Šie straipsniai, radijo paskaitos ir keturių Johanno Sebastiano Bacho muzikos koncertų ciklas „Visos fleitinės sonatos, žymiausios arijos ir legendinė Tokata ir fuga d-moll“ yra skirti didžiausių Lietuvos vargonų, esančių VU Šv. Jonų bažnyčioje atstatymo dešimtmečiui (2000–2010) paminėti.

Įvadiniame straipsnyje apie J. S. Bacho vargonų kūrybą sužinojome, kaip jis augo, kokia buvo muzikinė vaikystė, kaip jis tobulino vargonininko ir kompozitoriaus sugebėjimus ankstyvajame kūrybos etape. Antroje straipsnių ciklo dalyje apžvelgėme kompozitoriaus Veimaro laikotarpio gyvenimą ir kūrybą, sužinojome, kaip jį paveikė pažintis su Antonio Vivaldžio kūriniais ir kaip baigėsi garsiosios J. S. Bacho muzikinės varžybos su vargonų ir klavesino virtuozu iš Paryžiaus Louisu Marchandu. Trečiojoje šių straipsnių ciklo dalyje aptarsime J. S. Bacho Kioteno laikotarpio gyvenimo ir kūrybos ypatumus, sužinosime, kaip kompozitorių paveikė kalvinistiška princo Leopoldo aplinka ir kuo baigėsi kompozitoriaus noras susitikti savęs vertą konkurentą, kokiu jis laikė Hendelį.

J.S.Bacho Sonata smuikui solo nr. 1 g-moll (Bacho autografas)

Galbūt tai tik įdomus sutapimas, bet prieš apsigyvendamas Kiotene J. S. Bachas trumpam apsilankė Leipcige, kur galiausiai praleis 27 savo gyvenimo metus. Į Leipcigą jis buvo kviestas apžiūrėti naujų Šv. Pauliaus bažnyčios vargonų. Nors čia jis svečiavosi tik kelias dienas, turbūt spėjo pajusti šio miesto kultūrinio gyvenimo ritmą. Leipcige, kur gyveno daugiau nei 30 tūkstančių žmonių, Šv. Tomo bažnyčioje kantoriumi dirbo jo pažįstamas, žymus kompozitorius, Johannas Kuhnau. Čia buvo prestižiškiausias visoje Vokietijoje universitetas, kelios aktyviu muzikiniu gyvenimu pasižyminčios liuteronų bažnyčios, turinčios puikius vargonus. Miestas garsėjo rimtomis kelių šimtmečių kultūrinėmis tradicijomis.

Kiotenas buvo mažas žemdirbių miestelis, kur vienintelis kultūrinis akcentas buvo princo Leopoldo rezidencija su neseniai įkurta maža rūmų kapela. Čia, kalvinistų aplinkoje, buvo tik viena liuteronų bažnyčia su prastais vargonais ir be jokio muzikinio gyvenimo. Ar J. S. Bachas nesigailėjo pasirinkęs tokį užkampį? Ar jis turėjo kitokį pasirinkimą?

Deja, jis kito pasirinkimo šiuo metu neturėjo, ir mintyse jam turbūt jokių dvejonių nekilo. Jis džiaugėsi galėdamas ištrūkti iš Veimaro ir žinojo, kad Kiotene jis bus tarp geriausiai apmokamų muzikų visose princo valdose. Be to ypatingą prielankumą kompozitoriui ir muzikai apskritai jaučiantis princas Leopoldas buvo puikus mecenatas. Kioteno rūmų kapelos muzikantai buvo visa galva aukščiau už tuos, su kuriais jiems teko dirbti Veimare. Iš tikrųjų sąlygos čia buvo pačios puikiausios J. S. Bachui siekti užsibrėžto muzikinių varžybų dėl pranašumo tikslo. Dėl neįvykusių varžybų su L. Marchandu Dresdene kompozitorius tik dar labiau norėjo susitikti jo vertą konkurentą.

Tuo metu buvo dar vienas kompozitorius, kuris, sakoma, būtų galėjęs J. S. Bachui prilygti – tai buvo jo vienmetis Georgas Friedrichas Hendelis. 1719 metais jis svečiavosi savo gimtajame Halės mieste, tik 20 mylių nuo Kioteno. J. S. Bachas, apie tai sužinojęs, kuo skubiausiai išsirengė jį aplankyti. Deja, J. S. Bachui atvykus į Halę, G. F. Hendelis išvyko tą pačią dieną, ir jie nesusitiko. Dar vienas šansas pasimatyti su populiariuoju G. F. Hendeliu laukė 1729 metais, bet tada J. S. Bachas sirgo ir pas Hendelį pasiuntė savo sūnų Wilhelmą Friedemanną. Jis pakvietė G. F. Hendelį apsilankyti Leipcige pas J. S. Bachą, bet šis nepanoro. Ar G. F. Hendelis specialiai vengė J. S. Bacho? Sunku pasakyti, bet atrodo, kad J. S. Bachas, kuris jaunystėje pėsčiomis daugiau nei 400 kilometrų keliavo į Liubeką, kad išgirstų Buxtehudę, to troško daug labiau.

Dirbdamas Kiotene, kaip niekada gyvenime J. S. Bachas daug keliavo, ir po vienos tokios kelionės jam nutiko pats tragiškiausias dalykas per visą gyvenimą. Grįžęs namo iš Bohemijos Karlbado su princu Leopoldu, jis rado savo žmoną Maria Barbarą staiga mirusią ir jau palaidotą. Kaip tai galėjo nutikti, nežinoma, juo labiau kad J. S. Bachas išvyko palikęs ją visiškai sveiką. Tai buvo didžiulis smūgis ne tik pačiam Johannui Sebastianui, bet ir jo keturiems mažiems vaikams.

Nepraėjus nei pusei metų po žmonos mirties J. S. Bachas vėl iškeliavo, šį kartą į Hamburgą pas legendinį Johanną Adamą Reinckeną, pas kurį daug kartų buvo lankęsis ir žavėjęsis jo improvizacijomis jaunystėje. Dabar jau senas J. A. Reinckenas pats susižavėjęs klausėsi, kaip J. S. Bachas pusę valandos improvizavo choralinę fantaziją turbūt paties J. A. Reinckeno stiliumi. Pastarasis, išgirdęs Bacho improvizacijas, ištarė tą neužmirštamą komplimentą: „Maniau, jog šis menas jau yra miręs, bet dabar matau, kad jis gyvena tavyje.“ Tai buvo tikrai stebėtinas pasakymas, nes dar prieš 20 metų pats J. A. Reinckenas jaunajam J. S. Bachui stebint ilgai improvizavo.

Atsigavęs po žmonos mirties, J. S. Bachas 1721 metais vedė antrą kartą. Jo žmona tapo Kioteno rūmų dainininkė Anna Magdalena Wilcke, su kuria vėliau daug kartu koncertavo. Jai jis parašė natų knygelę, kurioje buvo nedideli klavyriniai pedagogiškai vertingi kūrinėliai.

Pedagoginėmis intencijomis Kiotene 1722–1723 metais J. S. Bachas pagrindė ir savo 3 svarbiausias kolekcijas: Gerai temperuotą klavyrą su visose tonacijose parašytais preliudais ir fugomis, dvibalses invencijas ir tribalses sinfonijas bei Veimare pradėtą Vargonų knygelę su 46 choraliniais preliudais. Beje, dalies gerai temperuoto klavyro preliudų ankstyvosios versijos, invencijos ir sinfonijos pirmą kartą buvo įtrauktos į dešimtmečiui sūnui Wilhelmui Friedemannui skirtą 1720 m. parašytą klavyrinę knygelę.

Be šitų rinkinių, liuteroniškai muzikai nepalankiame kalvinistiniame Kiotene J. S. Bachas daugiausia kūrė pasaulietinę muziką: 6 sonatas ir partitas smuikui ir violai da gamba solo bei 6 Brandenburgo koncertus, kurie buvo skirti Brandenburgo Marktgrafui Christianui. Brandenburgo koncertai yra vieni iš garsiausių J. S. Bacho Kioteno laikotarpio kūrinių. Pirmojo koncerto F-dur I dalis gali būti originaliai sukurta Veimaro laikotarpio „Medžioklės kantatai“.

Nors J. S. Bacho ir princo Leopoldo santykiai buvo puikūs, vis dėlto provinciali aplinka Kiotene kompozitoriui ilgainiui nusibodo, ir pasitaikius progai jis pradėjo ieškoti darbo svetur. Be to, dėl didėjančių vaidų dėl valdžios bei silpnėjančios sveikatos princo Leopoldo įtaka pradėjo mažėti ir Kioteno kapelai buvo sumažintas biudžetas, tai rodė artėjančius sunkumus. 1722 metais jis išgirdo apie seno pažįstamo, Leipcigo Šv. Tomo bažnyčios kantoriaus Johanno Kuhnau mirtį ir nusprendė pabandyti kandidatuoti. Tam žingsniui jį paskatinti galėjo vieno J. S. Bacho sūnaus Karlo Filipo Emanuelio krikšto tėvas Georgas Telemannas, kuris irgi norėjo šio posto, bet paskui persigalvojo.

Leipcigo bažnyčios tarybai buvo nelengva išsirinkti tinkamą kandidatą iš gausaus būrio. Taryba buvo pasiskirsčiusi į dvi dalis: viena norėjo kantoriaus, kuris galėtų ir dėstyti universitete, o kita – tokio, kuris atgaivintų užsistovėjusį bažnyčios muzikinį gyvenimą. J. S. Bachas buvo vienintelis iš visų kandidatų, kuris neturėjo universiteto diplomo. Į antrąjį atrankos etapą pateko jis ir Darmštato kapelmeisteris Christophas Graupneris. Abu jie buvo paprašyti sukurti po dvi kantatas. Vis dėlto Ch. Graupneris labiau tiko komisijai, nes jis dar atliko savo Magnificat per Kalėdų mišparus. Tačiau jis negalėjo priimti šio posto, nes Darmštato landgrafas nedavė Ch. Graupneriui sutikimo išvykti. Po ilgų debatų taryba pasirinko J. S. Bachą, o tai reiškė, kad ji neturėjo abejonių dėl kompozitoriaus sugebėjimo dėstyti, nors jis ir neturėjo universitetinio išsilavinimo. J. S. Bachas priėmė pasiūlymą ir 1723 m. gegužės 5 d. Pasirašė sutartį su Leipcigo miesto taryba.

Beje, ar norėtumėte apie vargonus sužinoti daugiau? Ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus. Ekskursiją veda vargonininkas Vidas Pinkevičius.