamai žiūrime į moteris...

Radosi nesuskaičiuojama daugybė teorijų, pirmiausia kalbinių, – kaip pamename iš Orwello, kairieji visuomet pirmiausia nori laimėti terminologinį karą. Ir štai prasidėjo: negalima jų vadinti Miss ir Missis, nes taip mes apibrėžiame jų santuokinį statusą, o tai neleistina. Atsirado anglų kalbai neįtikėtina forma Mis, kurią sunku ištarti, bet tai buvo tik pradžia. Toliau mums buvo sakoma, kad nevalia sakyti history, nes tai – his story (vyro istorija), reikia – her story. Pasipylė gausybė kalbinių naujovių: mums pranešė, kad neleistina seminaro vadinti seminary, nes jis kyla iš žodžio „sėkla“, tad reikia sakyti ovary (iš moteriškos kiaušidės). O kaip apskritai vadinti moteris? – naujiesiems akademikams iškilo didžiulis klausimas. Juk žodyje woman glūdi man – o taip negalima, žodyje female matome male – o tai neleistina. Taigi buvo sugalvotas naujas terminas moterims įvardyti: wofe (wo nuo woman ir fe nuo female), sujungiant du grynai moteriškus elementus. Ir dabar mes jas turime vadinti taip, o jei ne: male chauvinist pig!

Atrodytų, niekai. Juk argi mažai pamišėlių pasaulyje? Kadaise esu sėdėjęs su daugybe pamišėlių ir prie to visiškai pripratau. Tačiau reikalas tas, kad šiandienė visuomenė, ypač amerikiečių, yra primityvi. Ji įtraukia, įsisavina bet kokią naują kvailystę ir tuoj pat paverčia ją visiems privaloma. Ypač amerikiečių visuomenė, nors ir Europoje visuomenės galbūt ne mažiau konformistinės. Tai yra esą mums reikia priimti viską, ką mums primeta dėl sėkmės. Idant tau tavo reikaluose sektųsi, nieku gyvu nevalia būti neprisitaikėliu.

Šitoks amerikietiškas šablonas labai greitai išplito kaip privalomas. Tai privaloma paradigma, nes ji jau stebėtinai įtraukta į įstatymų leidybą. Antai šių naujųjų feministinių sąjūdžių moterys apkaltino vyrus visuotiniu seksizmu: esą visi jie seksistai, žiūrintys į moterį tik kaip į sekso objektą, todėl viską, kas susiję su moterimi ir seksu, reikią eliminuoti. Bet koks flirtas tarp vyro ir moters buvo pavadintas „opresyviu veiksmu“ (turimas galvoje engimas), todėl jei jūs darbe pajuokausite su savo bendradarbe ar dar blogiau – su pavaldine, neišvengsite bėdos: jums tuojau pateiks ieškinį ir jūs prarasite darbą.

Toliau – dar gražiau. Įsisiūbavo kaip reikiant! Juk šitie žmonės nesustoja. Utopistai apskritai niekada nesustoja, jie vis eina tolyn. Vienintelė išeitis – juos nušauti, o jei to nepadarysite, tai viską plėtos ir vystys be galo. Imame vyro stereotipą: vyras – tai engėjas, todėl jam ne vieta valdžioje, reikia, kad visur būtų moterų. Vyras – prievartautojas, gundytojas. Prasidėjo didžiulė kampanija child abuse, ir isterija dėl „seksualinio vaikų išnaudojimo“ Amerikoje kilo neįtikėtina. Tuo metu kaip tik rengiausi išvykti iš Amerikos, taigi persižegnojęs pagalvojau: „Ačiū Dievui, nebenoriu čia sugrįžti!..“ Užsidarydavo ištisi vaikų darželiai, personalą kaltinant seksualiniu tvirkinimu, nors tai būdavo visiška nesąmonė.

Greitai viskas buvo išsiaiškinta, galiausiai buvo išlaisvinti visi, kurie jau spėjo atsidurti už grotų. Tačiau pasipylė visa lavina atsiminimų: pagyvenę žmonės sriūbaudami pasakojo, kaip juos seksualiai tvirkindavo vaikystėje, nors tas amžius, apie kurį jie kalbėjo, atmintyje negalėjo būti užsilikęs. Suaugęs žmogus negali adekvačiai atsiminti, kas su juo vyko jam esant dvejų ar trejų metų – tai melagystė. Nepaisant to, ir kongresmenai, ir senatoriai... Kilo tokia (psichologų vadinamoji) „dirbtinės atminties“ banga, kai staiga būdavo prisimenami vaikystėje patirti tvirkinimai. Tačiau visa tai grindė paprasta feministinė idėja: vyras esąs grobuonis iš prigimties, todėl jam niekada ir niekur negalima leisti valdyti. Kartu kilo kampanija, kad svarbius postus užimtų bent jau vienodai vyrų ir moterų.

Didžiulis triukšmas buvo sukeltas dėl teisės tarnauti armijoje. Ne kokiose nors pagalbinėse srityse, o ten, kur tai labiausiai nepatogu – kariniuose daliniuose, tai yra ten, kur žmonės gyvena lauko sąlygomis, kur nusirengia, kartu eina praustis ir pan., – kur tiesiog klaikiai nepatogu. Ir ko tada stebėtis, kai po kelių tokios tarnybos mėnesių moterys ėjo į teismus ir teikė ieškinius dėl „seksualinio priekabiavimo“: kažkas pažvelgė iš nugaros, sušvilpė, ir tai jau sexual harrassment.

Beje, šiandien JAV jau nė vienas vadovas su savo pavaldine niekada nekalbės akis į akį, jis būtinai pasikvies liudytoją, nes gali būti paduotas į teismą dėl seksualinio priekabiavimo, ir jo karjerai – galas.

Tuo viskas nesibaigia: tapo nebegalima garsiai sakyti, kad moterys yra mažiau linkusios į tam tikras profesijas. Pavyzdžiui, Harvardo universiteto prezidentas privačiame susitikime pasakė, kad moterys dėl tam tikrų priežasčių, galbūt nenoro, retai pasuka į tiksliuosius mokslus, ypač matematiką, – ir jis neteko posto, nes kilo tiesiog laukinė isterijos banga, ir jam teko rašyti pareiškimą, prašant atleisti iš darbo. Ir tai visuotinis reiškinys, tarytum 1937-ųjų teroras.

Pamenu, 1991 m. atvykau į JAV skaityti paskaitų (vieną, du kartus per metus aš važiuodavau užsidirbti skaitydamas paskaitas universitetuose). Ir štai pagrindinė naujiena, kaip bent jau Europoje visi supranta – netrukus žlugs komunizmas, Sovietų Sąjungą ištiks griūtis, viskas kabo ant plauko. O kas tą dieną pirmoji naujiena Amerikoje pagal CNN? Tai istorija mergaitės, kurios nepriėmė į boiskautus, nes ji – ne boy. Todėl reikia viską keisti, kad ir mergaitės galėtų stoti į boiskautus. Ir tai svarbiausioji žinia. Taigi skaitau aš paskaitą, aiškinu, kas vyksta Sovietų Sąjungoje. Po paskaitos – klausimai, atsistoja kažkokia ponia, aiškiai ne studentiškos išvaizdos, matyt, iš profesorių, ir klausia: „Pasakykite, o kada gi pagaliau sovietiniame Politbiure atsiras moterų?“ Aš atsakiau: „Kaip tik šito jiems dabar ir tetrūksta. Taip, būtent to jiems reikia, aš su Jumis sutinku!“

Suprantate, kilo kažkokia beprotybės banga, užliejusi jau egzistuojančios beprotybės sluoksnį: pas juos jau buvo įsisiūbavusi nesveika visuomeninė rasinės lygybės kampanija. Pati kampanija prasidėjo visai sveikai, šešto dešimtmečio pabaigoje, septintame dešimtmetyje, kai tikrai buvo juntamos rasizmo liekanos, ypač Pietuose, – Šiaurėje to niekada nebuvo. Tai buvo iš tikrųjų nepriimtini ir beprasmiai reiškiniai, todėl pirminė kampanija už rasinę lygybę buvo visiškai pagrįsta. Tačiau, kaip ir visos tokio tipo kampanijos, greitai pasiekusi savo tikslą, ji tęsėsi toliau ir pasiekė absurdo ribą, kai pradėta reikalauti „pozityvios diskriminacijos“, kadangi šioje kampanijoje dalyvaujantys aktyvistai buvo apakinti utopijos: jie netikėjo, kad nelygybė yra normali būklė, kad mes gimstame nelygūs. Jie tiki, kad lygybę galima sukurti. Tai tarsi tokie Rousseau sekėjai, tikintys, kad žmogus esąs tarsi molis, iš kurio galima numinkyti, ką tik reikia.

Todėl faktą, jog nusistovėjusi rasinė lygybė Amerikoje akimirksniu nepagausino juodųjų – nežinau ko, profesorių, milijonierių, – jie palaikė savo kampanijos nesėkme, suvokė kaip paskatą toliau lyginti: siekti nebe lygių galimybių, o lygių rezultatų. Jie pradėjo diegti tai, kas vadinta „pozityviąja diskriminacija“ ir galiausiai viskas atvedė į kvotas. Jos neoficialios, bet veikia: kiekvienas universitetas turi priimti tam tikrą procentą juodųjų. Tai niekur neužrašyta, bet visi žino, kad jei to nebus, tai jiems išdraskys akis, užtampys po teismus ir niekur čia nesidėsi. Kvotos darbuose – štai privati firma, ir staiga kyla visuomeninis protestas: o kodėl jos direktorių taryboje tik viena moteris? Juk moterys sudaro mažiausiai pusę visų gyventojų, taigi ir direktorių taryboje jų turi būti ne mažiau 50%. Ir taip toliau. Ar tai ne beprotybė – žmones pagal jų odos spalvą ar lytį stumti į tas pareigas ar postus, į kuriuos jie pagal savo asmeninius duomenis iš esmės nė nebūtų galėję pretenduoti?

Grįžtant prie armijos – iškovojusios teisę tarnauti kariniuose daliniuose, moterys aptiko nuostabią landą: jos eina į armiją, ištarnauja tris mėnesius, pateikia ieškinį dėl seksualinio priekabiavimo, prisiteisia ar sulygsta keletą milijonų dolerių ir pasitraukia. Tai nuostabus būdas praturtėti per porą trejetą metų. Ir į tai įsitraukė tūkstančiai moterų. JAV kariuomenėje atsirado „nėščiojo kareivio uniforma“ – niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tokį dalyką pamatysiu! Juk pati „nėščiojo kareivio“ idėja – terminologinis prieštaravimas. Kareivis tarsi tam ir yra, kad gintų nėščiąsias moteris. Ši mįslė – ne mano protui. Bet yra tokia uniforma.

Kitas žingsnis – dvasininkai. Juk dvasininkas – autoritetinga figūra; nevalia, kad dvasininkai būtų vyrai! Turi būti moterys. Kilo siautulingas vajus – ir galiausiai dabar jau esama moterų dvasininkių, kurios netruko perrašyti Bibliją. Jau esama dabar ir naujos, feministinės Biblijos, kur Viešpats Dievas – moteris. Turiu draugą, Churchillio anūką, Winstoną. Pasimirė jo motina – tai Pamela Harriman, ilgai buvusi JAV ambasadore Prancūzijoje, mirė tebeidama tas pareigas, tad jai priderėjo JAV valstybinės laidotuvės. Taigi Winstonas atvyko į JAV ir, kaip jis pasakojo vėliau, atėjęs į Arlingtono katedrą mato, kad viskam vadovauja dvasininkė. Jis jai ir sako: „Ponia, pagal labai seną mūsų šeimos tradiciją per tėvų laidotuves vyriausiasis sūnus turi skaityti skaitinius iš šeimos Biblijos. Tokia ilgaamžė Churchillių giminės tradicija.“ Ji pavartė jo atsineštąją Bibliją ir atsakė: „Ne, šito skaityti negalima, tai netiksli Biblija.“ Bet ji ne ant tokio pataikė, tai vis dėlto Churchillis. Jis pažvelgė į ją ir tarė: „Ponia, jei Jums nepatinka mūsų šeimos Biblija, tai Jūsų reikalas, bet savo motinos laidotuvėse aš skaitysiu tai, ką manau esant reikalinga ir tada, kai norėsiu. Jei Jums tai nepatinka, aš apsisuku ir išvažiuoju!“ Kadangi tai buvo valstybinės laidotuvės, dvasininkė nusileido ir viską atliko kaip pridera. Bet tik pagalvokite – koks įžūlumas, koks akiplėšiškumas sakyti sūnui, ką jis turi ir ko neturi skaityti iš savo šeimos Biblijos per savo motinos laidotuves. Pasiekta tokia bjaurastis!

Ir jeigu viskas tik baigtųsi feminizmu ar rasiniais santykiais! Ne, viskas žengia tolyn, apimant vis naujas mažumas. Invalidai – neįgalieji. Jie dabar reikalauja, kad kiekvienas statinys būtų pritaikytas jiems įeiti. Žinoma, visuomeniniai pastatai – tai galima suprasti, čia esama prasmės, tačiau kai atsigręžiama į privačias krautuvėles ir sakoma, kad jei jos nebus pritaikytos įvažiuoti invalido vežimėliui, tai jas uždarys, tada jau rimta: smulkusis verslas nepajėgia sau leisti tokių išlaidų. Tokiais atvejais mažiems verslams tenka užsidaryti.

Visų šių gender studies kalbiniai eksperimentai baigėsi visiškai anekdotiškai: mums dabar tvirtinama, kad nevalia sakyti „neūžauga“, šis žodis uždraustas. Reikia sakyti – vertically challenged, nė nežinau, kaip tai pasakyti rusiškai. „Turintys vertikalumo sutrikimą“? „Problemų“? Storulis – jis dabar jau, pažodžiui, „turintis gabaritinių problemų“. Stojo tarsi orveliškoji era, kuri visai nejuokinga, nes galiausiai mums pradėjo leisti įstatymus. Visa tai kodifikuojančius įstatymus, – ir tai jau nebe kai kurių pusiau pamišusių žmonių ideologiniai reikalavimai, tai dabar jau įstatymai! Antai įstatymiškai reglamentuojama vadinamoji hate speech („neapykantos kalba“), kuri man šiaip jau labai primena abejotinos šlovės sovietinio Baudžiamojo kodekso 70-ąjį straipsnį, pagal kurį aš kadaise sėdėjau.

Juk visi šie apibrėžimai – labai išsklidę, ideologiją apskritai itin sunku kodifikuoti. Jei pamėginsite tai daryti, išeis paistalai. Tą pačią „neapykantos kalbą“ dabar jau galima pritaikyti praktiškai visiems rasinių skirtumų ar seksualinės orientacijos pripažinimams. Jūs apskritai neturite teisės tokių dalykų pripažinti, o jeigu viešai tai padarote, tai jūs nusikalstate tuo, kas vadinama hate speech. Štai pavyzdys: pas mus Anglijoje pernai eliminavo bet kokias visuomenines Kalėdų apraiškas. Viešojoje erdvėje Kalėdos pas mus uždraustos: jei nori savo namuose, prašau, švęsk, o štai statyti kalėdinį spektaklį viešoje vietoje – draudžiama, nes tai bus įžeidžiama musulmonams. Anglijos nacionalinė vėliava (nepainioti su Britanijos) – Šv. Jurgio kryžius (raudonas baltame fone) – uždrausti! Kodėl? Ogi todėl, kad musulmonams tai bus skaudu, tai primins jiems Kryžiaus žygius. Įdomu tai, kad patys musulmonai tam visiškai nepritaria, ne jie reikalauja tokių pokyčių. Netoli mano namų esančioje krautuvėlėje savininkas pakistanietis, visiškai ortodoksinis musulmonas, tyčia iškabino savo vitrinoje Šv. Jurgio vėliavą, taip tarsi sakydamas savo klientams: „Aš ne prieš, tai ne aš, tai jūsų kairieji, baltieji kretinai sugalvojo, aš niekuo dėtas, aš neturiu nieko prieš nei prieš Kalėdas, nei prieš Šv. Jurgio vėliavą...“

 Kas tai? Iš kur tai? Dabar cenzūra pasiekė tokią ribą, kad, manau, Shakespeare’as mūsų laikais nebegalėtų rašyti. Daugelio jo kūrinių nūnai statyti nevalia: „Venecijos pirklys“ – antisemitizmas, „Otelas“ – rasizmas, „Užsispyrėlės sutramdymas“ – seksizmas... Netgi į „Romeo ir Džuljetą“ viena mokytoja atsisakė vesti savo mokinius, pareikšdama, jog tai „šlykštus heteroseksualinis šou“ ir ji ten mokinių nevesianti! Taigi cenzūra dabar jau masinė ir netgi palaikoma baudžiamosios teisės. Prancūzijoje vienas Nacionalinio susirinkimo deputatas neseniai viešai pajuokavo homoseksualizmo klausimu – ir jam priteisė sumokėti baudą, jei neklystu, 20 000 eurų. Dabar tai dar tik bauda, o vėliau pradės sodinti į kalėjimą: mes žinome, kaip tokie dalykai vyksta, matėme, kaip greitai viskas evoliucionuoja represijų linkme. Štai apie ką mes!

Todėl aš ir pradedu nuo klausimo: kas tai yra? Ar tai tik padriki epizodai, keisti žmonės, rėksmingai, įkyriai besireiškiantys ir verčiantys visus gyventi pagal jų pasibjaurėtinas idėjas? Deja, viskas daug sudėtingiau. Daugelis jūsų turėtumėte būti girdėję tokį filosofą Herbertą Marcuse iš Frankfurto mokyklos. Štai būtent jo idėjos realizuojasi šiandien pasaulyje. Jo idėjų būta labai paprastų: jis buvo marksistas revizionistas, ir Marxui jis nepritarė tik dėl to, kad anas revoliucine klase laikė proletariatą, o Marcuse’s nuomone proletariatas nyksta, tad tikroji revoliucinė klasė – tai visokios mažumos, atskalūnai, patologinės asmenybės, – visa tai ir sudarą revoliucinį visuomenės elementą. Vienas Marcuse’s veikalas vadinasi Repressive Tolerance, ir ten jis aiškina, kad būtina bet kokią patologiją paskelbti norma, o visas normas – patologija, ir tik tada, rašo jis, mes pagaliau sugriausime buržuazinę visuomenę. Tai štai visi šie žmonės – mažumų, homoseksualų, feminisčių teises ginantys aktyvistai – visiškai nesirūpina savo mažumomis. Jie, kaip ir Leninas, pasinaudoja jais kaip instrumentu daryti spaudimą visuomenei ir ją kontroliuoti. Ir, žinoma, savoms mažumoms jie žalos ir blogo padaro gerokai daugiau nei mums visiems.

Mano bičiulio žmona Amerikoje jau prieš kokius septynerius metus įkūrė sąjūdį „Amerikos moteris prieš feminizmą“. Pradėjo tai kaip draugių iniciatyvą, dabar sąjūdis apima apie 2 milijonus moterų. JAV moterys jau supranta, kad šis „naujasis feminizmas“ – prieš jas, jis griauna jų gyvenimą, neleidžia joms laisvai rinktis to, kas joms patinka ir primeta tai, ką priskiria kažkokie aktyvistai.

Taigi mes susiduriame su rimta ideologija, kuri, prisiimdama tokio iš pažiūros kvailo ir absurdiško daikto kaip politinis korektiškumas pavidalą, baudžiasi sugriauti mūsų visuomenę. Jie nesirūpina mažumomis, jie negalvoja apie jų teises. Juo blogiau mažumoms, juo geriau jiems patiems: jie galės intensyviau mažumas ginti. Jų uždavinys – sugriauti mūsų visuomenę. Tai iš esmės tūžminga marksizmo versija.

Grįšiu prie to, nuo ko pradėjau. Kodėl visa tai taip staiga iškilo tarsi iš duonkubilio sulig komunizmo pabaiga? O labai paprastai: deja, mums neleido užbaigti šio darbo. 1991 m. aš važiavau į Rusiją ir mėginau aiškinti visiems, kam galėjau: mums nepakanka tiesiog baigti su komunizmu – komunizmas nusibaigs pats, – mums reikia jį nuteisti!

Mums reikia Niurnbergo proceso Maskvoje, kuris atskleistų visas priežastis, atidengtų visas paslaptis, nusikaltimus ir visus filosofinius pamatus šio šiurpaus reiškinio, sunaikinusio dešimtis milijonų mūsų tėvynainių ir šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje. Mes privalome prieš istoriją tai padaryti. Mums nepavyko tuo įtikinti tuometinės Rusijos valdžios. Pirma, pati valdžios viršūnėlė suprato, kad toks teisminio nagrinėjimo procesas iš jų pačių atimtų galimybę likti politikoje, bet užvis labiausiai užsispyrė Vakarai. Savo akimis mačiau šūsnis telegramų iš viso pasaulio Jelcinui, įtikinėjančių jo nieku gyvu nerengti tokio proceso, neatverti archyvų, neatskleisti tų nusikaltimų. Ne tik todėl, kad pasaulis buvo glaudžiai susijęs su Maskva – tų sąsajų būta išties stipresnių, nei mes manėme – bet ir grynai dėl ideologinių priežasčių. Kaip vienas Vakarų kairiųjų socialistų lyderių sakė Gorbačiovui (dokumente, kurį pats mačiau): „Socializmo žlugimas Rytuose sukels pačios idėjos krizę Vakaruose, o mes to nenorime!“

Štai kodėl paskutiniais sovietų režimo agonijos metais Vakarai padėjo išlaikyti šią imperiją visomis leistinomis ir neleistinomis priemonėmis, vien per septynerius Gorbačiovo valdžios metus buvo permesta 45 milijardai dolerių, kurie niekada nebuvo sugrąžinti. Atvykdavo įvairiausi Vakarų šalių lyderiai, iki pat galo palaikydami Gorbačiovą. Kaip pamenate, Bushas vyko į Kijevą ir įkalbinėjo ukrainiečius neatsiskirti, t. y. kalbėjo visišką absurdą, kvailystę, vis dėlto laikydamas tai savo pareiga. Visi Vakarai gelbėjo Sovietų Sąjungą.

Štai kodėl, kai komunizmas, nepaisant visų jų pastangų, sugriuvo ir atsirado galimybė teisti šią sistemą, aiškintis jos nusikaltimus, atskleisti viską, jie stojosi piestu, darė spaudimą Jelcinui, ir šis nepasiryžo šiam žingsniui.

O ką gi mes būtume pasakę tame teisme? Kas būtų jo metu atsiskleidę žmonijai? Labai paprasti dalykai: visos tos inteligentijos svajonės apie aukščiausią teisingumą ir lygybę neišvengiamai baigiasi tuščiomis parduotuvių lentynomis, ilgomis eilėmis ir GULAG’u. Ir negali niekuo kitu baigtis! Arba būtų išaiškinta – ir tai taptų akivaizdu netgi ne itin įžvalgiems, – kad bet kokia utopija neįmanoma įgyvendinti ir niekada nebus įgyvendinta, kad tai visada atves į GULAG’ą, nes utopistai niekada neprisipažįsta pralaimėję.

Štai ko reikėjo: kaip Niurnbergo procesas Vokietijoje kadaise sąlygojo rasizmo, eugenikos ir pan. idėjų diskreditaciją, taip ir Maskvos procesas turėjo diskredituoti visas kolektyvizmo, socializmo idėjas kaip utopijas, – ir pirmiausia socialinės inžinerijos idėją. Primesti žmogui ideologiją be jo sutikimo turi būti pripažinta nusikaltimu šiame pasaulyje! Bet to neįvyko.

Štai už tai mes šiandien ir mokame. Ir nežinome, kuo dar turėsime mokėti.

Šiandien jau pasiektas taškas, kad išrinktas politiškai korektiškas prezidentas. Ne todėl, kad jis turėjo kokių nors ypatingų idėjų, o todėl, kad jis juodasis. Amerika turėjo parodyti visam pasauliui, kokia ji pažangi, nerasistinė, kaip jie štai ėmė ir išrinko mums prezidentą juodąjį. Ir kas, kad jis nieko nesupranta nei politikoje, nei ekonomikoje, kad jis priskaldys malkų ir jau priskaldė, – visa tai amerikiečiams nesvarbu, kad tik jie nesiliautų atrodę pažangūs.

Štai kokį rezultatą mes turime, – rezultatą to, kad mūsų istorijos lūžio momentu mes nesurengėme Niurnbergo proceso Maskvoje.

* * *

Klausiate apie diskusiją – jie nekreipia į mus dėmesio. Aš mielai ginčyčiausi – ką jūs galvojate? Mano liežuvis aštrus, bet kurį iš tų politiškai korektiškųjų aš sudoročiau per keletą minučių. Tiesiog sumalčiau. Bet jie nesileidžia į tai. Jie neįsileidžia mūsų į žiniasklaidos priemones. Aš negaliu – būdamas visateisis Jungtinės Karalystės pilietis – parašyti šia tema straipsnio, paskelbti knygos, manęs nepakvies į viešuosius debatus šia tema. Todėl kad viešieji debatai šia tema nevyksta. Jūs nepasieksite, kad televizijos laida būtų skirta klausimui, galima ar negalima pateisinti politinį korektiškumą. Mums primetama ideologija. Aš neturiu nieko prieš jokius pamišėlius. Kartoju, esu pakantus žmogus, nemažai metų praleidau pamišėlių namuose ir gerai susigyvenau su jais. Vienintelė mano sąlyga – nereikia man primesti svetimų idėjų.

Prisimenu pirmąjį savo ginčą su KGB tardytoju. Man tada buvo 16 metų. Jis paklausė: „Kodėl jūs mūsų taip nekenčiate?“ Aš atsakiau: „Gink Dieve, nėra taip, kad jūsų nekęsčiau, aš tiesiog netikiu tuo, ką jūs norite daryti. Norite statyti komunizmą – prašom, statykite, bet aš nenoriu. Padarykime taip, kad aš turėčiau du kvadratinius metrus, kuriuose galėčiau nestatyti komunizmo. Jūs statykite jį aplink mane, aš netrukdysiu, o štai čia aš jo nestatysiu.“ – „Kaip tu drįsti taip kalbėti, visa tarybinė liaudis entuziastingai stato komunizmą“. – „Na, visa tarybinė liaudis testato, bet aš juk nesu tarybinė liaudis.“

Štai šito utopistai ir negali: negali priimti paprasto dalyko, kad negalima, nusikalstama primesti žmogui ideologiją, kuria jis netiki. Nesvarbu, ar tai komunistai, ar politkorektikai: tu tuojau tapsi žmonijos priešu. Tu nesiginčiji dėl jų santykių ir seksualinės orientacijos, bet tu vis tiek nepakantusis, tu homofobas. Kodėl? Todėl, kad nesutinki su jų konkrečia politika šiuo klausimu. Štai ką jie – šitie sukčiai, apgavikai – daro: jie sukeičia sąvokas.

Kadaise karalienė Viktorija labai taikliai atsakė paklausta, ką ji galvojanti šiuo klausimu: „Man nerūpi, ką jie daro, kol jie to nedaro gatvėje ir negąsdina žirgų.“ Mano požiūris į šį klausimą maždaug toks pat. Bet tik pamėgink pasakyti, kad tu nesutinki su tais aktyvistais... Žinote, čia susiklostė tokia nomenklatūra, – aktyvistams tai jų karjera, gyvenimas, padėtis, įtaka, valdžia, pinigai. Jie įgyja valdžią savo mažumoms, kaip ir Leninas – proletariatui, ir pradeda tai naudoti kaip įrankį kovai už valdžią.

Tai nėra filosofinė problema – kaip visuomenėje atsirandantis reiškinys. Jei taip būtų, tai mes sėdėtume kaip Sokratas po kaštonu ir ginčytumės šia tema – tie, kuriems tai rūpi. Betgi ne: šitai tuojau užgriūva teismais. O kam tuoj – iškart teismai? Kam toji hate speech? Juk mes turime pakankamą įstatymų bazę ginčams dėl įžeidimo spręsti. Jeigu aš savo juokeliu ką nors įžeidžiau, tepaduoda mane į teismą civiline tvarka, kam reikia specialių baudžiamųjų įstatymų dėl neteisingos kalbos? O reikia tam, kad visi būtų įbauginti ir nesiryžtų kalbėti, štai kam. Mes su jumis – patyrę žmonės, gyvenome totalitarizmo sąlygomis, žinome, kaip šie dalykai funkcionuoja. Ir nereikia sakyti – „tai ideologija, ilgainiui pasitaisys“. Komunizmas taip ir nepasitaisė, kol jo nenuvertė.

* * *

Sakote, kad Bulgarijoje viso to kol kas nejaučiate, kad laukiate iš tų dalykų pozityvumo. Žinote, man tai labai primena Vakarų reakciją į sovietinį komunizmą. Jie taip pat sakė, jog tame esama šio to pozityvaus, ir apskritai visos kalbos apie tai, kas ten, perdėtos, juk pas mus to nėra. Nesuprantu, kodėl mes dabar turime kartoti klaidas, kurias Vakaruose darė visus 70 Šaltojo karo metų. Pas jus irgi bus politinis korektiškumas, leiskite patikinti. Juk jūs – Europos Sąjungoje, o politinis korektiškumas ir yra ES ideologija. Ji pasieks jus iš Briuselio ir taps privaloma. Ir niekur jūs nesidėsite, nes Briuselio sprendimai turi pirmenybę prieš nacionalinių parlamentų sprendimus. Juk problema ne ta, kad yra idėja, kurią galime apsvarstyti – apsvarstyti neleidžiama. Už šios problemos svarstymą tuoj pradės sodinti. Patikėkite, aš – senas zekas, žinau, kada pakvimpa kalėjimu. O Vakaruose tas kvapas atsiranda. Štai koks reikalas – ir tai ne diskusijų objektas. Tai jus pasieks, deja, taip pat, kaip ir su rūkymo draudimu – šiandien jums atrodo, kad jūsų tai neliečia. Palies. Ir Vakaruose visada galvota, kad komunizmas jų neliečia. Palietė. Todėl geriau būti tam pasirengus iš anksto. O kas pozityvaus? Ką gi – pozityvių dalykų galima rasti kur tik nori. Komunizme irgi buvo pozityvių dalykų – ten jei jau mes buvome draugai, tai rimti, amžiams, rizikuojantys vienas už kitą gyvybe. O tai jau šį tą reiškia. Ten dėl ateizmo, siekio įsiviešpatauti pasaulyje audringai plėtojosi mokslas. Pas mus buvo puikių fizikų, matematikų – tai juk pozityvu, negi ginčysimės? Bet tai nereiškia, kad pats reiškinys kaip toks buvo pozityvus. Juk galima to paties pasiekti ir kur kas vegetariškesniais būdais nei komunizmas, argi ne?

 "Naujasis Židinys- Aidai" 2010 Nr. 3-4.

Naujasis židinys