Braitone (Didžioji Britanija) veikianti galerija „Fabrica“, įsikūrusi apleistoje bažnyčioje, rodo interjerui pritaikytas instaliacijas. Šiuo metu čia rodoma Briano Eno instaliacija „77 milijonai paveikslų“ (77 Million Paintings). Brian Eno – ambientinės muzikos tėvas. Saujelė laimingųjų su jo kompozicija „Muzika oro uostams“ galėjo susipažinti „gyvai“ praeitais metais Vilniaus oro uoste vykusiame renginyje.

 Jo sukurta instaliacija sujungia garsą ir vaizdą, tačiau turbūt svarbesnė vizualioji dalis. Kompiuteris atsitiktinumo tvarka iš Briano Eno sukurtų piešinių atrenka atsitiktinius elementus ir juos sudeda į vieną kompoziciją. Nuolat kintantis rezultatas projektuojamas ant užtamsintų sienų. Dėl beveik begalinės kombinacijų įvairovės, visiems paveikslams peržiūrėti reikėtų 250 metų. Kalbėdamas apie šį savo kūrinį, Brianas Eno akcentavo pastarojo šimtmečio mūsų kultūros mechaninį atkartojimą – muzikos, filmų įrašai, knygos atkartojamos tiksliai taip pat.

Tuo tarpu instaliacija pateikia nuolat kintantį vaizdą, lyg pasakojamosios žodinės tradicijos tęsinį. Rezultatas – skaitmeninių šviesių vitražų įspūdis, įkvepiantis rytietiškai meditacijai apie būties laikinumą ir akimirkos grožį. Trumpą fragmentą rasite čia. Tuo tarpu įspūdžiai iš šios savaitės Vilniaus galerijų dėliojosi į ne tokio rafinuoto skonio mišrainę.

Nauja „Pylimo“ galerija Vilniuje

Pastaruoju metu Vilniuje kas kelis mėnesius atsidaro po naują galeriją ar ekspozicinę erdvę. Nuostabiausia tai, kad kol kas nė viena neužsidarė, nors atidarymo kalbų pažadai smarkiai veikti, veikti ir keisti situaciją dažniausiai pasimiršta po pirmų kelių mėnesių.

 Naujas veikėjas – „Pylimo“ galerija, turinti net šūkį: „Tikra Tapyba“. Galerijos prisistatymas nelabai išsamus, bet užmojis jaučiamas: „Klasikinė, modernioji ir šiuolaikinė Lietuvos tapyba. Parodų, plenerų, aukcionų bei kitų renginių organizavimas. Meno kūrinių eksponavimas, nuoma, leidyba. Prekyba meno kūriniais, antikvariniais daiktais, suvenyrais, spaudos leidiniais, dailės priemonėmis ir medžiagomis“.

Šiuo metu galerijoje rodoma lietuvių dailininkų kūrybos paroda „Tapybos pavasaris 2010“. Surinktas tradicinis lietuvių tapybos žvaigždynas: Algirdo Petrulio, Vlado Karatajaus, Vincento Gečo, Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Antano Beinaravičiaus, Rimo Bičiūno, Lino Jankaus, Mindaugo Skudučio, Jono Daniliausko, Jūratės Mykolaitytės, Gintaro Janonio, Juliaus Jokūbonio, Sigitos Maslauskaitės, Grytės Pintukaitės-Valečkienės paveikslai. Kiekvieno menininko – po 2 darbus. Į dvi galerijos sales visi šie darbai susirikiavo tvarkingai it ančiukai. Galerijos orientacija – prekyba dailės kūriniais, o kuo daugiau prekių – tuo didesnė galimybė, kad kažką nupirks.

Džiugu, kad mūsų tapybos „grandai“, dalyvaudami tokio pobūdžio parodoje, tarsi išreiškia pritarimą tam, kad laikai, kai apie prekybą menu buvo tylima lyg apie gėdingą dalyką, praėjo.

Kalbant apie kainas – pigiausi ekspozicijoje bene mažiausiai iš čia eksponuojamų žinomos tapytojos Grytės Pintukaitės- Valečkienės paveikslai (apie 2 400 Lt). Brangiausias –- Algirdo Petrulio paveikslas (20 000 Lt).

Žvelgiant iš estetinės pusės – parodos eksponatai sugrūsti pagal prasčiausias tradicijas. Atskiri eksponatai taip pat nenustebino. Žodžiu, į parodą verta užsukti arba kolekcionuojant lietuviškus klasikus, arba edukaciniais interesais.

Liūdnas „Pamėnkalnio“ galerijos penkiasdešimtmečio minėjimas

„Pamėnkalnio“ galerijoje šiuo metu veikia paroda „Pamėnkalnio galerija: 1960–2010“. Parodoje eksponuojami Kunigundos Dineikaitės, Šarūno Šimulyno, Dalios Kasčiūnaitės, Henriko Natalevičiaus, Lino Liandzbergio kūriniai.

Kaip sako pavadinimas, paroda skirta stulbinamai sukakčiai – 50 metų galerijos veiklos paminėjimui. Pasak pranešimo spaudai, tai buvo erdvė, kurioje debiutavo ne vienas šiandien gerai žinomas Lietuvos dailininkas. Tapytojų „ketvertukas“ – K. Dereškevičius, A. Kuras, A. Šaltenis, A. Švėgžda bendrą parodą čia surengė 1973 metais. Pirmoji „penketuko“ (B. Gražys, H. Natalevičius, M. Skudutis, R. Sližys, R. Vilkauskas) paroda įvyko Pamėnkalnio galerijoje 1977 metais.

Iš paminėtųjų menininkų šiandienėje parodoje dalyvauja tik H. Natalevičius, neseniai čia pristatęs puikią personalinę parodą. Čia rodoma ir jauna tapytoja K. Dineikaitė, ir viduriniosios kartos tapytojas L. Liandzbergis. Parodos erdvėje akimirksniu išsiskiria skulptoriaus Š. Šimulyno darbai, į kuriuos žiūrėdama galvojau, kad prieš kelis dešimtmečius sukurtos skulptūros kokybe ir raiška stipriai išsiskirtų iš parodos-konkurso „Metų skulptūra 2010“ konteksto. Spindi jie ir parodoje „Pamėnkalnio“ galerijoje.

Bene įdomiausias iš parodos eksponatų – 1977 metų D. Kasčiūnaitės paveikslas. Dekoratyviomis abstrakcijomis garsėjanti tapytoja, pasirodo, kažkada išmėgino ir figūrinio ekspresionizmo žanrą.

Pasiteiravus apie kainas buvo pažadėta, kad reikalui esant galerija susisiektų su autoriais ir kainomis pasidomėtų. Žodžiu, kainos „iš lubų“ arba „nuo nuotaikos“.

Penkiasdešimtmečio parodą „Pamėnkalnio“ galerijoje pavadinčiau akibrokštu tiek pamažu beatsirandantiems galerijos gerbėjams, tiek pačiai galerijos istorijai. Parodos kuratorės (ji ir galerijos direktorė) Romos Survilienės atmestina „koncepcija“ niekaip nepaaiškinama. Sunešti atsitiktinių menininkų darbai – ignoruoti tie, kurie iš tiesų susiję su šia vieta. Be argumentacijos parinkti skirtingų kartų, skirtingų stilių, skirtingų laikotarpių kūriniai, nepasirūpinta įdomesne ekspozicija.

Graudus jubiliejus, nuotaika labiau panašus į šermenis. O juk penkiasdešimetis turėtų būti pats kūrybinių ir intelektualinių jėgų žydėjimas. Apmaudu, kad proga atskleisti galerijos istoriją, jos įtaką ir privalumus visiškai nepasinaudota.

„Tapybos pavasaris 2010“, „Pylimo“ galerija, Pylimo g. 30, iki gegužės 29 dienos.

„Pamėnkalnio galerija: 1960–2010”, „Pamėnkalnio” galerija, Pamėnkalnio g. 1/13, iki birželio 8 dienos.