Rimvydas Stankevičius. Patys paprasčiausi burtažodžiai: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 104 p.

Rimvydas Stankevičius – žinomas poetas, žurnalistas bei eseistas.

Prieš metus pasirodė Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių kompaktinė plokštelė „Valhala“, kurioje poeto tekstus skaito aktorius Andrius Bialobžeskis, skamba Domanto Razausko sukurta muzika. Tai buvo lyg atsisveikinimas su 2008 m. išėjusia knyga „Laužiu antspaudą“, kuri pelnė R. Stankevičiui „Poezijos pavasario“ laurus.

Naujasis eilėraščių rinkinys „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ savaip tęsia ankstesnįjį, bet išreiškia kitą kūrybinę užduotį – suteikti žodžiui burtažodžio galią. Gebėjimą paveikti, užkalbėti, skverbtis į paslapčių žinojimą. Eilėraščių pavadinimai atskleidžia tris poetinius ciklus, kuriuos autorius savitai supina į vientisą knygos pynę.

Iš penkių Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygų „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ – antroji, kuriai būdingas konceptualumas. Pirmoji tokia – „Laužiu antspaudą“. Jei ši mano, skaitytojo, sąmonėje asocijavosi su gotikine architektūra, gotika, netgi – tas autoriui vargu ar patiktų – su anapusybes adoruojančia gotų subkultūra, tai „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ dvelkteli ankstyvuoju baroku. Pačia gražiausia – bažnytinės sapnų architektūros – prasme. Toks subjektyvus, sąmonę įtraukiantis pojūtis. Nusišypsosiu: slinktis klasicizmo linkme.

Nelygu kokios asmeninės asociacijos kils dalyvausiančiam šiose poetinėse apeigose, objektyviai pabrėžkim štai ką: „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ radosi iš nebeįmanomo tikėjimo poezijos žodžio galia; girdėjau, kad tikėjimas daro stebuklus“.

Aidas Marčėnas