Sekminės. Duccio di Buoninsegna (1308)

Artėjant Sekminėms skelbiame ištrauką iš spaudai rengiamos tėvo Raniero Cantalamessos OFM Cap knygos  DVASIOS GIESMĖ. Apie Šventąją Dvasią pagal himną Veni creator.

Tėvas ir Sūnus norėjo, kad mes būtume susivieniję tarpusavyje ir su jais tuo pačiu juos vienijančiu ryšiu, tai yra meile, kuri yra Šventoji Dvasia. Šis principas leidžia pereiti nuo Dvasios kaip meilės Trejybėje prie Dvasios kaip meilės Bažnyčioje kontempliacijos. Jau nuo penktojo amžiaus šis vienijantis Dvasios vaidmuo Trejybėje ir Bažnyčioje įvardijamas trumpa formule „Šventosios Dvasios vienybėje“ (In unitate Spiritus Sancti). Ji ilgai buvo vienintelis Šventosios Dvasios paminėjimas lotyniškajame Mišių kanone.

Šią temą Augustinas plėtoja visuose pamoksluose apie Sekmines. Apmatai visada tie patys. Primenamas Sekminių įvykis ir kalbų stebuklas. Tada užduodamas klausimas: kiekvienas apaštalas kalbėjo visomis kalbomis, tad kodėl dabar krikščionis nekalba visomis kalbomis, nors yra gavęs Šventąją Dvasią? Vyskupo atsakymas yra toks: žinoma, ir šiandien kiekvienas krikščionis kalba visomis kalbomis! Jis juk priklauso Bažnyčiai – tam kūnui, kalbančiam visomis kalbomis ir kiekviena kalba skelbiančiam Dievo tiesą. Ne visi mūsų kūno nariai mato, ne visi užuodžia, ne visi eina, tačiau, užuot sakę: mano akis mato, koja eina, sakome: aš matau, aš einu, nes vienas narys veikia visų labui, o visas kūnas veikia kiekviename naryje.

Koks ženklas tikrai rodo, kad gavome Šventąją Dvasią? Tas ženklas yra vienybės meilė.

Taip veikia Šventoji Dvasia Kristaus kūne – Bažnyčioje. Ji Kristaus kūne – kaip siela mūsų kūne. Ji yra viską išjudinantis pradmuo ir visko įkvėpėja. Tad koks ženklas tikrai rodo, kad gavome Šventąją Dvasią? Kalbėjimas kalbomis, stebuklų darymas? Ne, tas ženklas yra vienybės meilė, tvirtas vienybės su Bažnyčia laikymasis:

„Tad jeigu norite gyventi Šventąja Dvasia, saugokite meilę, mylėkite tiesą, trokškite vienybės ir pasieksite amžinybę.“

„Kaip anuomet vieno žmogaus gebėjimas kalbėti skirtingomis kalbomis buvo Šventosios Dvasios artumo ženklas, taip dabar visų žmonių vienybės meilė yra Jos artumo ženklas <...>. Taigi žinokite, jog turite Šventąją Dvasią, kai leidžiate savo širdžiai nuoširdžia meile suaugti su vienybe.“

Tai paaiškina, kodėl meilė yra visų geriausias kelias: ji padaugina charizmas, vieno charizmą padaro visų charizma.

Visas šis Augustino mokymas nukreiptas prieš, kaip žinome, didžiąją jo laikų problemą – donatistų schizmą. Jiems prieštaraudamas Augustinas išplėtoja savo Bažnyčios sampratą. Bažnyčia – ne vienalytė tikrovė, kuri arba yra visa, arba jos nėra iš viso. Ji randasi laipsniškai. Yra du Bažnyčios vienybės lygmenys: regimasis ženklų lygmuo, vadinamas „sakramentų bendryste“ (communio sacramentorum), ir neregimasis lygmuo, kurį Augustinas vadina „šventųjų bendrija“ (societas sanctorum). Ji susikuria žmonėms meile įaugant į vieningą kūną ir yra „gaivinama“ Šventosios Dvasios. Ši vidinė pilnoji Bažnyčia, sudaryta iš meilės dėka turinčiųjų tą pačią Šventąją Dvasią, yra vaizduojama balandžio simboliu, kuris tuo pat metu reiškia ir Bažnyčią (Giesmių giesmėje), ir Šventąją Dvasią (Kristaus krikšto metu). Argi tai nėra išskirtina, jog žodžiu „meilė“ (agape) krikščioniškojoje tradicijoje imta vadinti ir Šventąją Dvasią, ir Bažnyčią? Ignotas Antiochietis sako, kad Romos bendruomenė „vadovauja agapei“, tai reiškia visai Bažnyčiai.

Štai tokį sudėtingą mokymą meilės vardas primindavo himno Veni creator sukūrimo laikais. O ką primena mums? Ką išpažįstame, ko prašome, kai giedodami himną tariame žodį caritas? Mes, ypač Vakaruose, gyvename pabaigoje ilgo laikotarpio, kurį paženklino liūdnos Bažnyčios ir Šventosios Dvasios skyrybos. Po protestantiškosios reformos Katalikų Bažnyčioje buvo taip pabrėžiama regimojo, institucinio ir hierarchinio Bažnyčios aspekto svarba (pasak Belarmino, tai „žmonių bendrija, kuri yra regima ir apčiuopiama lygiai taip pat kaip romėnų visuomenė, Prancūzijos karalystė arba Venecijos respublika“), kad Šventosios Dvasios vaidmuo joje liko visiškame šešėlyje. Jis vėl pradedamas pabrėžti, kalbant apie Bažnyčią, Pijaus XII enciklikoje Mystici corporis, kurioje apie Šventąją Dvasią rašoma kaip apie Bažnyčios sielą ir jos vienybės ryšį.

Naują lemiamą paskatą atgaivinti šį mokymą suteikė Vatikano II Susirinkimas. Jame kalbėta apie charizmas ir Bažnyčios pneuminį matmenį, greta hierarchinio ir institucinio. Po Susirinkimo katalikai Bažnyčią pradeda vadinti „Šventosios Dvasios slėpiniu Kristuje ir krikščionyse“. Kaip Trejybėje Šventoji Dvasia yra tam tikras dieviškasis mes, vienijantis Tėvo aš ir Sūnaus tu, taip Bažnyčioje Ji yra ta, kuri iš daugybės asmenų sudaro vieną „mistinį Asmenį“. Taip galiausiai imta apibūdinti Bažnyčią kaip „Dvasios sakramentą“.

Protestantiškoje aplinkoje įvyko tos pačios skyrybos, tik priešinga kryptimi. Čia buvo taip pabrėžiama Šventoji Dvasia kaip tikrosios Bažnyčios, kuri yra neregima, vidinė ir paslėpta, steigėja, kad išleistas iš akių regimasis, konkretus Bažnyčios matmuo. Supaprastinant situaciją, galima sakyti: vienu atveju turėjome Bažnyčią be Šventosios Dvasios, o kitu atveju – Šventąją Dvasią be Bažnyčios. Pirmuoju atveju buvo iškreipiama Bažnyčios prigimtis, atimant iš jos Šventąją Dvasią, o antruoju iškreipiama Dvasios prigimtis, atimant iš Jos Bažnyčią. Vienu metu dėl idealistinės filosofijos įtakos Šventoji Dvasia sumenkinta iki žmogaus savimonės. Ji jau nebelaikyta Dievo Dvasia, o tik žmogaus dvasia. Šias skyrybas įveikti protestantiškajame pasaulyje imta su Barth’u, pradėjusiu tokį pat judėjimą, kaip ir vykęs tarp katalikų, tik priešingos krypties: atnaujinant domėjimąsi Bažnyčia.

Vienu atveju turėjome Bažnyčią be Šventosios Dvasios, o kitu atveju – Šventąją Dvasią be Bažnyčios.

Šiandien tiek vieni, tiek kiti sutinka, nors ir įžvelgdami skirtingus niuansus, su senovine Ireniejaus formuluote:

„Ten, kur yra Bažnyčia, ten ir Dievo Dvasia, o ten, kur yra Dievo Dvasia, ten Bažnyčia ir visos malonės.“ (Ireniejus. Prieš erezijas, III, 24, 1)

Negalima šio teiginio padalyti pusiau ir rimtai žiūrėti tik į pirmąją jo dalį, kaip katalikai, ar tik į antrąją, kaip protestantai.

Šį atnaujintą suvokimą, kaip visai Bažnyčiai reikia Šventosios Dvasios, su didžiausiu užsidegimu išsakė Paulius VI:

„Ne kartą savęs klausėme <...>, koks pirmutinis ir galutinis šios mūsų palaimintos ir numylėtos Bažnyčios poreikis. Turime pasakyti beveik drebėdami ir melsdamiesi, nes, kaip žinote, tai yra jos slėpinys ir gyvybė: Dvasia, Šventoji Dvasia, Bažnyčios gaivintoja ir pašventintoja, jos dieviškasis kvėpsnis, jos burių vėjas, ją vienijantis pradas, vidinis jos šviesos ir jėgos šaltinis, jos stiprintoja ir guodėja, jos charizmų ir giesmių versmė, jos ramybė ir džiaugsmas, jos palaiminto amžinojo gyvenimo laidas ir įžanga. Bažnyčiai reikia jos nuolatinių Sekminių, jai reikia ugnies širdyje, žodžio lūpose, pranašiško žvilgsnio <...>. Bažnyčiai reikia iš naujo ilgėtis savo tiesos, pajusti jos skonį ir tikrumą <...>. Ir dar Bažnyčiai reikia pajusti, kaip per visas jos žmogiškąsias galias plūsta meilės banga, meilės, vadinamos caritas ir išlietos mūsų širdyse būtent Šventosios Dvasios, kuri mums yra duota.“

Dvasios kaip caritas – meilės kontempliacija gali mums padėti kelyje visų krikščionių vienybės link. Šiandien daugeliui katalikų kyla klausimas: daugybė žmonių, pakrikštytų toje pačioje Bažnyčioje kaip ir aš, visiškai nesidomi Kristumi ir tik vadinasi krikščionys. Tad ar galiu aš, katalikas, jaustis esąs didesnėje bendrystėje su jais, nei su daugybe tų žmonių, kurie, nors ir priklauso kitoms Bažnyčioms, tiki tomis pačiomis esminėmis tiesomis, kuriomis tikiu aš, taip myli Jėzų Kristų, kad yra pasiryžę atiduoti dėl Jo savo gyvybę, ir veikia tos pačios Šventosios Dvasios galia?

Bažnyčiai reikia jos nuolatinių Sekminių, jai reikia ugnies širdyje, žodžio lūpose, pranašiško žvilgsnio.

Nebegalima ilgiau vengti šios problemos ir neieškoti atsakymų į ją. Ir toliau teikdami pirmenybę institucinei bendrystei prieš dvasinę ten, kur šie du dalykai, labai gaila, bet nesutampa, apversime aukštyn kojomis tradicinį principą ir ženklų bendrystę iškelsime aukščiau už tikrąją bendrystę, kuri yra Šventoji Dvasia.

Šventosios Dvasios artumo ženklas, pasak Augustino, yra „vienybės meilė“, tad Šventoji Dvasia šiandien pirmiausia veikia ten, kur gyvai trokštama krikščionių vienybės, kur dėl jos darbuojamasi ir kenčiama.

Iš pradžių Dievas suteikė Dvasią pagonims Kornelijaus namuose. Tą įvykį lydėjo lygiai tokie pat išoriniai ženklai kaip ir Dvasios nužengimą ant apaštalų per Sekmines. Taip Dievas įtikino Petrą, o su juo ir visą Bažnyčią, priimti į vienatinės Bažnyčios bendrystę ir pagonis. Šiandien Jis suteikia Šventąją Dvasią įvairių Bažnyčių tikintiesiems tais pačiais būdais ir kartais tokiomis pat formomis dėl to paties tikslo: kad paskatintų mus priimti vieni kitus Dvasios meilėje ir žengti visiškos vienybės link, kaip žengė žydai ir pagonys, susivieniję toje pačioje Bažnyčioje. Dvasia, gebanti sujungti į vieną kūną žydus ir pagonis, vergus ir laisvuosius, nūdien tikrai gali suvienyti į vieną kūną katalikus ir protestantus, Romos ir ortodoksų Bažnyčias! To turime prašyti Dvasios, himnu Veni creator šaukdamiesi Jos kaip caritas ir meilės.

Raniero Cantalamessa OFM Cap. DVASIOS GIESMĖ. Apie Šventąją Dvasią pagal himną Veni creator
© Kaunas: Gyvieji akmenėliai, 2010.