Su mikrochirurgu profesoriumi Kęstučiu Vitkumi susitikome grožio klinikoje Valakampių pušyne. Aptarę Vilniaus apylinkių estetiką (ponas Kęstutis daug žino apie ikikarinę ir pokarinę sostinę ), pradedame klausinėti apie gyvenimišką aplinką, atskleidžiančią, su kuo valgoma kasdienė ir šventinė mediko duona.

Jūs pats – ne vilnietis?

Aš gimiau Skuode, tėvas tame miestelyje buvo vyr. gydytojas. Paskui kėlėmės į Klaipėdą.

Kada Jūsų keliai pasuko į sostinę?

Atvykome į Vilnių 1959-ųjų pabaigoje. Tuo metu jis buvo labai lenkiškas. Nemokėjome susikalbėti nei rusiškai, nei kitaip. Atsikėlėme ir gyvenome Antakalnio gale, kuris irgi buvo visiškai kitoks nei dabar. Antakalnyje, kur dabar troleibusai sukasi, tekėjo upelis, o prie Saulėtekio buvo tarybinis ūkis. Pamenu, į Žvėryną būdavo ilgiausia kelionė.

Mediciną rinkotės tėvų paskatintas?

Taip. Jau 40 metų medicinoje sukuosi. Mano senelis buvo truputį stalius, gal tą meistriškumą iš jo perėmiau. Mano mama – profesorė rentgenologė, o tėvas – chirurgas. Ir mano sritis – chirurgija. Gal iš pradžių labiau norėjau į biologiją, arčiau gamtos, bet man visą laiką buvo subtiliai primenama medicina. Ant stalo paliekamos knygos, kurių herojai – medikai: Akselio Miuntės „San Mikelė“, Arčibaldo Kronino „Citadelė“ ir kitos. Palaipsniui pasąmonėje ir susiformavo tas pašaukimas. Taip ugdė tėvai, tuo keliu ir nuėjau.

Iš pradžių nebuvo lengva. Chirurgo pasąmonėje turi būti tam tikros agresijos. Juk nuolat esi kritinėse situacijose. Kai dariau pirmą operaciją, net nualpau. Buvau pirmo kurso studentas, reikėjo atlikti amputaciją... Paskui išmokau kitaip reaguoti.

Ir dabar, kai pats dėstau, renku rezidentus, žiūriu, kaip žmogus elgiasi kritinėse situacijose. Juk žmogus miršta. Labai svarbu, kaip emociškai reaguosi. Ši specialybė gerokai skiriasi nuo kitų. Daug chirurgų pervargsta, prasigeria – įvairūs stresai, visą laiką tenka vaikščioti lyg skustuvo ašmenimis – ir mikliai suktis, ir emocijoms nepasiduoti. Kartais tai labai sunku.

Įdomiai susiklostė Jūsų kelias. Iš pradžių ligoninės, o dabar va – sėdime grožio klinikoje...

Jos interjerą sukūrė mano žmona Daiva – dizainerė. Norėjo, kad būtų jaukiau. Neatrodo kaip klinika, ar ne?

Kaip namuose... O kodėl susiaurinote savo veiklą?

Negaliu tiek fiziškai dirbti kaip anksčiau – atlikti replantacijas ir dieną, ir naktį. Tai – tarsi atsitraukimas, susiradau savo kertelę. Išaugo geras kolektyvas ir vienoje ligoninėje, ir kitoje... Mane vadina mokytoju, ir tai – didžiausias įvertinimas. Visur visą laiką negali būti – turi po truputį trauktis. O plastinė chirurgija – lyg pomėgio sritis.

Žmogui labai rūpi, kaip jis atrodo. Yra mokslinių publikacijų, kuriose teigiama, kad kūno forma keičia sąmonę. Keista, ar ne? Forma keičia turinį! Pavyzdžiui, jei žmogui, sergančiam Dauno sindromu, sustumdo žandikaulius, sutvarko liežuvį, padaro jo veido išraišką visai normalią, jisai ir vidujai pasidaro normalus. Galite įsivaizduoti? Tai yra tiesa, nors ir nepaaiškinama. Niekas negali pasakyti, kodėl taip yra. Pasitaiko ir tokių dramatiškų dalykų, kai žmogus vidujai jaučiasi kitoks, negu išorėje atrodo.

Daug chirurgų pervargsta, prasigeria – įvairūs stresai, visą laiką tenka vaikščioti lyg skustuvo ašmenimis – ir mikliai suktis, ir emocijoms nepasiduoti. Kartais tai labai sunku.

Iš tiesų, kokiais kriterijais įvertinti žmogų, kuris nori radikaliai keistis? Juk gali būti ir negalių priežasčių, ir psichinių traumų...

Mes prieš tai daug kalbamės. Turiu ir kaip chirurgas išanalizuoti, kiek tai rizikinga. Šioje srityje gali pasakyti: „Aš jūsų neoperuosiu.“ Anksčiau buvo labai sunku tai padaryti, dabar – jau paprasčiau.

Daug ką ir kompiuteris nusprendžia, bet vis tiek negali visko numatyti. Būna, ir suklysti... Tačiau svarbiausia po to nesitraukti nuo to žmogaus, jeigu jau įsikišai į jo gyvenimą.

Kaip žmogui padėti, jei jis serga nepagydomomis ligomis? Kartkartėmis pasigirsta kalbų ir apie eutanaziją. Ką Jūs apie tai manote?

Sunku spręsti. Ypač, kai visiškai realiai susiduri su kritiniais atvejais. Vienas žiauriausių pavyzdžių mano praktikoje – pakrikusios psichikos žmogus norėjo susideginti dėl mergaitės, kuri jį atstūmė. Apdegė tiek, kad nebegalėjome pagydyti – išsivystė nudegiminė liga. Jis net išsižioti negalėdavo – jam reikėjo dantis išrauti ir per zondą maitinti. Veidas išdegęs, akys apdegusios, nosies nėra, visas sutrauktas – vienos žaizdos. Kai jo mama gydytoja prie jo budėjo, suleido vaikinui mirtiną dozę širdį veikiančio preparato ir pati bandė nusižudyti. Bet pastebėję ją išgelbėjome. Taip elgėsi motina, artimiausias žmogus.

Tai Jūs manytumėte, kad didelės kančios atveju taip elgtis būtų galima?

Pasitaiko, kad žmogus negali be kitų pagalbos savarankiškai išeiti iš gyvenimo. Teko dirbti JAV, ir aš ten mačiau – jie tiesiog palaipsniui didina vaistų dozę, ir taip tam žmogui leidžia išlaikyti orumą. Skausmas – labai žeminantis dalykas. Kodėl mes bijome tokios mirties? Nes lėtinis skausmas išsitęsia į baisią kančią.

Tačiau ar mes būtinai turime viską užbaigti? Kai ligoniui ir jo artimiesiems beliko tiktai iškęsti tą bejėgiškumą?

Bet, kita vertus, ar moralu, jei gali šimtus išgydyti, o šitam kokios nors nepagydomos ligos kamuojamam ligoniui skiriami tūkstančiai per dieną – aparatūrai, slaugai, vartymui? Niekas neras tos ribos, kai dar galima gydyti, o kai – jau ne.

O kaip Jūs tos ribos ieškojote ar tebeieškote?

Buvo labai sudėtinga. Kai studijavome mediciną, turėjome beviltiškų ligonių, kurie paralyžiuoti iki kaklo, niekada negalės nei vaikščioti, nei judėti – tik galva likusi, kurią maitini. Pragulos, gali į jas ranką sukišti, kaulus apčiupinėti. Atrodo, tikrai geriau jam suleisti vaistų, ir viskas. Tai sako: „Nueikite ir suleiskite kas nors, kad būtų sąžininga.“ Niekas nenuėjo, nors buvome ir jauni, ir, rodos, visai kitaip galvojome...

Ir kokia baigtis buvo?

Po savaitės tas žmogus pats mirė. Kiekvieną dieną po operacijų eini, mauniesi pirštines, iškabini visas išmatas, perriši žaizdas... Turi pasiaukoti. Tavo gyvenimas pavirsta jau kito žmogaus slauga.

Kai tokios ribinės situacijos nuolat pasikartoja, prie jų vis tiek turbūt priprasti neįmanoma?

Niekada. Operacinėje, aišku, esu visai kitoks žmogus. Ten turiu viską padaryti agresyviai, baigti kuo mikliau, kad tas žmogus gyvas liktų.

O kai kiekvieną sykį matai tą ligonį, jo akis, skausmą – pasąmonėje tai įstringa. Negali prie to skausmo, mirties priprasti. Ypač jeigu mažas vaikas. Kaip tame Arūno Matelio filme „Prieš parskrendant į Žemę“, kur vaikai serga onkologinėmis ligomis, – negalėčiau dirbti tokioje vietoje.

Rekonstrukcinė chirurgija truputį kitokia. Nors man tenka operuoti daug onkologinių ligonių, viską įmanoma rekonstruoti, atkurti. Pacientas, nors jam ir trečia ar ketvirta vėžio stadija, lieka orus, jisai visai kitaip gyvena visuomenėje. Gal nuo tų metastazių ir miršta, bet jis miršta be skausmo ir oriai. Tai svarbu.

Būtų labai baisu, jei mintis, kad „esu beveik kaip Kūrėjas“, nuolat lįstų į galvą. Taip lyginti galima tik labai apibendrintai.

Yra paplitusi nuomonė, kad į plastikos chirurgus kreipiasi savimi nepatenkinti, daug užgaidų turintys žmonės. Nemažai pavyzdžių, kai savęs gražinimas tampa beveik priklausomybe. Kaip Jūs, dirbdamas šitą darbą, tai matote iš vidaus?

Tai teisybė. Dabar estetinės chirurgijos sritis labai išsiplėtė. Stojant į šią specialybę – konkursai didžiuliai. Viena didžiulė plastinės chirurgijos sritis – rekonstrukcija, kita – estetinė chirurgija. Pastaroji skatinama ir žiniasklaidos, ir kitos aplinkos. Matote, kaip atrodo aktoriai? Keičiasi ir visuomenės samprata dėl tokių operacijų. Praėjusiais metais vien Amerikoje padaryta daugiau kaip 9 milijonai tokio tipo operacijų, tai jau tampa didžiule industrija. Tai – neišvengiami dalykai.

Žmonės mato kitokį gyvenimą. Kreipiasi sveiki, jauni pasiturintys asmenys, kurie nori save pakeisti, jie kitaip save įsivaizduoja – ir tuos dalykus jie tikrai gali pakeisti.

O Jūs tarnaujate žmogui ir atkurdamas, ir padedate spręsti šias problemas?

Taip, aš atėjęs iš tos srities, kuri rekonstruoja. Kur gali prisiūti ar atkurti dalį, bet matai, kad ir čia panašios problemos. Jeigu moters paklausi, kodėl ji darosi operaciją – ji dažniausiai sau darosi, ne dėl partnerio. Bet jei ji nori jaustis kitaip, jei nori atrodyti gražiau, ir tam turi galimybes, tai kodėl gi ne?

Kita vertus, nors rekonstrukcinė mikrochirurgija Lietuvoje jau gyvuoja trisdešimt metų, rodos, kalbama apie rimtus dalykus, o visi vis tiek su pašaipa žiūri: „Tu ten riebalus nusiurbi, raukšles tampai.“

Neseniai vyko kongresas, skirtas Vilniaus chirurgų gildijos 500 metų jubiliejui. Net amerikiečių dalyvavo. Parodžiau, ką gali rekonstrukcinė chirurgija. Jie išsižiojo. Nes įsivaizdavo visai kitaip. Aš sakau: „Nori, galiu ne tik nosį rekonstruoti, bet ir visą stemplę nuleisti, žarnos gabalą persodinti. Kaulą, jeigu nėra, įdėti iš kitur su kraujagyslėmis.“

Jei užsuktumėte į mano kabinetą, pamatytumėte, kad plastinės chirurgijos rankvedį, išleistą prieš dvejus metus, sudaro 8 tomai. Žmogus savaip siekia tobulybės. Taip, kaip jam atrodo. Kuo mažesnis žmogus, tuo didesnės, prabangesnės mašinos nori.

Jūs keletą sykių paminėjote žodį „orumas“. Rekonstruoti tą ar kitą žmogaus dalį – tai irgi reiškia grąžinti jam orumą?

Taip, kad jis galėtų bendrauti. Įsivaizduokite žmogų, kuriam nupjautas žandikaulis. Jam seilės teka, jisai ir smirdi, ir visuomenėje negali rodytis. O jeigu tai atkuri, rekonstruoji, jis vėl gali normaliai valgyti. Čia – orumas. Jisai pasijunta visai kitaip. Jis gali bendrauti...

Viena vertus, matote daug skausmo, kita vertus – daug stebuklų. O kaip rinktis gydymo būdus? Kaip suprantu, kreipiasi žmogus pagalbos, ir Jūs priimate sprendimą: „Taip, darysiu šią operaciją.“

Anksčiau, tarybiniais laikais, tai būdavo tiesiog vos ne asmeninis chirurgo reikalas. Tarkim, mačiau Maskvoje – garsus profesorius Krylovas veda kursus ir aiškina kursantams: „Va, kolegos, matote, pacientė praktiškai debilė.“ Pacientė apstulbsta: „Ką?“ Profesorius sako: „Aš čia ne jums, čia kolegoms.“ Ta stovi tylėdama. Toks žmogaus pažeminimas. Ką padarysim, tas ir bus gerai. Ką mes tau darysim, tu net neturi žinoti. Chirurgas yra dievas. Mano mokytojas sakydavo: „Chirurgaš operačiniame lauke yra karaliuš.“ Labai lengva taip susireikšminti...

Bent simboliškai tai labai gražiai atrodo. Dievas – kaip kūrėjas, ir žmogus, panašus į jį...

Būtų labai baisu, jei mintis, kad „esu beveik kaip Kūrėjas“, nuolat lįstų į galvą. Taip lyginti galima tik labai apibendrintai.

Tačiau kuo remtis, priimant tą ar kitą sprendimą?

Gali daug žinių perduoti ir papasakoti, bet patirties nenusakysi. Su pacientu aptariame tuos visus povandeninius rifus, mažiausiai valandą kalbame. Turi ir informaciją apie tą ligonį žinoti. Su tarybiniais laikais nepalyginsi. Kaip negali ir žemynų lyginti. Žmonės visiškai kitaip žiūri į tuos pačius dalykus. Pažiūrėkite į Rytus. Ten medicina visai kitokia.

O Jūs, kaip žmogus, kuriai medicinos mokyklai simpatizuojate?

Aš auklėtas kaip europietis, nes rusų medicina buvo perimta labiau iš vokiečių, o vokiečiai ją perėmė iš prancūzų. O prancūzai šioje medicinos srityje yra pirmi. Kiekvienas jų instrumentas turi savo pavadinimą. Ten buvo daug žymių chirurgų ir asmenybių. Man buvo labai įdomu iš jų mokytis, kai atvykdavo į Maskvą. Sėdėdavau ir žiūrėdavau išsižiojęs.

Jūs beveik visą laiką susiduriate su tiesioginiu žmogaus skausmu...

Taip, ir to skausmo daug. Tos pirmos mirtys. Dabar galiu pacituoti Napoleoną: „Kuo žymesnis chirurgas, tuo didesnės jo kapinės.“ Buvo tokių dalykų, kurių negalėjau numatyti. Mano pirma prisiūta vaikui rankytė – išsivystė kraujo užkrėtimas... Paskui buvau labai puolamas: „Nebūtum siuvęs, vaikas būtų gyvenęs.“ Po tokių įvykių net nežinai, kaip pačiam sugyventi su sąžine. Smaugia, iš tiesų – tai smaugia.

Ir visus 40 darbo metų gyvenate taip įsitempęs?

Panašiai. Pradėjau nuo „reanimacijos sesutės“ pareigų 1970-aisiais. Tada mane labai šokdino. Visi chirurgai valdingi – rėkdavo ir šaukdavo. Kai ateidavau į paskaitas, vaizdai plaukdavo iš nuovargio. O jau 1975 metais pradėjau dirbti traumatologijos skyriuje kraujagyslių chirurgu. O 1980-aisiais atlikau pirmąją prisiuvimo operaciją – Lietuvoje tų dalykų iki tol nebuvo. O tada jau prasidėjo laikotarpis, kai beveik neišeidavau iš ligoninės – savaitėmis... Net nepamačiau, kaip užaugo vaikai...

Kai eini į mediciną – visas amatui atsiduodi. Visiškai pasineri.

Ši specialybė yra tarsi gyvenimo būdas. Šiek tiek gali atsitraukti, bet neilgam... Juk rengiuosi ir pranešimams, ir paskaitoms, žiūriu ir skaidres, ir literatūrą skaitau, ir po internetą naršau. Idealios ramybės nėra. Niekada nežinau, kada skambutis, – ir jau keliausiu į ligoninę. Na, dabar gal jau mažiau, bet anksčiau 24 valandas per parą tekdavo dirbti. Turėdavau būti visada pasirengęs, neleisti sau per daug įsilinksminti, kad, jei iškviestų, galėčiau koncentruotis.

Anksti keltis – pats grožis. Man patinka visos spalvos, visi garsai, visai kitokie žmonės, kuriuos matai ryte. Personažai kiti. Kas rytą važinėju dviračiu į ligoninę, į centrą – sutinku visą laiką tuos pačius žmones, sveikinamės, labinamės.

Kaip vis dėlto iš tos įtampos vaduojatės?

Anksčiau vis eidavau pas (dabar jau amžiną atilsį) profesorių Gintautą Česnį. Jis labai gilus, intelektualus žmogus, su juo pasikalbėjus tapdavo lengviau.

O ar namai Jums tampa užuovėja?

Taip, ir tenai pasitrauki truputį. O kur daugiau? Jei nebūtų mano žmonos Daivos, nežinau, kaip man sektųsi. Ir paguodžia, ir nuramina. Ji pati kaip gydytoja. Chirurgas negali būti chirurgas, jeigu jis neturi to ramybės uosto namuose. Juk sėkmė nelydi visą laiką, būna ir baisių nesėkmių. Tada pasidaliji, išsilieji. Chirurgui šeima labai svarbu. Arba jisai blaškosi, ir nieko nelieka. Reikalingas tas uostas, užuovėja. Tik namuose. Daugiau nieko niekam. Juk ir draugų ratas, interesai keičiasi...

Smalsu sužinoti, kaip tas Jūsų pažįstamų ratas mainėsi?

Stipriai. Vis tiek esi „vykdomoji valdžia“, gali keisti žmonių likimą. Tad jauti besikeičiantį santykį ir klinikoje, ir kitur – su tavimi skaitosi, esi vyresnis, kai kalbi, jau nutyla.

Jau daugiau negu 30 metų bendraujame su tais pačiais draugais, su tais, kurie mūsų gatvėje gyveno. Dailininkas Arūnas Žilys, skulptorius Romas Kvintas, dar keletas su šeimomis. Mes netgi kartu keliaujame atostogauti. Skraidome vienu lėktuvu. Dabar [po skrydžių sutrikimų oro uostuose dėl ugnikalnio išmestų pelenų. – Red. past.] jau sakėme, kad nebeskrisime (juokiasi). Kai ištinka nelaimė – visi atvyksta, būnam kartu. Ir atostogaujame viename name visą savaitgalį. Įsivaizduojate? Dvylika žmonių kokius penkis kartus savaitei į Pietų Prancūziją buvome nuvykę, ir į Ispaniją.

Tarsi bendruomenė?

Taip. Labai vienas su kitu sutapome, nors visi labai skirtingi. Aš keliuosi iš ryto, po ketvirtos valandos. Atsikeliu, o tie dar sėdi, lošia kortomis.

Nuolatos ketvirtą valandą keliatės?

Visada. Paskaitau, paklausau radijo, viską pasidarau. Anksti keltis – pats grožis. Man patinka visos spalvos, visi garsai, visai kitokie žmonės, kuriuos matai ryte. Personažai kiti. Kas rytą važinėju dviračiu į ligoninę, į centrą – sutinku visą laiką tuos pačius žmones, sveikinamės, labinamės. Užtat vakare pabūti sunkiau, žmonės kviečia pasikalbėti, o aš jau nebegaliu. Devintą vakaro jau knapsiu nosimi, dešimtą einu gulti.

Ar skaitote knygas savo malonumui?

Žinoma. Daug skaitydavau. Tėvai vaikystėje net drausdavo, tai skaičiau po antklode palindęs, dėl to ir akinius turbūt dabar nešioju. Yra tokių nuostabių knygų...

Kokį literatūros žanrą mėgstate?

Šiuo metu skaitau istorines knygas. Apie valdovus, apie karalius bepročius, visas jų dinastijas, apie karą, apie Kryžiaus žygius arabų akimis – visi tie istoriniai aspektai man patinka.

O sportu spėjate pasidomėti?

Žinoma, domiuosi. Man artimesnis futbolas, krepšinis – mažiau. O pats gražiausias sportas yra biatlonas – ketverius metus buvau ir šios sporto šakos federacijos prezidentas. Toks iš protėvių atėjęs sportas – persekioji auką ir į ją taikaisi, medžioji.

Labai gražu pažiūrėti, kaip Diana Rasimovičiūtė ir kiti mūsų olimpiečiai neria. Juk tiems dalykams reikia labai daug ištvermės. Turi po didelio fizinio krūvio prisitaikyti ir šauti. Aš pabandžiau šimtą metrų prabėgęs pataikyti – niekaip neišeina, rankos dreba (juokiasi).

Turbūt ir pats sportuojate?

Taip, kiekvieną rytą stengiuosi pasportuoti. Dienos po visų tų įtampų nebūtų – negalėtum taip susikaupti, susikoncentruoti. Kartais ir stresų visokių būna, ir psichologinių peripetijų – sportas labai svarbu, jis labai žmogui padeda. Šiaip ar taip, kad galva funkcionuotų, turi būti gera ir smegenų kraujotaka.

Man Valstijose teko sutikti 84 metų sportuojantį veteraną. Tvirtas kaip uola. Jis per vakarėlį užšoko ant stalo, lengvai darė atsispaudimus, remdamasis tik pirštais... Aš per savo gyvenimą nesu nė vieno tokio pratimo padaręs.

Jūs – energingas žmogus. Kokie tolesni siekiai, tikslai?

Negaliu visko pasakyti, nes tada idėja išblės.

Esate truputį prietaringas?

Na, gal truputį (šypsosi).

Vis dėlto – ką Jums dar norisi nuveikti?

Viskas labai keičiasi. Sunku net įsivaizduoti. Anksčiau save labai realizuodavau, kai rašydavau, publikuodavau daug straipsnių tarptautiniuose žurnaluose. Dabar per tą skubą nelieka laiko.

Kritinėse situacijose turbūt kyla visokių minčių. Gal jas kartais užrašote?

Ne, nerašau. Tiesiog daug fotografuoju. Viename iš namų liko tūkstančiai skaidrių. Nuo 1998 metų jau užsiimu skaitmenine fotografija, jas daug paprasčiau laikyti kompiuteryje. Tokia ir realizacija.

O sparnų iš tėvynės kelti nežadate? Į Ameriką?

Ne. Man jau ankstesnis iškeliavimas 1992 metais buvo labai skausmingas. Juk čia mano draugai, visos šaknys. Jungtinėse Valstijose neturėjau jokių pažįstamų. Ten išvažiavau, pasirašiau sutartį, daug dirbau. Bet ten būdamas skaičiavau dienas iki grįžimo... Nepritapau. Amerikoje visai kitas žmogaus supratimas, filosofija...

Sakote, Amerikoje skaičiavote dienas, o operacinėje turbūt skaičiuojate minutes, sekundes – visą laiką ką nors tenka skaičiuoti, laukti...

Dabar net nepajuntu – laikas taip tikslingai, kryptingai bėga į vieną pusę. Sunku net įsivaizduoti: pirmadienis vos prasidėjo, o jau, žiūrėk, ir penktadienis. Rodos, ką tik išvažiavom į kaimą savaitgaliui, staiga – ir vėl pirmadienis, ir vėl viskas iš naujo...

Anksčiau, kai buvau jaunesnis, viską pirmoje dienos pusėje pasidarydavau – vos sulaukdavau to pusiaudienio... (šypsosi) Paskui nuo studijų jau kitaip. Medikai labai užsiėmę. Turbūt gyvenime išties būna tam tikrų etapų. Klinikos kūrimas – irgi tam tikras etapas. Tai žmonos idėja. Dabar net neįsivaizduoju, ką veikčiau be klinikos.

Kalbino Kęstutis Dvareckas ir Antanas Šimkus