Marius Macevičius. Antoškos kartoškos. Kaunas: Kitos knygos, 2009.

Autorius man žinomas kaip režisierius, persimetęs dramaturgijon ir, kaip dabar įprasta – teatro fotografijon. Devyni amatai, dešimtas badas. Iš impozantiško knygos viršelio tikėjausi bent trijų dramų, parašytų skirtingomis kalbomis (lietuvių, rusų, anglų). O ten, pasirodo, vienos ir tos pačios vertimai. Ji kadais buvo pastatyta ir rodoma, net susilaukė kažkokių laimėjimų ir gastrolių į užsienį; deja, nemačiau.

Pjesės pavadinimas – išankstinė nuoroda į daugiakalbiškumą. Tiksliau, trikalbiškumą, mat kaip tik juo čia gausiai manipuliuojama, kliudant ir emigracijos temą (ir kam ją tiek klibinti, jei vis tiek nieko naujo nepasakoma?). Na, patogus knygelės formatas, įspūdingos fotografijos, gal netgi gera dramos kompozicija, šmaikštūs kai kurių dialogų epizodai. Daugiau nieko ypatingo, ypač dėl to, kad taip ,,pagerbiama“ viso labo viena pradedančiojo drama. Tik peršasi mintis, jog dramaturgija – ideali niša jaunam literatui; joje didžiausia paklausa. Skurdžiame nacionalinės dramaturgijos kontekste – konkurentai nebent J. Keleras, K. Saja, G. Grajauskas. Vadinasi, pats reiškinys beveik neegzsituoja; jeigu nori būti pastebėtas ir turi pretenzijų į teatrą – imkis. Aišku, būtų gerai, jei su teatru būtum susijęs tiek, kiek M. Macevičius.

Ryszard Kapuściński. Kristus su automatu ant peties. Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys. Kaunas: Kitos knygos, 2009.

Revoliucingas knygos pavadinimas anarchistinių lūkesčių nepateisina – tai vyresnės kartos publicisto reportažai apie Artimųjų Rytų, Afrikos ir Lotynų Amerikos partizanų judėjimus. Karšti taškai, šaltas cinizmas. Politikos ir istorijos, ne autoriaus.

Ši dokumentika turi gan aktualios kultūrinės vertės (nerandu kito būdo perteikimui, kaip tik pacituoti): ,,Galėtume sakyti, kad eilinis arabas nereikalauja, kad visi tikėtų Alachą, bet pageidauja, kad visi žmonės ką nors tikėtų. Diskutuoti su arabu apie religiją beprasmiška. Jis įsitikinęs, kad be tikėjimo gyventi neįmanoma, - štai jo filosofija. Pasisakyk arabui, kad netiki, ir jūsų bendravimas nemaloniai pakriks. Iš mandagumo jis susitars dar kartą su tavimi susitikti, bet neateis. Kadaise mačiau, kaip mūsų ekspertas inžinierius paprastų vyrų arabų grupei prisipažino netikįs. Jie nežinojo, kaip dabar su juo elgtis, ką daryti! Visi be perstojo tarėsi tarpusavyje. Stovėjo liūdni, bejėgiai, dūsavo, lingavo galvas. Pagaliau visi tylomis išsiskirstė, mintyse vis dar svarstydami apie šį keistą atvejį.“ (p. 24)

Vertimas vertingas ne tik dėl spalvingos R. Kapuściński asmenybės, bet ir dėl informacijos; temų, kuriomis Lietuvoje rašyta nedaug. O karo žurnalistika, kaip rodo Z. Stankaus knygos pardavimai, čia daug kam būtų labai įdomi.

Richard Bromfield, Cheryl Erwin Kaip užauginti tikrą vyrą be tėvo šeimoje. Vienišos motinos gidas. Iš anglų kalbos vertė Andrius Kunčina. Vilnius: Baltos lankos, 2006.

Vadinamasis ,,berniukiškumas“ vis labiau mane domina kaip mažai tyrinėtas reiškinys. Tema daug kam aktuali; neaplenktas homoseksualumo klausimas (kai kurie prancūzų teoretikai vienišų motinų augintus sūnus labai nesunkiai sieja su netradicinės orientacijos galimybe, tačiau šioje knygoje tai ne taip ryškiai akcentuojama). Išvardinti ir išsamiai panagrinėti psichologiniai motinų tipai, ydingas elgesys ir populiariausios klaidos. Papasakota kelios dešimtys istorijų su probleminėmis situacijomis. Gana smulkiai aprašyta berniukų augimo ir brendimo specifika, skirtumai nuo mergaičių (sūnus auginančios vienišos motinos neišvengia veidrodinio auklėjimo principo).

Skaitinys pasirodė kiek rimtesnis už anksčiau apžvelgtas amerikietiškos psichologijos knygas – gal dėl to, kad remiasi britiškaja (mums artimesne?) tradicija. Tačiau, žinoma, ir jį perskaityti reikėtų kritiškai, be aklo pasitikėjimo autorių visažinyste: priimant tas žinias, kurios reikalingos savivertei stiprinti ir išvengti grubių savanaudiškų klaidų. Knygoje esama daug infomacijos: nuo drausminimo subtilybių (britiškas modelis gan kontraversiškas) ligi kambario įrengimo detalių. Ne viskuo, kaip mąsto kai kurios motinos idealistės, būtina pasinaudoti; atranka taipogi išlikimo dalis. Simptomiška yra tai, jog skaičiau šią knygą ir vis mažiau norėjau vaikų.