Šiais metais vykusi Kolpingo savaitė buvo skirta nedarbo ir verslo kūrimo klausimams, kurie tapo itin aktualūs dabartinio sunkmečio sąlygomis. Be kitų svečių, organizatorių kvietimu Lietuvoje lankėsi Joachimas Lehmannas, vienas iš tarptautinės Kolpingo organizacijos lyderių, aktyviai veikiantis Vokietijoje (Augsburge) bei tėvas Rolandas Pasensie, Pietų Afrikos Kolpingo dvasios vadovas, visos Afrikos generalinis dvasios vadovas ir Tarptautinės Kolpingo draugijos prezidiumo narys. Lankydamiesi „Bernardinai.lt“ redakcijoje svečiai pristatė savo išties vertingą patirtį, ypač jaunimo įdarbinimo srityje, kuri, be abejonės, galėtų būti naudinga ir Lietuvai. Pokalbį pradėjome nuo pačios Kolpingo organizacijos veiklos pristatymo.

Kunigas A. Kolpingas savo socialinę veiklą pradėjo nuo mėginimų išmokyti amato ir taip suteikti oraus gyvenimo galimybę nepasiturinčių šeimų jaunuoliams. Šiandien jūsų organizacijos profesinio rengimo ir jaunimo integracijos patirtis gerai žinoma ir vertinama visame pasaulyje. Kokia šios veiklos specifika?

Zenekos nuotrauka

Joachimas Lehmannas. Vokietijoje Kolpingo organizacija visada itin daug dėmesio skyrė jaunimo nedarbo klausimui. Pavyzdžiui, per metus profesinei veiklai būdavo parengiami apie 30 000 jaunų žmonių, iš kurių apie 80% gaudavo darbą. Profesiniai kursai jau daugelį metų rengiami ir suaugusiesiems. Siūlome įvairių švietimo, kvalifikacijos kėlimo programų. Pavyzdžiui, Pietų Vokietijoje, Bavarijoje, beveik 800 darbuotojų užsiima vien mokymu įvairiuose mūsų centruose.

Po Berlyno sienos griuvimo bendradarbiavimą išplėtėme ir į Rytų Europą. 1991-aisiais surengėme keletą seminarų Estijoje. Buvusioje VDR įsteigėme profesinio rengimo centrų – vien Vokietijoje turėjome apie 1000 bendradarbių: mokytojų, meistrų, pedagogų. Vėliau pradėjome veiklą Čekijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Slovakijoje ir kitur, kur Kolpingas jau veikė ir prieš karą, kol buvo uždraustas tarybiniais metais. Tik Rytų Vokietijoje Kolpingo veikla niekada nebuvo visiškai nutraukta – jis, nors ir ribotai, galėjo veikti remiami Bažnyčios.

Įdomus pavyzdys yra Vengrija, kur surengėme mokymus bankų darbuotojams, vadovaujančiam personalui, pristatėme socialinio verslo idėjas. Be to, padėjome įsitvirtinti ir pačiam Kolpingui, nes mūsų siekis išsilaikyti patiems, plėtojant kokį nors verslą. Tam tikslui Vengrijoje pastatėme aukštos klasės 400 vietų šeimyninį viešbutį, ir dalis gauto pelno skiriama šios šalies Kolpingo socialiniams projektams.

Tradiciškai glaudžiai bendradarbiaujame su įvairiomis kompanijomis, pramonės prekybos rūmais, norėdami sekti darbo rinkos svyravimus. Organizuojame persikvalifikavimo galimybes jauniems žmonėms, pagal tai, kokias darbo vietas pasiūlo socialiniai partneriai. Kolpingiečiai visada palaiko glaudžius ryšius su darbdavių asociacija. Bavarijoje jau daugybę metų iš eilės darbdavių organizacijos vadovu yra išrenkamas vienas iš kolpingiečių.

Kolpingas yra plačiai pasklidęs pasaulyje – vien tik Vokietijoje jungia apie pusę milijono narių. Kadangi kolpingiečiai aktyviai dalyvauja pilietiniame ir politiniame gyvenime, daug jų dirba įvairiose politinėse, visuomeninėse organizacijose, šalies parlamente. Pavyzdžiui, buvęs Europos Parlamento pirmininkas Gertas Potteringas taip pat yra Kolpingo šeimos narys.

Pabrėžėte, kad kolpingiečiams svarbu patiems aktyviai dalyvauti socialinėje ir pilietinėje veikloje, prisidėti kuriant geresnę visuomenę. O kaip suprantate tą „bendrąjį gėrį“ ir kokiais principais vadovaujatės jo siekdami? Kokios naujos šviesos jūsų įžvalgoms suteikė naujoji popiežiaus enciklika „Caritas in veritate“, paliečianti daugybę svarbių socialinio ir ekonominio gyvenimo temų?

Zenekos nuotrauka

Kun. Rolandas Pasensie. Kolpingo organizacija nebando pasakyti, kokia visuomenės sandara būtų geresnė: socializmas, kapitalizmas ar dar kas nors. Mes niekaip negalėtume to įrodyti, juk niekada nesame matę tobulos demokratinės visuomenės. Vieni sako, kad jos pavyzdys būtų Švedija, kiti, kad – JAV. Kolpingo judėjimui svarbu yra tai, kad jis siekia teisingumu grindžiamos visuomeninės sanklodos, kur kiekvienas galėtų pasiekti teisingumą ir pats juo pasižymėtų. Bendrasis gėris turėtų būti aukščiausia visuomeninės tapatybės forma.

Šiuo metu kiekvienas bėga ieškodamas vien naudos sau, o juk turėtume rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. Galiausiai kiekvienas esame atsakingas už silpnuosius savo visuomenėje. Šie pagrindiniai principai nusako teisingą visuomenę Bažnyčios, ir, manau, kiekvieno kito akimis.

Savo enciklikoje popiežius kalbėjo ir apie visuomeninę santvarką, kritikavo kapitalizmą, tačiau ne patį savaime, bet nevaldomą kapitalizmą. Paskutinė enciklika kalba apie tai, kad gyvenimas tampa nebeįmanomas, kai visuomenę valdo nekontroliuojamos jėgos – kad ir kas jos būtų, kapitalizmas ar socializmas ar kas tik norite. Visada būtina ir atsakomybė.

Žmogišką veidą turinti valstybė pasižymi pagarba asmeniui, joje dirbama dėl bendrojo gėrio, jaučiamės atsakingi vieni už kitus, jaučiamės atsakingi už „mažiausius brolius“ savo visuomenėje.

Kapitalizmas yra gėris, jei jis yra atsakingas. Žmogišką veidą turinti valstybė pasižymi pagarba asmeniui, joje dirbama dėl bendrojo gėrio, jaučiamės atsakingi vieni už kitus, jaučiamės atsakingi už „mažiausius brolius“ savo visuomenėje.

Remdamiesi šiais principais galime judėti bendrojo gėrio link. Mes niekada negalime pasakyti, kad štai jau pasiekėme tobulą visuomenę, bet galime nuolat siekti, kad ji būtų geresnė.

Kada ir kaip susidūrėte su Kolpingu ir kodėl nusprendėte prisijungti prie šios organizacijos?

J. Lehmannas. Dar labai jaunas tapau savanoriu Kolpinge, o atėjus metui apsispręsti, ką dirbsiu toliau, pasirinkau darbą Kolpinge. Kaip tik tuo metu Vokietijoje buvo išleistas suaugusiųjų švietimo įstatymas ir mielai ėmiausi šios veiklos: važinėjau po šalį, ragindamas žmones pasinaudoti šia galimybe. Sužinojau, ko žmonės nori, ir pradėjome veikti tose srityse, – viskas klostėsi gana sėkmingai. Labai svarbu turėti verslininko gyslelę, nes neįmanoma visą laiką gyventi vien iš valstybės ar Bažnyčios teikiamų pinigų, būtina įplaukų patiems ieškoti. Buvo aišku, kad bendradarbiai turėtų dirbti kaip normaliame darbe. Manau, kad būtent šitai laidavo mūsų sėkmę.

Tai materiali istorija...

Aš buvau įsitikinęs, kad mūsų įkūrėjo Adolfo Kolpingo idėjos šiandien yra svarbios lygiai tiek pat, kaip ir tada, kai jis pradėjo XIX a. Jis sakė savo bendraminčiams: „Jūsų laikmečio poreikiai parodys, ką reikia daryti“. Nesvarbu, kur esame, pavyzdžiui, šiandien čia, Lietuvoje, ar Pietų Afrikoje, ar Indijoje, poreikiai yra didžiuliai. Mes turime juos matyti ir imtis kažką daryti.

Kun. R. Pasensie. Adolfas Kolpingas yra tiesiogiai susijęs su Bažnyčios socialinio mokymo ištakomis. „Rerum novarum“, pirmasis socialinis Bažnyčios magisteriumo dokumentas, buvo parašytas remiantis kai kuriomis pagrindinėmis A. Kolpingo idėjomis. Ir tai – labai įdomu. Jis yra vienas iš šio socialinio judėjimo pradininkų. Aš nieko nebuvau girdėjęs apie Kolpingą, kol vieną kartą susidūriau su jais dirbdamas vienoje mažoje Keiptauno parapijoje. Tuo metu į Pietų Afrikos Respubliką atvykdavo daugybė žmonių iš kitų Afrikos valstybių, karo pabėgėlių, pavyzdžiui, iš Sudano ir kt. Tarp pabėgėlių buvo nemažai išsilavinusių žmonių, ieškojusių darbo, – jie lankydavosi mano parapijoje. Vienu metu pradėjome mokyti juos anglų kalbos, nes dauguma jų buvo prancūziakalbiai. Šioje veikloje man talkino parapijos mokytojai išėję į pensiją, kurie nemokamai mokė šiuos žmones.

Tada ėmiau teirautis, ar nėra kokios nors organizacijos, kuri galėtų mums padėti. Kažkas man papasakojo, kad į Keiptauną neseniai atvyko kažkokia „Koplingo“ grupė. Su jais susipažinęs užsikrėčiau tarsi virusu ir nuo tada esame kartu.

Man labai patinka tai, kad, užuot dalinę labdarą, stengiamės kartu įveikti problemas. Tai man visada sukeldavo didžiausią pasigėrėjimą, mačiau, kaip keičiasi žmonių gyvenimai, nes jie patys imasi kai ką daryti, kad jis pagerėtų.

Jūs gilinatės į jaunimo nedarbo problemas šių dienų Pietų Afrikoje. Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduriate ir kaip jas sprendžiate?

Kun. R. Pasensie. Manau, kad pagrindinis dalykas yra atpažinti, ko žmonėms labiausiai trūksta. Kai atvyksti į naują vietą, svarbiausia nėra atsivežti savo programą, bet pamatyti, kokius poreikius reikėtų patenkinti greičiausiai, ko žmonėms tikrai reikia. Negaliu ateiti ir siūlyti žmonėms to, ko jiems nereikia.

Mes pastebėjome, kad Pietų Afrikos Respublikoje jaunimo nedarbas siekia beveik 40 %, ypač skursta daug rizikos grupėms priklausančių jaunų žmonių, neturinčių atramos šeimoje. Ką galime padaryti mes, kaip Kolpingas?

Norėjome padėti žmonėms įgyti gebėjimų, kurių dėka jie galėtų pasirūpinti savimi.

Supratome, kad svarbiausia padėti žmonėms padėti sau patiems. Tai nėra labdaros dalijimas. Mes norėjome padėti žmonėms įgyti gebėjimų, kurių dėka jie galėtų pasirūpinti savimi. Klausimas, ko žmonės nori, kad ir kur jie gyventų, ar Lietuvoje, ar Pietų Afrikoje. Žmonės visur nori tų pačių dalykų: stogo virš galvos, pajamų šeimai išlaikyti ir galimybės gyventi su sau brangiais žmonėmis gana taikiomis sąlygomis.

Nusprendėme orientuotis būtent į tą rizikos grupei priskiriamą jaunimą, suteikti jam galimybę – sumanėme programą, padedančią susirasti darbą.

Susirinko žmonių iš labai skirtingų genčių, skirtingų tradicijų ir aplinkos, ir su jais pradėjome unikalią programą „Life skills“ (Gyvenimo įgūdžiai). Jos metu studentai išmoksta ne vien parašyti savo gyvenimo aprašymą ar spręsti konfliktus, bet ir susivokti gilesniuose dalykuose. Pavyzdžiui: kokia yra mano vertė?

Kursuose mokosi įvairūs žmonės: krikščionys, musulmonai, netikintieji – tačiau mes jų neatsiprašinėjame dėl savo įsitikinimų, mokome savo vertybių. Neretai būna, kad mūsų klausinėja giliau, diskutuojame, tačiau mes nieko kitiems neprimetame.

Sudaromos atskiros vaikinų ir merginų grupės. Skaudu, bet pasitaiko išprievartavimo atvejų, nes ne vienas jaunuolis iki 22 metų jau yra ne kartą pabuvęs kalėjime. Mūsų programa suteikia šansą išeiti iš uždaro rato. Įvairūs specialistai, psichologai moko bendrauti vienas su kitu, kalbėtis, spręsti problemas ir konfliktus, nenaudojant smurto. Tai išties įspūdinga. Jauni žmonės praleidžia kartu 10 dienų, per kurias įvyksta stiprūs pasikeitimai.

Kiti žingsniai yra „Heart skills“ (Mėgstami įgūdžiai) – jie pavyksta todėl, kad žmonės jau yra įgiję motyvaciją. Kai žvelgiame į kitas vyriausybines iniciatyvas, tenka konstatuoti, kad apie 30-50 % dalyvių atkrinta per pirmuosius tris mėnesius, nes neturi gyvenimui reikalingų įgūdžių. Juos įgijus, mūsų programose išlieka 80-90% žmonių per visą laikotarpį. Man regis, labai svarbu, kad jauniems žmonėms galime pasakyti: nepaliekame jūsų vienų, galite pasilikti su mumis, kol susirasite darbą. Tai gali užtrukti ir porą metų.

Kursai pavyksta todėl, kad žmonės jau yra įgiję motyvaciją.

Po įvadinių kursų jie gali pasirinkti, kokių profesinių įgūdžių norėtų įgyti. Pirmiausia pasidomime Darbo biržoje, kokie yra pagrindiniai poreikiai, kokį darbą susirasti įmanoma. Tuomet tariamės su kursų dalyviais, kokių talentų jie turi, kas jiems patiktų, ir porą mėnesių jie stebi pasirinktą darbą, gali praktiškai jį patirti, pusę metų dirbdami nemokamai.

Po to jie gali dalyvauti „Heart skills training“ (Pomėgių praktikos) programoje, kuri labi skiriasi nuo europietiškų kursų. Pavyzdžiui, Vokietijoje, jei esi baigęs kirpėjų kursus, bent pusę metų tau niekas neleis plaukų net paliesti. Kadangi pas mus žmonės yra labai neturtingi, negalime sau leisti ilgo teorinio pasirengimo: mūsų kursai trunka nuo 3 iki 6 mėnesių: jie intensyvūs, bet po šių kursų žmogus jau gali tikrai dirbti. Kol kas mums pavyksta įdarbinti iki 80% absolventų.

Kai tai nepavyksta, mėginame pasitelkti smulkaus verslo išeitį. Turi omenyje, pavyzdžiui, vieno žmogaus įmonę: plauti mašinas, taisyti mobiliuosius ar kažką pardavinėti gatvėje. Jaunuolis išmoksta savarankiškai verstis. Šią sistemą vėliau perėmė ne viena Afrikos šalis. Ką tik grįžau iš konferencijos Čilėje.

Mane labai žavi šis Kolpingo bruožas: jis veikia 62 kraštuose, ir mes tikrai mokomės vienas iš kito geriausios patirties. Kai girdžiu, kas vyksta Lietuvoje, džiaugiuosi, nes čia palaiko vienas kitą. Esu labai dėkingas ponui Lehmanui, nes jis turi viziją, kurią puoselėja ne kiekvienas. Augsburgo Kolpingo bendruomenė viena pirmųjų pradėjo partnerystės programas, kai tai dar visai nebuvo madinga. Užmezgė ryšius su Albanija, Pietų Afrika, Indija, Vengrija, Korėja... Įdomu tai, kad palaikydami ryšius su Augsburgu, mes pastebėjome, kad galime bendrauti ir su kitomis šalimis, padėti vieni kitiems platesniu mastu. Per Augsburgą aš susipažinau su Lietuvos, Vengrijos Kolpingu, ir tai padeda cirkuliuoti geriausiai Kolpingo patirčiai.

Kas dirba jūsų socialiniuose centruose? Atvyksta savanorių iš Europos?

Kun. R. Pasensie. Ne, ir tai yra labai įdomi visos istorijos dalis. Kolpingo esmė: padėti žmonėms padėti sau – reikia ugdyti vietos personalą. Retkarčiais tikrai atvyksta žmonių iš Europos, norinčių padėti, ir jiems tai pavyksta. Atvirai šnekant, pasitaiko ir tokių, kurie pridaro daugiau žalos, negu naudos. Atvyksta su savo idėjomis, kurios neranda jokio ryšio su žmonėmis. Jiems sakome: pirmiausia klausyk, ką tau sako, pirmiausia žiūrėk ir mokykis, paskui galėsi kažko pamokyti ir tu. Neretai pasitaiko žmonių iš Europos ar Amerikos, kurie atvažiuoja „gelbėti pasaulio“. Bet mums svarbu remtis vietiniais žmonėmis.

Kas šiuos projektus finansuoja?

Tai labai geras lietuviškas klausimas (juokiasi). Kolpingas gali džiaugtis, turėdamas rimtą paramą, kurią teikia Vokietijos vyriausybė, kuri šitaip įvertina daugiau nei pusantro šimto metų mūsų organizacijos darbo patirtį. Vokietijos plėtros fondo dalį vyriausybė pavedė Kolpingui, kaip tarptautinei organizacijai. Tad šios lėšos panaudojamos plėtros projektams visuose pasaulio kampeliuose. Žinoma, pinigų skiriame ne Europai, o Afrikai ir Pietų Amerikai. Europoje ieškome kitų fondų.

Ši parama, savaime suprantama, yra laikina. Ieškome būdų, kaip verstis patys. Pavyzdžiui, mes nieko neduodame veltui, net ir Afrikoje. Kiekvienas dalykas turi savo vertę, galbūt tik 10 eurų, tačiau kiekvienas turi susimokėti, žinoti, kad viskas kainuoja. Jeigu mokėti negali, gali atsilyginti darbu, paslauga ar pagalba. Taip išsaugojamas žmogaus orumas. 

Lietuvoje vyrauja mąstymas, kad Afrika yra tolimas žemynas, jo problemos mus mažai liečia. Kita vertus, vis akivaizdžiau tampa, kad pasaulis yra tik mažas kaimas. Ką jūs, būdamas afrikietis, norėtumėte pasakyti mums, Europos piliečiams?

Mes visi esame vienoje valtyje. Norėčiau pabrėžti socialinę atsakomybę, – platesne prasme. Tam tikra prasme mes visi esame atsakingi už kiekvieną žmogų. Šį atsakomybės vienas už kitą jausmą Europa prarado dėl įvairių ideologijų ir sistemų įtakos. Svarbiausia tapo tai, ką aš galiu pasiekti sau, kaip susikurti geresnes sąlygas sau.

Norėčiau duoti vieną mažą pavyzdį, kuo nuostabi yra Afrika. Pietų Afrikoje – didžiulė AIDS problema. Vakarų provincijoje, kurioje gyvenu, turime 120 000 AIDS našlaičių: vaikų, kurių tėvai serga AIDS. Neturėjome, kur jų padėti, tačiau jie rado namus. Kiekvienas afrikietis jaučiasi atsakingas už kitą žmogų. Atsirado pastogė kiekvienam iš tų vaikų. Kai kurios šeimos paėmė jų net dešimt.

Atsakomybė apima visą bendruomenę, svarbu ne tik tai, kas mano, bet ir tai, kas – mūsų. Jie turi labai gražią filosofiją, kuri, žinoma, taip pat patyrė skaudžių nuostolių per karus ir kitas nelaimes, bet yra vis dar gyvybinga. Ji vadinama Ubuntu: esu žmogus tik kitų žmonių šviesoje. Tai yra visko, ką daro Afrika, širdis. Kartais tenka šitai priminti ir patiems afrikiečiams, kurie kelia karus, palaiko milžinišką korupciją ir t. t. Bet šių blogybių netrūksta niekur pasaulyje. Tačiau, manau, iš jos galima išmokti būti labiau atsakingu už kitus.

Atsakomybė vienas už kitą visą grupę padaro stiprią.

Kartais darbininkas ateina ir prašosi išleidžiamas į motinos laidotuves. Aš klausiu, bet kiek mamų tu turi, gal kokį ketvirtą kartą važiuoji jos laidoti? Dvidešimt brolių? Bet jų požiūris yra būtent toks: kalbama ne apie kraujo ryšius.

Europai pasakyčiau: „Prisimink šitai“. Juk šeimos ryšiai yra šalies sėkmės pamatas. Atsigręžkime į silpnuosius ir ką nors dėl jų padarykime, atsisakykime to įsitikinimo, jog viskas yra perkama. Atsakomybė vienas už kitą visą grupę padaro stiprią. Mes, afrikiečiai, negalime kalbėti apie karus, korupciją, nes visi darome tą patį, tačiau apie šeimos ryšių išlaikymą tikrai galime kalbėti.

Kalbino Saulena Žiugždaitė