Politinė situacija Europoje gerokai sujaukta. Finansų krizė skausmingiausiai palietė kairiųjų valdomas šalis, todėl paskutiniu metu rinkimuose persvara dažnai yra dešiniųjų pusėje, tačiau Vokietijoje centro dešinė vos laikosi ir stiprėja buvę komunistai.

Štai keletas tarptautinės spaudos atgarsių.  

Pirmiausia – tai, kas akivaizdu. Pasak Varšuvos laikraščio „Dziennik Gazeta Prawna“, „finansų krizė keičia Europą ir politiniu atžvilgiu. Vieninga mokesčių politika ir nacionalinių biudžetų kontrolė, kaip siūlo Vokietija, gali atrodyti veiksmingas antikrizinis įrankis. Tačiau šioje sistemoje lemiamas žodis teks toms valstybėms, kurios daugiausia moka į Europos Sąjungos kasą, pasiūlo didžiausią finansų paramą ant bankroto ribos atsidūrusioms šalims ir daugiausia eksportuoja į ES rinkas.

Visose šiose kategorijose Vokietija – viena iš lyderių. Tad didesnio stabilumo kaina bus ta, kad vienų šalių įtaka didės kitų sąskaita. Dėl to Europos Sąjunga ko gero taps veiksmingesnė, tačiau mažiau demokratiška“. 

Tai jau seniai pastebėta – ir suprantama – tendencija, tačiau Lisabonos „Diario de Noticias“ įžvelgė ir kai ką originalesnio. Anot jo, „globalinė krizė dažnai laikoma neoliberalizmo žlugimo sinonimu – to neoliberalizmo, kurio dėka valstybės įsikišimas ilgai buvo išėjęs iš mados. 

Tačiau jeigu pažiūrėtume į europiečių elgesį per rinkimus, tai atrodo, kad jie dabar, kaip ir anksčiau, pasitiki dešiniaisiais, kai kalba eina apie ekonomikos atgaivinimą. Paskutinis pavyzdys – Didžioji Britanija, kur konservatoriai laimėjo ir Davidas Cameronas paskelbė griežtą taupymo režimą. 

Šiuo metu šešios Europos Sąjungos valstybės dar turi socialistines vyriausybes, o tris iš jų – Graikiją, Ispaniją ir Portugaliją – krizė ypač smarkiai palietė. Taip pat į akis krenta tai, jog didžiosios ES šalys – Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija ir Lenkija – turi vyriausybių vadovus iš centro dešinės stovyklos. 

Viena išimtis tarp didžiųjų ES valstybių yra Ispanija, tačiau nuomonių apklausose konservatoriai smarkiai lenkia socialistus, o ir Portugalijoje paskelbus griežtą taupymo programą kairiesiems gresia tas pats likimas“, – rašo Portugalijos sostinės dienraštis.  

Sofijos dienraštis „Sega“ rašo, kad į klausimą, kaip giliai ir kaip ilgai smuks euras, „finansų ekspertai mieliau neatsako. Iki šiol „paktas prieš vilkus“ atbaido tik varnas, bet ne finansinių plėšikų gaują, kurie ir toliau lažinasi prieš eurą ir leidžia jo vertei trupėti procentą po procento. O imdamosi būtinų taupymo priemonių Europos šalys pačios prisišaukia naują ūkio nuosmukį“.   

Tokijo dienraštis „Nihon Keizai Shimbun“ įvardijo tai, ką laiko krizės pralaimėtoja: „didžiausią nuostolį iš euro zonos krizės patyrė Vokietijos kanclerė. Šalies viduje susiūbavo jos politiniai pamatai po to, kai jos partija pralaimėjo rinkimus Šiaurės Reine-Vestafalijoje. Bet ir užsienyje pradedama abejoti jos politinio vadovavimo sugebėjimais. Kadaise buvusi galingiausia pasaulio moteris, ypač aplinkosaugos politikoje, prarado savo spindėjimą.

„Ant kortos pastatyta Europos ateitis“ – teigė kanclerė, gindama savo pagalbos paketą Graikijai. Bet tai buvo gerokai per vėlai. Kol ji delsė, ugnis išsiplėtė po finansų rinkas ir palūkanos graikams pašoko iki dangaus. Kaip tik dėl to pagalbos paketą reikėjo taip stambiai padidinti“, – teigia Japonijos laikraštis.  

Kai kurių laikraščių dėmesį traukia, – ar jiems rūpesčio kelia, – vadinamosios Kairiųjų partijos Vokietijoje stiprėjimas. Ši buvusių, „nepersitvarkiusių“ komunistų partija kairesnė už socialdemokratus, jai vadovavo kadaise socialdemokratų vardu nesėkmingai į kanclerius kandidatavęs Oskaras Lafontaine`as, bet dabar dėl brandaus amžiaus ir jis pasitraukė, todėl partija liko tarsi be galvos.

Tačiau, pasak Vienos dienraščio „Standard“, „liko ir daug problemų. Kairiųjų partija giliai susiskaldžiusi. Daugeliu klausimų vakarinėje Vokietijoje gyvenantys fundemantalūs opozicionieriai nesusišneka su rytinės Vokietijos pragmatikais. Pirmieji demonizuoja privačiąją nuosavybę, antrieji mato ir tam tikrą jos naudą. [...]

O ir tai yra O. Lafontaine`o palikimas. Jo stiprybė buvo sugebėjimas visus nepatenkintuosius surinkti ir pritraukti. Bet juos pastoviai pririšti prie Kairiųjų partijos visiems laikantis tų pačių principų bus gerokai sudėtingesnė užduotis“.

Kur kas labiau susirūpinęs Varšuvos dienraštis „Rzeczpospolita“. Jis klausia: „Ar dar gali kas nors komunistus Vokietijoje sulaikyti? Kairiųjų partija kasmet įgija daugiau reikšmės. Šiandien ji turi atstovų 13 iš 16 žemių parlamentų, priklauso Berlyno ir Brandenburgo kraštų valdančiosioms koalicijoms, o ir Vokietijos federacijos   parlamente  jos 76 deputatai kovoja už demokratinį socializmą.

Aną savaitę Kairiųjų partija peršoko 5 procentų barjerą Šiaurės Reine-Vestfalijoje, daugiausia gyventojų turinčioje Vokietijos žemėje, kurioje gyvena ketvirtadalis visų rinkėjų. Kairieji dabar siekia per 2013-ųjų Bundestago rinkimus tapti trečiąją pagal stiprumą politine jėga, o tai ją įgalintų dalyvauti Vokietijos federacijos vyriausybėje. Tai nebeatrodo neįmanoma“.  

Aišku, kad buvusiųjų komunistų grįžimas į Vokietijos vyriausybę daug kam kelia nerimo.

Galop, žvilgsnis į kitą pasaulio dalį, dar labiau plėšomą socialinių prieštaravimų. Štai, Paryžiaus krikščionių dienraštis „La Croix“ rašo, kad „Tailando raudonmarškinių sąjūdis išreiškia reikalavimus, kuriuos kelia besiformuojanti vidurinė klasė ir ligi šiol mažai privilegijų turėjusi gyventojų dalis, siekianti gerovės ir politinės atsakomybės.

Šitas iššūkis anksčiau ar vėliau pasitiks ir kitas besivystančias šalis, ypač Kiniją ar Braziliją, kur socialinė nelygybė – tiesiog kraštutinė. Bet naujai industrializuotos šalys kaip Pietų Korėja ir Taivanas teikia šiam regionui gerus pavyzdžius, kaip įvesti demokratiją ir geriau padalyti turtus“.