Algimanto Kunčiaus nuotrauka

Čiurlionio namai įsikūrę būtent tame Savičiaus gatvės name, Vilniuje, tame bute, kur kambarėlį apie metus nuomojosi didysis mūsų tautos menininkas: matyt, čia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio įsikelta 1907-ųjų rudenį, nors į kultūrinę veiklą Vilniuje, akivaizdu, įsitraukta anksčiau: jau sausį (pagal naująjį kalendorių) įvyko Pirmoji lietuvių dailininkų paroda, rugsėjį susikūrė Lietuvių dailės draugija – ir vienur, ir kitur aktyviai dalyvauta. Mažajame „buto“ kambarėlyje plazdena itin romantiški „vaizdiniai“: štai Konstantinas skambina pianinu, prisėdusi ant kanapos jo klausosi Sofija (tai jų lemtingosios pažinties pradžia)…

M. K. Čiurlionio namai (pirmiausia – jų vadovas menotyrininkas Stanislovas Urbonas), atlikdami savo – memorialinio kultūros centro – funkcijas, puoselėja mūsų genijaus dvasią ir atminimą, kaupia informaciją apie jo gyvenimą ir veiklą, populiarina jo vardą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, o turistams iš tolimų šalių, neketinantiems apsilankyti Kaune ar Druskininkuose, dažnai suteikia vienintelę pažinties su šio dailininko ir kompozitoriaus kūryba galimybę…

Disponuodami tik M. K. Čiurlionio tapybos darbų reprodukcijomis (bet, kaip pažymi direktorius, – itin aukštos kokybės), šie namai vis dėlto „pavydžiai“ sergsti čiurlioniškąją savosios erdvės aurą, tik retais atvejais sutikdami „paslėpti“ Čiurlionį ir sienas užleisti šiandienos menininko kūrybos parodai. Penkioliktąjį gimtadienį atšventę M. K. Čiurlionio namai duris ką tik atvėrė ir penkioliktajai parodai – Algimanto Kunčiaus fotografijoms.

Gegužės 13-ąją įvyko parodos „Tolių vaizdai – sielos peizažai“, pristatančios nuotraukas iš trijų A. Kunčiaus nespalvotų fotografijų ciklų („Vilniaus kvadratai“, „Tolių vaizdai“, „Iš debesų knygos“), iškilmės. S. Urbonas, sveikindamas susirinkusiuosius, pažymėjo, kad šios erdvės suteikiamos tik iškiliems menininkams – pati pirmoji paroda buvusi skirta Rūtai Katiliūtei, M. K. Čiurlionio namams nutapusiai M. K. Čiurlionio darbo – uždangos teatrui – kopiją, o štai ši, ženklinanti šių memorialinių namų jubiliejų, skirta žymiam fotografui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui.

Prisiminęs prieš 40 metų užsimezgusią draugystę su A. Kunčiumi, M. K. Čiurlionio namų šeimininkas prisipažino, kad šis fotografas jam, tuomet ne vilniečiui, atvėręs Vilnių, jo kiemus… Panašų prisipažinimą išsakė ir vakaro viešnia – prof. Irena Veisaitė: ilgą laiką fotografija buvusi jai svetima, bet vienintelis apsilankymas A. Kunčiaus dirbtuvėje tapo šio meno „atradimu“, o parodos autorius likęs jos mėgstamiausiu fotografu.

A. Kunčiaus fenomeną gvildeno dailėtyrininkė dr. Agnė Narušytė ir literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė. Jų „matymai“, tarsi oponuodami vienas kitam, kaip tik priminė žvilgsnių į kiekvieną reiškinį, jų interpretacijų įvairovės galimybę. A. Narušytei įprastų, kone kasdien matomų daiktų fotografijos sukėlė įspūdį, jog fotografas – stebėtojas; fotografuojama – tarsi praeinant, nereikšmingai. Tuo tarpu V. Daujotytei šių fotografijų autorius atrodė besislepiantis, išliekantis paslaptingas; ji taip pat pažymėjo, kad M. K. Čiurlionio namų direktoriaus pasirinkimas atverti šias erdves A. Kunčiaus fotografijoms – vykęs.

A. Kunčius, apžvelgdamas savo netrumpą kūrybinį kelią, akcentavo kiekvieną fotografą esant intrumentalistu: svarbu instrumentu – kaip ir spaudžiant klavišą ar braukiant stygą – perteikti dvasią. Tai, kad yra įvaldęs ne vieną instrumentą, A. Kunčius paliudijo ne tik žodžiu (prisimindamas iš Jono Meko gautas filmavimo pamokas), bet ir darbu: parodydamas daugiau nei prieš 20 metų susuktą juostą „Giedrė ant stogo“ – bežodis, tik muzika apipintas keletą minučių trunkantis filmukas, pakildamas virš konkretybės (Giedrės Kaukaitės „stebėjimo“), išties skleidė vizualinę-poetinę metaforą (galbūt kiekvienam žiūrovui kiek savą – man ši ant Vilniaus senamiesčio stogo iš savojo buto pakilusi, lengvu ilgu rūbu plazdenanti figūra sukėlė asociaciją: Angelas virš miesto…)

Ir tai nebuvo vienintelis filmas, parodytas pristatant A. Kunčiaus fotografijų parodą – S. Urbonas fotografą pasveikino M. K. Čiurlionio namų dovana, pademonstruodamas savo ir režisieriaus Juozo Matonio keturių minučių filmuką: Vidmanto Bartulio muzikai skambant, tarsi atgijo A. Kunčiaus peizažai...