Negali būti taip, kad niekaip nebūtų“, - išmintingai yra pasakęs šaunusis kareivis Šveikas. Lietuvą ir jos teisėsaugą  krečiančios metastazės, prasiveržusios pedofilijos skandalo metu, irgi anksčiau ar vėliau baigsis, tik klausimas, kaip?

Jau kelerius metus trunkanti šiurpi epopėja, nusinešusi trijų žmonių gyvybes ir nelaimingais padariusi daugybę žmonių stumia visuomenę į nepasitikėjimą ir neviltį.  Ką reiškia, kai Lietuvos žmonės Garliavoje, gyvu žiedu apjuosę Kedžių namus, klaupiasi ant grindinio ir meldžiasi „Tėve mūsų“? Nieko kito, tik tai, kad nerasdami atjautos ir teisingumo mūsų pačių sukurtoje „teisinėje“ valstybėje, piliečiai teisingumo kreipiasi į paskutinę instanciją – Viešpatį. Ir atsiranda ženklų, kad Tasai iš tikro  maldas išklauso.

Šioje misterijoje teisėtvarkos pareigūno ranka nepakyla smogti klūpančiai besimeldžiančiai moterėlei. Jėgos struktūros, regis ima suvokti savo fizinių galių menkumą prieš metafizikos jėgą.  Teismo antstolis Marekas Petrovskis irgi atlyžta mojavęs Kėdainių teisėjo nutartimi. Jis suvokia, koks nedėkingas jam yra energetinis balansas, ir kviečiasi ne „Aro“ vyrus įvykdyti „teisingumą“, o Venckus į derybas. Tai jau didelis laimėjimas po prieš keletą dienų nuskambėjusių nuožmių mūsų aukščiausių teisėsaugos pareigūnų grasinimų, kad nesvarbu, ar teismo sprendimas klaidingas, ar teisingas, jo privaloma laikytis.

Iš tikro visuomenę papiktino ir sutelkė reaguoti ne tiek pati Kėdainių teisėjo nutartis, bet ten atsiradęs verdikto įgyvendinimo būdas „vykdyti nedelsiant“. Labai įtartina, kaip protingo teisėjo galvoje, nujaučiant, kokią reakciją šis „nedelsiant“ sukels visuomenėje, galėjo teismo nutartyje atsirasti. Kyla negerų minčių, kad makabrišką scenarijų buvo siekta įvykdyti buldozeriniu būdu iki galo, neatsižvelgiant net į tikėtiną rimtą visuomenės supriešinimą su valstybe. Įdomu, kas to prašė, kas teisėjui pasufleravo tą „nedelsiant“ įrašyti, ar ne tie aukštesnieji, kurie vilkino ir „muilino“ visą procesą iki absurdiško kulminacijos taško? Galų gale, kas paskatino teisėją viršyti įstatymu numatytas kompetencijos ribas, kai Civilinio proceso kodekso 283 straipsnio 1 dalyje parašyta, kad sprendimai nedelsiant turi būti vykdomi tokiais atvejais:

1) dėl priteisimo išmokų atlyginti žalą, atsiradusią sužalojus fizinio asmens sveikatą ar atėmus gyvybę;

2) dėl priteisimo atlyginimo, priklausančio autoriui už naudojimąsi jo autorinėmis teisėmis, išradėjui, turinčiam patentą, - už naudojimąsi jo išradimu;

3) dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo;

4) dėl darbuotojo grąžinimo į darbą;

5) visose kitose bylose, jeigu dėl ypatingų aplinkybių uždelsimas įvykdyti sprendimą gali padaryti išieškotojui didelę žalą arba iš viso gali pasidaryti negalima ar labai sunku sprendimą įvykdyti.

 Šis „nedelsiant“ apnuogina ir dar vieną , jau rimtesnių apmąstymų reikalaujančią mūsų teisinės sistemos ydą. Kitaip nei Vakarų demokratijose, kur pirmapradė teisės prievolė yra ginti ir apginti žmogų nuo institucijų savivalės, mūsų mutavusi sovietinė teisinė sistema visų pirma gina save nuo žmogaus.  Kiekviena tokia ydinga sistema pati savaime niekados nesikeis, ji pati save siekia išsaugoti,  apsiaugina  savisaugos raumenimis (mechanizmais ir formulėmis), kad kuo ramiau ir saugiau pati sau ir savo klanams galėtų tarnauti ir egzistuoti. Ją keisti gali tik jėga iš šalies, ką ir stebime revoliucijų, visuomeninių judėjimų atvejais. Tad visai natūralu, jog atsiranda stichinių žmonių sambūrių, žmonių, kuriems trūksta paskutinis kantrybės siūlas iš tos sistemos teisingumo sulaukti.

Kita išeitis, kuria Lietuva įtikėjo, kad laimingo atsitiktinumo dėka atsiras suvereni galia (Prezidentė), kuri, gavusi piliečių įgaliojimus, inicijuos tą sistemą perkurti. Ta viltimi ir paaiškinami tokie aukšti pasitikėjimo Prezidente reitingai.  Prezidentė puikiai suprato, ko iš jos visuomenė laukia ir viliasi. Gal kiek per lėtai, bet ta kryptimi ji ir pasuko, pakeitusi jėgos struktūrų „viršūnėles“.

Tačiau Kėdainių teisėjo sprendimas J. E. D.Grybauskaitei buvo savotiškas kerštas, siekiant parodyti, kas iš tikro valstybę valdo – sistema, kuri visiškai nelinkusi pasiduoti. Sistema kaipmat sumojavo iš anksto parengtomis valdžių atskyrimo vėliavomis, ant kurių parašyta, kad politikai neturi teisės kištis į teisėsaugos darbą, neturi teisės komentuoti teismų sprendimų, nesvarbu, ar jie būtų  klaidingi, ar teisingi, ar skatintų valstybėje santarvę, ar sumaištį.  Iš tikro nėra visiškai taip. Padėčiai valstybėje krypstant į suirutę ar kylant grėsmei valstybės saugumui Prezidentė bet kada gali sušaukti „Valstybės gynimo tarybą“ kurios galiose yra  svarstyti ir koordinuoti veiksmus, susijusius su valstybės saugumu.

Prezidentė kol kas nesiėmė kraštutinių priemonių, bet, mano galva, žengė preliminarų teisingą žingsnį ta linkme.  Per savo spaudos tarnybą ji išplatino visuomenei labai nedviprasmišką kito turinio pranešimą „nedelsiant“: „Prezidentė: vaiko teisėms apginti sprendimai turi būti priimti nedelsiant.“

Ir tai teikia vilties, kad Kėdainių teisėjo „nedelsiant“  apeliacinio teismo bus nukeltas į dieną x, kuri ateis po nedelsiant išnagrinėtos pedofilijos bylos. Maldos čia irgi bus reikalingos.

P.S. Kai rašiau šį rašinėlį, dar neturėjau jokių žinių iš Panevėžio apeliacinio teismo. Tiesiog žaibo greitumu keičiasi įvykiai, ir rašinėliai sensta. Tačiau vienas dalykas mums turėtų būti akivaizdus, kad besitelkianti visuomenė ir valingos užuominos iš aukščiausių valstybės pareigūnų sukuria tą pozityvų vektorių, kuris ima veikti mūsų valstybės viešąjį gyvenimą sveikėjimo linkme. Yra ir vilties, kad ne visi teismai ir teisėjai yra voratinkliuose. Tikėkime tuo.