Pranešimas, skaitytas sausio mėnesį Maniloje (Filipinai) vykusiame pasauliečių kongrese.

Pasauliečių pašaukimo ir misijos Bažnyčioje samprata gerokai pasikeitė antroje dvidešimtojo amžiaus pusėje, ypač po Vatikano II susirinkimo ir jo dvasią aiškinančių dokumentų. Tai nuostabiai sėkmingai parodė popiežius Jonas Paulius II posusirinkiminiu paraginimu „Christifideles laici“ („Apie pasauliečių pašaukimą ir misiją Bažnyčioje ir pasaulyje“).

Mano nuomone, reikšmingiausias pasikeitimas yra šis: prieš Susirinkimą į pasauliečius buvo žiūrima tik kaip į Bažnyčios hierarchijos pagalbininkus, bet ne kaip į jos sekuliariąją, pasaulietinę ranką. Bažnyčia tikėjosi iš pasauliečių jų profesinės patirties ir finansinių šaltinių. Šiandien mes tikime, jog pasauliečiai atlieka specialų bei apibrėžtą vaidmenį ir Bažnyčios veikloje dalyvauja ne vien dėl savo profesinės patirties bei finansinių šaltinių, bet taip pat ir dėl dovanų bei malonių, gautų per Krikštą.

Tai patvirtina Italijoje ir kitose Europos šalyse dar prieš Vatikano II susirinkimą veikusių pasauliečių asociacijų, pavyzdžiui, tokių kaip „Katalikų akcija“ patirti sunkumai ir paaiškina pribloškiančią naujų, po Susirinkimo susikūrusių bažnytinių judėjimų sėkmingą veiklą.

Mano nuomone, svarbiausias šių pasikeitimų veiksnys buvo naujai atrasta charizmų doktrina. Taigi dabar noriu pakalbėti apie charizmatinį Bažnyčios dėmenį, kaip jis drauge su Bažnyčios instituciniu dėmeniu padeda mums suvokti pasauliečių pašaukimą ir misiją naujai – Biblijos vertybių šviesoje.

Vienybė ir įvairovė Bažnyčioje

Geriausias būdas kalbėti apie charizmas yra komentuojant kai kuriuos ryškiausius šią temą atskleidžiančius Naujojo Testamento tekstus. Vienas jų – Laiškas efeziečiams: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 4–6).

Šios eilutės parodo du Bažnyčios aspektus, dvi padėtis: vienybę, arba bendrystę (koinonia), ir įvairovę, arba tarnystę (diakonia), kuriai priklauso charizmos. Kitaip tariant, iš vienos pusės Bažnyčia turi ir visiems vienodų tų pačių elementų, tokių kaip vienas Dievas ir visų Tėvas, vienas Viešpats Jėzus Kristus, viena Dvasia, vienas tikėjimas, viena viltis ir vienas Krikštas. Tai yra bendra ir skirta visiems. Kita vertus, Bažnyčia apima ir kitus, visiems bei kiekvienam skirtingus elementus – tarnystes ir charizmas. Tai yra Bažnyčios turtingumo, įvairovės bei dinamizmo išraiška.

Skirtumą tarp vienybės ir įvairovės atspindi skirtumas tarp sakramentų ir charizmų.

Kalbėdamas apie bendrus elementus, Paulius mini Krikštą ir visus sakramentus. Iš tiesų skirtumą tarp vienybės ir įvairovės atspindi skirtumas tarp sakramentų ir charizmų.

Laiške korintiečiams skaitome: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur“ (1 Kor 12, 4–6).

Toks pat skirtingumas pastebimas kitame tekste, kalbančiame apie įvairovę (charizmos, tarnystės ir veiklos) ir apie tai, kas bendra visiems. Kalbėdamas apie bendrus dalykus, apaštalas išvardija sakramentus. Jis sako: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12, 13). Žodžiai „pagirdyti viena Dvasia“ gali būti užuomina į Eucharistiją, kuri pirmųjų krikščionių buvo priimama kartu su Krikštu. Taigi tai aiškiai rodo, kad Eucharistija priklauso bendriems dalykams (skirtiems visiems ir kiekvienam). Kiek anksčiau apaštalas sakė: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17).

Tai kas tada jungia charizmas ir sakramentus? Sakramentai yra skirti visiems. Nėra objektyvaus skirtumo tarp tuo pačiu būdu sakramentus priimančių tikinčiųjų. Skirtumas tarp asmenų yra tik dėl jų tikėjimo ir šventumo, bet ne dėl jų padėties Bažnyčioje. Popiežius priima tą pačią Eucharistiją, kurią priima vyskupai, kunigai ir pasauliečiai. Krikštas taip pat yra tas pats, nesvarbu, ar būtų suteiktas popiežiaus, vyskupo, kunigo, ar, esant būtinybei, pasauliečio. Taigi sakramentai yra visiems bendra realybė, įgalinanti Bažnyčią būti viena bendruomene.

Charizmos yra „Dvasios apraiška bendram labui, bet suteikiama kiekvienam atskirai“ (plg. 1 Kor 12, 7). Dėl šios priežasties, charizmos nėra lygios. Juk iš tiesų niekas nėra visiškai lygus kitam.

Savo neribotos išminties dėka Dievas įkūrė du skirtingus kanalus Bažnyčiai pašventinti, arba, kitaip sakant, dvi skirtingas Šventosios Dvasios veikimo kryptis. Galima sakyti, jog viena jų – tai Šventosios Dvasios veikimas iš aukštybių, perduodamas per popiežių, vyskupus ir kunigus. Dievas veikia per Bažnyčios Magisteriumą, per hierarchiją ir vadovybę, o ypač per Sakramentus. Taigi per šiuos Kristaus įsteigtus ir Bažnyčios institucijai patikėtus kanalus Šventoji Dvasia, arba malonė, pasiekia mus. Šių kanalų pakeisti negali niekas, net Bažnyčios hierarchija.

Sakramentus galime palyginti su elektros srovės jungikliais, įmontuotais tam tikrose namo vietose. Tarkim, kalnuose yra generatorius, gaminantis elektros energiją, kuri laidais pasiekia slėnyje esantį miestą. Galų gale ji pasiekia visus priemiesčius ir kiekvieną namą. Kai tik namo jungikliai būna įjungti, energija maitina šviestuvus ir kitus elektrinius buities prietaisus.

Taip veikia ir malonė. Pagrindinis malonės šaltinis – atperkanti Kristaus auka ant kryžiaus. Iš šio šaltinio malonė nekliudomai sklinda Kristaus nustatytais kanalais, ir mes gauname ją per sakramentus.

Taigi iki šiol kalbėjome apie malonės veikimą „iš aukštybių“. Tačiau Šventoji Dvasia taip pat sklinda ir „iš apačios“, tai yra iš kūno ląstelių – iš Bažnyčios. Tai Jėzaus minėtas vėjas, „kuris pučia, kur nori...“ (plg. Jn 3, 8).

Atrodo, jog Paulius pasinaudojo šiuo Jėzaus posakiu, kai, kalbėdamas apie charizmas, sakė: „Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“ (1 Kor 12, 11). „Kaip Šventajai Dvasiai patinka...“ reiškia laisvą Dievo viešpatavimą, nesuvaržytą nuo Bažnyčios gimimo kartą ir visiems laikams nustatytų sprendimų, visada naują ir nenumatytą. Charizmos yra konkretus Šventosios Dvasios, kuri pučia, „kaip Jai patinka“, ir kurios veikimo niekas negali numatyti ar iš anksto nulemti, pasireiškimas.

Sakramentai yra dovanos, suteiktos asmeniškai naudotis visiems Bažnyčios nariams, o charizmos – asmeninės dovanos, skirtos, kad jomis būtų naudojamasi visų labui.

Pilnutinė Bažnyčia – gyvas Šventosios Dvasios maitinamas ir gyvenimo pripildytas organizmas – šių dviejų Šventosios Dvasios veikimo kanalų kombinacija arba šių dviejų malonės veikimo krypčių rezultatas. Sakramentai yra dovanos, suteiktos asmeniškai naudotis visiems Bažnyčios nariams, o charizmos – asmeninės dovanos, skirtos, kad jomis būtų naudojamasi visų labui. Sakramentai yra dovanos Bažnyčiai pašventinti asmenis, o charizmos yra dovanos asmenims, kad per jų tarnystę būtų pašventinama Bažnyčia.

Taigi labai gerai matyti, kokį nuostolį patirtų Bažnyčia, nusprendusi pasinaudoti tik vienu kuriuo nors iš minėtų malonės veikimo kanalų: tik sakramentais arba tik charizmomis, tik Šventąja Dvasia, veikiančia „iš aukštybių“, arba tik Šventąja Dvasia, sklindančia „iš apačios“, per Bažnyčią. Labai gaila, tačiau tai bent praktiniu lygmeniu, jei ne iš esmės, atsitiko Bažnyčioje.

Po Vatikano II susirinkimo visi pripažino, kad praeityje Bažnyčios, kaip organizmo, gyvybingumas ypač charizmų srityje buvo sumažėjęs. Visa veikla buvo vykdoma remiantis hierarchijos įkurtais ir jai patikėtais vadinamaisiais „vertikaliaisiais“ kanalais. Šiais kanalais krikščionys gaudavo Dievo Žodį, sakramentus ir pranašystes (paprastai suprantamus kaip Bažnyčios Magisteriumo neklystamumo charizmą). Tai buvo Bažnyčios piramidė, kurioje viskas turėjo klotis tiksliai ir viena kryptimi: iš Dievo – popiežiui, iš popiežiaus – vyskupams, iš vyskupų – kunigams, iš kunigų – tikintiesiems pasauliečiams. Todėl pasauliečių vangumas buvo neišvengiamas šios tvarkos rezultatas.

Šio doktrinos nuskurdimo pagrindas buvo Bažnyčios suformuotas požiūris, pasiskolintas iš naujųjų amžių filosofijos, vadinamos deizmu. Šią sampratą pasauliui taikė R. Dekartas. Anot jo, „Dievas sukūrė pasaulį, o kai šis pradėjo veikti, Jis pasitraukė ir paliko pasaulį veikti savarankiškai, vadovaujantis kartą ir visiems laikams į jį įrašytais įstatymais.“ Toks požiūris taip pat vadinamas mechaniniu požiūriu į pasaulį. Praktiniu lygmeniu jis neigia Dievo Apvaizdos veikimą bei tikrą, nuolatinį, besitęsiantį Dievo valdymą.

Labai panašiai deizmas aiškina ir Jėzaus asmens reikšmę. Anot deistų, Jėzus tobulai atpirko pasaulį, įtvirtino jame savo valdžią, galią ir išganymo priemones: sakramentus, hierarchiją, magisteriumą – ir nukreipė paruzijos (*Graik. Parousia – Antrasis Kristaus atėjimas) link keliauti savarankiškai. Toks supratimas prasilenkia su nuolatiniu Kristaus viešpatavimu Bažnyčioje, pasireiškiančiu Jo laisvu dalyvavimu Bažnyčios gyvenime per Šventąją Dvasią kiekvieną akimirką kaskart paruošiant savo Sužadėtinei vis naujas staigmenas.

Deizmo samprata praktiškai labai griežtai sumažino erdvę reikštis Bažnyčioje charizmoms. Iš tiesų apie charizmas niekas net nebekalbėjo, o jei kalbėjo, tai tik labai siaurame kontekste – atpažįstant malones ir antgamtiškumą kai kurių šventųjų gyvenimuose.

Vatikano II susirinkimas šį mechanišką požiūrį pakeitė. Bažnyčia ėmė suprasti, jog neišsivers be milžiniškų malonės turtų, sklindančių per Bažnyčios kūno kapiliarus – per visus jos narius – ir pasireiškiančių kiekvieno žmogaus dovanose bei charizmose. Todėl Susirinkimas paskelbė dabar jau gerai žinomą tekstą: „Šventoji Dvasia pašventina žmones ir praturtina juos dorybėmis ne tik per sakramentus ar Bažnyčios patarnavimus, bet savo ypatingas malones skleidžia ir per kiekvieną Bažnyčios kūno narį, neatsižvelgdama į jo padėtį – lieja taip, kaip Jai patinka (plg. 1 Kor 12, 11). Šiomis dovanomis Šventoji Dvasia padeda Bažnyčios nariams tinkamai atlikti tas užduotis, kurias Ji juos įkvėpė atnaujinti ir statyti Bažnyčią, kaip parašyta, „kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“, taigi dėl naudos visiems (plg. 1 Kor 12, 7). Nesvarbu, ar šios charizmos būtų labai žymios, ar gana paprastos ir plačiai paskleistos, jos turi būti priimtos su dėkingumu ir paguoda, nes yra tinkamos ir naudingos Bažnyčios reikmėms patenkinti.“

Šventoji Dvasia „veikia ne tik per sakramentus“ arba „iš aukštybių“, bet ir iš apačios, per kiekvienam pakrikštytajam suteiktų charizmų tinklą.

Šis Vatikano II susirinkimo dokumentas atkūrė sampratą apie dvejopą Šventosios Dvasios veikimą. Dokumente sakoma, jog Šventoji Dvasia „veikia ne tik per sakramentus“ arba „iš aukštybių“, bet ir iš apačios, per kiekvienam pakrikštytajam suteiktų charizmų tinklą. Abiem atvejais Šventoji Dvasia siekia pašventinti Dievo žmones, suteikti Bažnyčiai kai ką svarbaus ir esminio, o ne tik tarsi atsitiktinai ją praturtinti ar papuošti.

Vatikano II susirinkimas atvėrė charizmoms grįžimo prie biblinių šaknų, o ypač Sekminių įvykio perspektyvą. Abejojantiems Joelio pranašyste ir nesuprantantiems jos reikšmės Petras aiškino apie Sekmines, cituodamas pranašą: „Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus. Taip pat ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis aš išliesiu savosios Dvasios, ir jie pranašaus“ (Apd 2, 17–18).

Kas yra nauja šiomis „paskutinėmis dienomis“ ir atnešta Mesijo, matome lygindami su tuo, ką Šventoji Dvasia anksčiau buvo davusi tik kai kuriems, bet ne visiems žmonėms. Anksčiau tam tikra malonė buvo skirta tam tikromis aplinkybėmis, bet ne nuolat. Tačiau dabar Šventoji Dvasia yra skirta kiekvienam Dievo žmogui. Dabar visi yra pranašai! Tai, kas Mozei buvo tik karštas troškimas – „Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai, tesuteikia Viešpats savo dvasią visiems!“ (plg. Sk 11, 29), dabar tapo tikrove!

Charizmų praktika

Jėzus yra pasakęs tai, kas skamba tarsi pavojaus varpai: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“ Tuomet jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!“ (Mt 7, 21–23).

Šiame tekste yra paminėtos trys charizmos! Įspėjimas kelia klausimą apie tinkamą charizmų panaudojimą, ir tai mūsų žvilgsnį nukreipia anapus teologijos – į praktinį gyvenimą. Kaip mes taikome ir naudojamės Dievo Dvasios mums duotomis charizmomis statydami Bažnyčią ir tarnaudami bendram labui? Ar mūsų charizma netapo grėsme Kristaus kūno vienybei ir pavojumi pačių sieloms?

Atsakymas slypi santykyje tarp charizmos ir šventumo. Yra tiesa, jog charizma duodama asmeniui ne jo paties šventumui pakelti. Tačiau kartu tiesa yra ir tai, jog pasodinta ne į gerą asmeninio šventumo dirvą charizma nebus gerai praktikuojama. Trumpai pažvelkime į keletą svarbių dorybių, galinčių padėti tvarkingai naudoti charizmas bendruomenės gerovei.

Pirmoji dorybė yra klusnumas. Iš esmės geriausias charizmų praktikavimo pavyzdys yra Jėzus Kristus. Jame mes matome klusnumą Tėvui, tobulai suderintą su laisve Dvasioje. Jėzaus gyvenimą valdė du dalykai: iš Tėvo gauti įsakymai, kai Tėvas siuntė Jį į pasaulį, ir Šventosios Dvasios įkvėpimai, kuriuos Jis patirdavo nuolat. Jėzaus valdžia ateina iš šių dviejų šaltinių, veikiančių kartu. Kai Jėzui atėjo metas būti visiškai klusniam Tėvo valiai (klusnumas iki mirties!), Jis nesigriebė charizmų, Jėzus nekvietė dvylikos angelų legionų, Jis nekovojo prieš savo priešus „Dievo pirštu“, kurį naudojo išvarydamas piktąsias dvasias, bet sakė: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs...“ (plg. Jn 12, 24).

Šiuo atveju kalbame apie klusnumą institucijai, taigi tiems, kurie yra valdžioje ir mums tarnauja. Katalikų Bažnyčios, taip pat naujųjų laikų istorijoje tikrieji pranašai ir charizmatikai buvo tie, kurie buvo pasirengę klusniai laukti tyloje, kol galėjo pamatyti Bažnyčios institucijos priimamus jų patarimus ir išgirstą kritiką – tai daugeliu atvejų tapo Bažnyčios atsinaujinimo pagrindu.

Geriausias charizmų praktikavimo pavyzdys yra Jėzus Kristus.

Institucija nesunaikina charizmų, bet priešingai – užtikrina joms ateitį ir net praeitį. Juk institucija apsaugo charizmas nuo greito tarsi šiaudo perdegimo ir dabartiniams charizmatikams padeda pasiekti ankstesnių kartų Šventosios Dvasios patirtis.

Antroji nuostata yra nuolankumas. Grigalius Didysis rašė: „Yra tam tikri požymiai, pagal kuriuos galima spręsti, ar asmens siela pripildyta Šventosios Dvasios. Kai charizmos ir nuolankumas yra tobuloje darnoje, tai yra tikras Šventosios Dvasios buvimo ir veikimo ženklas.“

Pirmiausia norėčiau paaiškinti, kaip nuolankumas veikia charizmas, o po to, kaip charizmos veikia nuolankumą.

Nuolankumas saugo charizmas. Charizmos yra Šventosios Dvasios veikimas, Dievo ugnies kibirkštys, duotos mums tarnauti Bažnyčiai. Kaip turėtume elgtis, kad apsaugotume šią ugnį nuo perdegimo? Kaip turėtume elgtis, kad ja nenusidegintume savo rankų? Štai dabar turėtų padėti nuolankumas. Nuolankumas padeda šiai Dievo malonei nužengti ir pasklisti Bažnyčioje ir žmonijoje be nuostolių ir perdegimo, taip pat neįmaišant žmogiškojo netyrumo priemaišų.

Mes žinome, jog kuo galingesnė elektros srovė teka laidininku, tuo geresnės izoliacijos reikia jos tekėjimo grandinei apsaugoti. Dvasiniame gyvenime ta gera izoliacija yra nuolankumas. Nuolankumas sudaro sąlygas Dievo malonės srovei tekėti per asmenį neprarandant savo galingumo ir nesukeliant puikybės ar lenktyniavimo kibirkščių.

Nėra sunku suprasti, jog nuolankumas saugo charizmas, tačiau kaip įsitikinti, jog charizmos saugo nuolankumą? Kaip sakoma Laiške korintiečiams, „esama skirtingų dovanų“, ir tai reiškia, kad ne kiekvienas turi visas dovanas. Vieni gali pranašauti, kiti patepti būti apaštalais ir taip galime išvardyti visą sąrašą. Tai labai aiškiai rodo, jog nė vienas iš mūsų nesame „viskas“, o tik mažas fragmentas. Vien tik Dievas yra „viskas“ ir tik Bažnyčia turi Dvasios pilnatvę (plg. Ef 1, 23). Tokiu būdu pasitenkinimas savimi yra pakirstas iš pat šaknų. Anot Pauliaus, „charizma yra tam tikra Dievo Dvasios dovana, duota kiekvienam asmeniui dėl bendruomenės gerovės“ (plg. 1 Kor 12, 7). Kitaip tariant, kiekvienas asmuo yra mažytė milžiniškos mozaikos detalė.

Trečioji dorybė (tačiau pirmoji pagal svarbumą) yra meilė. Šventasis Augustinas, komentuodamas Pauliaus mokymą apie charizmas, pateikia mums nuostabiai šviesių minčių. Jis sako, jog kas nors klausydamas vardijant visas tas nuostabias dovanas – pranašavimo, išminties, atskyrimo, gydymo, kalbų – gali nusiminti manydamas, jog greičiausiai neturi nė vienos iš jų. Bet pažvelkite, kaip šv. Augustinas tęsia: „Jei myli, tai nėra mažas dalykas. Jei myli vienybę, tai visa, kas priklauso kitam, yra ir tavo. Pašalink pavydą, ir visa, kas priklauso tau, priklausys kitiems, o jei pavydą pašalins kiti, tai visa, kas priklauso jiems, priklausys ir tau. Pavydas skaldo, bet meilė vienija. Iš visų kūno narių tik akis gali matyti, tačiau ar ji mato tik dėl savęs? Jokiu būdu. Akis mato dėl rankų, kojų ir dėl viso kūno. Iš visų kūno narių tik ranka gali paimti ar padėti daiktus, tačiau ji tai daro ne dėl savęs pačios, bet taip pat ir dėl akių ar dėl kitų kūno narių. Jei tavo veidą nušviečia šypsena, argi ranka tars: „Aš nepajudėsiu, nes šypsena negyvena manyje...“?

Jei tu brangini vienybę labiau nei aš, tai man duota charizma priklauso labiau tau nei man.

Taigi matome aiškiai apreikštą slėpinį, kodėl meilė yra „prakilnesnis kelias“ (1 Kor 12, 31). Meilė įgalina mane mylėti savo Bažnyčią ar bendruomenę, kuriai priklausau, ir dėl šios vienybės visos charizmos, ne tik keletas, tampa mano. Ir dar daugiau. Jei tu brangini vienybę labiau nei aš, tai man duota charizma priklauso labiau tau nei man. Tarkim, aš turiu Evangelijos skelbimo charizmą. Galbūt aš pradedu tuo didžiuotis arba priešingai – apsileidžiu ir taip tampu „žvangančiais cimbolais“ (plg. 1 Kor 13, 1). Apaštalai įspėja, jog mano charizma man pačiam nieko neduos. Tačiau tau, kuris manęs klausaisi, ji suteiks daug gėrio nepaisant mano nuodėmės. Jei myli, tai gauni daug ir be jokio pavojaus, o skelbėjas gali ir nukentėti, jei nemylės ir rūpinsis labiau savimi. Iš tiesų meilė padaugina charizmas ir iš charizmos, skirtos vienam, padaro charizmą daugeliui.

Dvasininkai ir pasauliečiai – viena Dievo Tauta

Naujai atradus charizmas, pasauliečių misija Bažnyčioje tampa matoma jau nebe kaip laikinųjų vertybių tvarkymas (politika, ekonomika, menai ir t. t.) bet, remdamasi Evangelija, įgyja tikrąją poziciją ir teisę – tiesioginį dalyvavimą toje pačioje dvasinėje Bažnyčios misijoje, tai yra evangelizacijoje.

Būtent tai pabrėžta popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje „Christifideles laici“: „Pasauliečių dalyvavimas trejopoje, kaip kunigų, pranašų ir karalių, Kristaus misijoje kyla iš Krikšto patepimo bei vystosi Sutvirtinimo sakramento malonėje ir vaisingai įgyvendinamas Šventojoje Eucharistijoje.“

Visų pakrikštytųjų pašaukimo į evangelizaciją samprata minėtoje enciklikoje paremta Evangelijos pasakojimu apie vynuogyno savininką ir darbininkus: „Ir jūs eikite į mano vynuogyną...“ (plg. Mt 20, 3–4). Dar tikslesnis patvirtinimas randamas palyginime apie Jėzaus siųstus septyniasdešimt du mokinius.

Evangelijoje pagal Morkų skaitome, kaip Jėzus išsiuntė dvylika apaštalų, kad šie kaimuose skelbtų Gerąją Naujieną, bet po to „Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti“ (Lk 10, 1). Tie septyniasdešimt du mokiniai tikriausiai buvo Jėzaus pasekėjai arba bent jau tie, kurie buvo atviri ir pajėgūs įsipareigoti dėl Viešpaties. Taigi Jėzus išsiuntė visus savo mokinius, taip pat ir pasauliečius.

Jėzaus įpareigojimas „eiti“ pirmiausia skirtas apaštalams, todėl ir šiandieniams jų įpėdiniams: popiežiui, vyskupams ir kunigams. Tačiau jie nėra pasiųsti vieni. Jiems liepta būti vadovais, įkvepiančiais kitus bendrai misijai. Kitaip tariant, tai primena kariuomenę, kuri negali vykdyti sėkmingų karo veiksmų vien tik generolų bei kapitonų dėka, visiškai neturėdama eilinių kareivių. Arba kas atsitiktų, jei futbolo komandą sudarytų tik treneris ir teisėjas?..

Enciklikoje apie pasauliečių pašaukimą ir misiją popiežius Jonas Paulius II sako: „Mūsų laikais, po Vatikano II susirinkimo, atnaujintame Sekminių Dvasios išsiliejime Bažnyčia geriau suprato savo misijos pašaukimą ir ėmė klausytis Viešpaties balso, siunčiančio ją į pasaulį kaip „visuotinį išgelbėjimo sakramentą“. Ir jūs eikite... Pašaukimas skirtas ne tik ganytojams, dvasininkams, vienuoliams ar vienuolėms. Pašaukimas skirtas kiekvienam, todėl ir pasauliečiai yra pašaukti asmeniškai Viešpaties, iš kurio jie gauna misiją dėl Bažnyčios ir pasaulio.“

Pasauliečiai yra tarsi atominė Bažnyčios energija, veikianti kaip ir atomo skilimas ir dalijimasis.

Galima sakyti, jog pasauliečiai yra tarsi atominė Bažnyčios energija, veikianti kaip ir atomo skilimas ir dalijimasis. Kaip žinote, bombarduojamas neutronų urano atomas skyla, dalijasi ir, vykstant šiam procesui, išsiskiria energija. Taip prasideda grandininė reakcija. Tos dvi skilimo metu atsiradusios naujos dalelės savo ruožtu vėl dalijasi sudarydamos keturias, kurios vėl skyla į daugiau atomų. Tokia grandinė tęsiasi iki tūkstančių atomų skilimų, kurių išskiriama energija yra milžiniška. Tačiau tai nebūtinai griaunanti energija, nes atominė energija gali būti naudojama taikiems tikslams, žmonių gerovei.

Panašūs dalykai vyksta ir mūsų dvasiniame gyvenime. Evangelijos paliestas ir atsivertęs pasaulietis, gyvendamas visuomenėje, gali paveikti kitus du, tie du gali paveikti keturis ir t. t. Taigi krikščionys pasauliečiai, kitaip nei kunigai, gali daugėti tūkstančių tūkstančiais ir iš tiesų atlikti lemiamą gelbstinčios Evangelijos žinios skleidimo pasaulyje darbą.

Aktyvus pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios gyvenime yra palyginti naujas dalykas, todėl visai nenuostabu, jog kartais kelia ir problemų. Dvasininkai ir pasauliečiai yra skirtingai išugdyti, nevienoda ir jų gyvenimo patirtis. Bendram darbui reikia nuolankumo, išminties, dialogo, protinio lankstumo ir brandžios paramos. Tikiu, jog charizmos ir institucija yra tarsi dvi kryžiaus rankos. Kartais pasauliečiai būna kryžiumi dvasininkams, o kartais (netgi gerokai dažniau!) dvasininkai būna kryžiumi pasauliečiams. Vis dėlto viena ranka negali darbuotis nepadedama kitos.

Sporto ir pramogų pasaulyje darbuojasi vadinamieji „talentų skautai“. Tai žmonės, sugebantys atpažinti kitų gabumus muzikai, futbolui, vaidybai. Šie „skautai“ ieško gabių asmenų ir padeda jiems patekti į tinkamas ugdymo bei veiklos įstaigas, padaryti karjerą, kartu gaudami ir atlyginimą už savo indėlį. Kunigo vaidmuo pasauliečių atžvilgiu yra labai panašus. Kunigas turi būti „charizmų skautu“, žmogumi, sugebančiu atpažinti pasauliečių parapijiečių charizmas ir sudaryti sąlygas jas ugdyti bei naudoti. Skirtumas nuo pasauliečių „talentų skautų“ yra tik tas, jog kunigai tai daro ne dėl savęs ir ne dėl atlyginimo, bet dėl Dievo karalystės.

Bendram darbui reikia nuolankumo, išminties, dialogo, protinio lankstumo ir brandžios paramos.

Bendruomenės ar vyskupijos, kuriose vyksta toks bendradarbiavimas, sulaukia nuostabių vaisių. Glaudus dvasininkų ir pasauliečių, vedusiųjų ir celibatą praktikuojančiųjų bendrumas parodo tikrą Bažnyčios veidą, kaip veikiančių charizmų tikrovę.

Dvasininkai ir pasauliečiai tobulina ir brandina vieni kitus. Kunigai ir vienuoliai(-ės) vis primena pasauliečiams apie Dievo pirmumą ir išliekančiąsias vertybes. Jie supažindina pasauliečius su žmones pašventinančiu Dievo Žodžiu, nes turi daugiau laiko studijoms ir įžvalgoms, kad atskleistų žodžio prasmę žmonėms, kurie daugiau savo laiko atiduoda kasdieniams pasaulio reikalams. Tačiau celibatą praktikuojantys kunigai ir vienuoliai(-ės) taip pat daug ko mokosi iš pasauliečių, ypač sutuoktinių. Jie mokosi būti dosnūs, užmiršti save, tarnauti gyvenimui ir neretai turėti tam tikro žmogiškumo, atsirandančio iš tiesioginio kontakto su gyvenimo įvykiais.

Pateiksiu pavyzdį iš savo patirties. Aš priklausau vienai pranciškonų šakai, kurios regula dar prieš kelis dešimtmečius reikalavo, kad vienuoliai keltųsi naktį melstis vieną iš Liturginių maldų. Taigi, atsikėlę naktį, mes apie valandą melsdavomės. Po kurio laiko, tiksliau po Vatikano II susirinkimo, vienuolijų gyvenimas labai pasikeitė – iš vienos pusės labai pozityviai, o iš kitos – ne taip pozityviai. Mums pasirodė (ir ne be priežasties), kad dėl naujo gyvenimo ritmo, jaunų vienuolių studijų, o vyresniųjų – apaštalinio darbo mes nebegalime trikdyti nakties poilsio keldamiesi ir melsdamiesi, o po to vėl mėgindami užmigti ir gerai pailsėti, todėl ši nakties maldos praktika buvo apleista beveik visuose mūsų vienuolijos namuose.

Laikui bėgant, Viešpaties duotos tarnystės dėka susipažinau su daugeliu pasauliečių šeimų. Ypač gerai prisimenu jaunas šeimas, kurios viena po kitos susilaukdavo vaikų. Bendraudamas su jomis, patyriau mane šokiravusį dalyką: šios jaunos mamos ir tėčiai per naktį keldavosi po penkis šešis ir daugiau kartų pamaitinti, pasupti ar paguosti verkiantį savo mažylį, o jei jis karščiuodavo, tai nemiegoti reikėdavo dar ilgiau. O rytą, jei vaiką galėdavo palikti auklei arba močiutei, vienas iš tėvų arba net abu skubėdavo į darbą nustatytu laiku, nesvarbu, lyjant ar sningant, nepaisydami savo savijautos ir nuotaikos.

Tai patyręs pasakiau sau: „Jei žvelgdami į šį pavyzdį mes kažko nepadarysime savo gyvenime, tai esame dideliame pavojuje.“ Jei mano gyvenimas nebus paremtas autentišku pasišventimu Dievo karalystei ir griežtu maldos, veiklos bei poilsio tvarkaraščiu, patenku į pavojų gyventi tarsi „ant rožių vandens“ ir galiausiai tapti nerūpestingumo bei tuštybės atvaizdu.

Žvelgdami į tai, kaip geri tėvai, užmiršdami save, stengiasi rūpintis savo vaikų sveikata, išsimokslinimu bei laime, privalome taip save atiduoti ir ugdydami savo dvasinius vaikus arba brolius bei seseris. Mūsų pavyzdys yra pats Paulius, kuris sakė: „Jūsų sielų labui su džiaugsmu viską atiduosiu ir save patį pridėsiu. Argi, be krašto jus mylėdamas, turėčiau būti jūsų mažiau mylimas?“ (2 Kor 12, 15).

Iš anglų kalbos vertė Rimantas Pumputis („Avinėlio užtarėjų draugai“, Šiauliai).