Alexander Sadoyan (g.1954 m. Jerevanas). Sekminės

Šventoji Dvasia yra ne kas kita, kaip Dievo meilė, caritas, tad Apaštalų darbų frazė „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ reiškia ne ką kita, kaip: „Visi pasidarė pilni Dievo meilės! “. Taip žvelgiant, Šventoji Dvasia mums iš tikrųjų atrodo esanti „antspaudas“, kuriuo užantspauduotas visas kūrimo ir atpirkimo darbas (plg. Ef 1, 13), o Sekminės – visų Dievo darbų apvainikavimas.

Kodėl Dievas sukūrė pasaulį? Kodėl atsiuntė savo Sūnų, kad atpirktų jį iš nuodėmės? Ne dėl ko kito, tik tam, kad išlietų savo meilę visai kūrinijai ir džiugintų ją savo garbės spindesiu. Kodėl mums davė Šventąjį Raštą? Argi ne tam, kad parengtų priimti Jo meilę?

Tačiau Sekminės buvo ne tik objektyvus įvykis ar gilus, bet nepastebėtas, neįsisąmonintas pasikeitimas. Jos buvo ir subjektyvi, išgyventa patirtis. Baimės sukaustyta vergo širdis netapo meilės kupina sūnaus širdimi nejučiomis, tarsi taikant visišką nejautrą, kaip persodinant širdį! Priešingai, apaštalai patyrė sukrečiantį Dievo meilės prisilietimą: pajuto esą Dievo mylimi ir mylintys Dievą. Jie buvo tiesiog „pakrikštyti“ meile, t. y. panardinti meilėje.

Kodėl Dievas sukūrė pasaulį? Kodėl atsiuntė savo Sūnų? Ne dėl ko kito, tik tam, kad išlietų savo meilę visai kūrinijai.

Būtent tai juos išlaisvino iš užsidarymo savyje, jie netgi išdrįso pasirodyti miniai apsvaigę nuo jauno vyno (plg. Apd 2, 13). Apaštalai staiga pasikeitė. To kitaip nepaaiškinsi, kaip tik ūmiai juose užsiliepsnojusia Dievo meilės ugnimi. Tai, ką jie darė tomis aplinkybėmis, gali priversti daryti tik meilė. Apaštalai, kaip ir vėliau kankiniai, iš tikrųjų atrodė „apsvaigę“, – tai ramiai patvirtina ir Bažnyčios tėvai, – tačiau „apsvaigę nuo meilės, kuri liejosi į juos iš Dievo piršto – Šventosios Dvasios“. Jie buvo apsvaigę, nes „numalšino troškulį prie dieviškųjų malonumų srovės; apsvaigę tuo blaiviu svaiguliu, kuris numarina nuodėmes ir atgaivina širdį“.

Šventosios Dvasios atėjimas subjektyviu lygmeniu virsta meilės patyrimu. Tai kaskart patvirtina, kad įvyko „naujosios Sekminės“. Žmonės, dalyvavę rekolekcijose, nuo kurių Katalikų Bažnyčioje prasidėjo Charizminis atsinaujinimas, vėliau liudijo, jog vieną akimirką jiems buvo baisu, kad „neištvers tokios nepaprastai stiprios Dievo meilės“, juos užliejusios. Jie sakė: „Atrodė, lyg Sinajaus kalno Dievas būtų nužengęs ten, kur buvome susirinkę, ir visiškai pripildęs tą vietą ir mus.“ Vėliau aš pats daug kartų galėjau patvirtinti tą patį: žmogui, tikrai ir stipriai patyrusiam Dvasią, atmintyje įsirėžia gyviausias tos akimirkos prisiminimas – galingas Tėvo meilės išgyvenimas. Štai vienas tokių liudijimų:

„Kitą dieną visiškai pranyko visą gyvenimą mane persekiojęs jausmas, kad esu nemylima. Jaučiausi tarsi panardinta į naują Dievo meilės jausmą, kuris nuo tos dienos manęs nebeapleidžia.“

Tai gražiausia kiekvieno kūrinio gyvenimo akimirka – pasijusti asmeniškai mylimam Dievo, tarsi patekti į Trejybės glėbį ir meilės, srūvančios tarp Tėvo ir Sūnaus, verpetą, jaustis įsuktam į jį, tapti jų „meilės aistros“ pasauliui dalininku. Ir visa tai įvyksta išsyk, nereikia jokių žodžių, jokių svarstymų.

Gražiausia kiekvieno kūrinio gyvenimo akimirka – pasijusti asmeniškai mylimam Dievo.

„Nuostabus Kūrėjo maloningumas kūriniui, begalinė malonė, nesuvokiamas palankumas, tvirtas kūrinio pamatas pasitikėti Kūrėju, saldus artumas, maloni sąžinės ramybė; žmogus pasijunta tarsi įtrauktas į Tėvo ir Sūnaus glėbį ir bučinį, o tai yra Šventoji Dvasia; suvienytas su Dievu ta pačia meile, kuri jungia tarpusavyje Tėvą ir Sūnų, pašventintus Toje, kuri yra pats jųdviejų šventumas. Džiaugtis tuo lobiu, tuo mielu patyrimu, kiek tai įmanu šiame vargingame ir apgaulingame gyvenime, reiškia pažinti tikrąjį gyvenimą.“

Bet kodėl taip pabrėžiami jausmai? Argi taip jau būtina jausti Dievo meilę? Ar negana tikėjimo ir ar ne nuopelningiau gyventi tik juo? Pasak ką tik cituoto autoriaus, kai kalbama apie Dievo meilę, jausmas irgi yra malonė; mūsų prigimtis negeba uždegti tokio troškimo. Nors nuo mūsų nepriklauso, ar nuolat išsaugosime šį jausmą, yra gera jo prašyti ir trokšti. „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16): ne tik įtikėjome, bet ir pažinome. Biblijos kalboje „pažinti“ reiškia ir patirti.

Jeigu tai ir yra Sekminės – konkretus, gyvas ir perkeičiantis Dievo meilės patyrimas, kodėl jų vis dar nepatyrė dauguma tikinčiųjų? Kaip padaryti, kad tai būtų įmanoma? Gal jau daug laiko prašai to ir trokšti, bet niekas nevyksta.

Tada siūlau patikimą būdą. Dievo meilė, išlieta mūsų širdyje Šventosios Dvasios, yra dvipusė: tai meilė, kuria Dievas mus myli, ir sykiu meilė, kuri leidžia mums mylėti Jį ir savo artimą. Šventajame Rašte kartais labiau pabrėžiama pirmoji prasmė, ypač Jono raštuose (plg. Jn 4, 10), kartais – antroji, pavyzdžiui, apaštalo Pauliaus himne meilei (plg. 1 Kor 13). Tas pat būdinga ir Tradicijai. Augustinas teikia pirmenybę aktyviajam meilės aspektui: anot jo, įlieta meilė – tai mums suteiktas naujas gebėjimas mylėti Dievą ir artimą. Tomas Akvinietis labai teisingai sako, kad abu šie aspektai tarpusavyje susivieniję.

Sekminės – konkretus, gyvas ir perkeičiantis Dievo meilės patyrimas.

Kalbame apie dvi tos pačios meilės puses, o ne apie dvi skirtingas meiles. Kaip Trejybėje Tėvo meilė teka Sūnaus link, bet ties Juo nesibaigia ir nesustoja, o per Jį pasiekia Dvasią, taip vyksta ir ne Trejybėje. Dievo meilė įteka į mus, bet „nesibaigia“ mumyse. Ateina, persmelkia mus, įtraukia į savo judėjimą ir verčia  mylėti savo ruožtu ta pačia meile, kuria Jis mus myli: „Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus“ (1 Jn 4, 11).

Dievo meilė sukelia pagavą, leidžia save peržengti. Kai po pirmojo patyrimo neinama pirmyn, pasiliekama tik Dievo meilės gavėjais, bet ne jos perdavėjais, kanalais, tai panašu į norą sustabdyti upės tėkmę: ji taptų pelke, liūnu. Kaip lietus krinta iš dangaus ir negrįžta nepalaistęs žemės ir nesuželdinęs jos sėklų (plg. Iz 55, 10 t.), taip mūsų širdyse išlieta Dievo meilė neturi grįžti pas Jį neįvykdžiusi to, ko Dievas troško ją išliedamas, ir neatnešusi savo vaisiaus.

Pabrėžiu tai primygtinai, nes būtent čia ir yra tas patikimas būdas, apie kurį kalbėjau, kurio laikydamiesi patirsime Dievo meilės mums Sekmines. Krikštu mums buvo duota nauja širdis. Galbūt ta nauja širdis tarsi atrofavosi dėl nieko neveikimo. Ji turėjo būti „trykštantis šaltinis“, o tapo „užantspauduotu šuliniu“. Turime nuplėšti antspaudą, priversti ją veikti. Kai dėl kokios nors priežasties sustoja žmogaus širdis, stengiamasi ją atgaivinti – daromas širdies masažas, kol ji vėl pradeda plakti savaime, natūraliai. Mums reikia patirti šį tą panašaus: tam tikrą masažą arba dirbtinį kvėpavimą. Ir tai įvyksta, kai imame mylėti, gal vien tik valios pastangomis, be jausmų. Mylėti visus – artimus, tolimus, tuos, kurie mus myli, ir dar labiau tuos, kurie nemyli. Niekas neturėtų manyti pažįstąs Dievo meilę, „išlietą mūsų širdyse Šventosios Dvasios“ (plg. Rom 5, 5), jeigu ji bent kartą nepaskatino atleisti įžeidimo, parodyti meilės priešui, susitaikyti su broliu.

Ištirta, kad Jordano upė tekėdama sudaro dvi jūras: Galilėjos ežerą ir Negyvąją jūrą. Galilėjos ežeras, arba jūra, priima Jordano vandenis, bet paskui leidžia jiems ištekėti. Šioje jūroje knibždėte knibžda gyvybė, ji viena iš žuvingiausių vandens telkinių pasaulyje. Negyvoji jūra gauna Jordano vandenis ir pasilaiko juos sau, iš jos niekas neišteka. Ji tikrai yra „mirusi“ jūra: nei joje, nei aplink ją nėra nė pėdsako gyvybės, tik druskinga dykvietė. Tai simbolis. Kad gautume meilę po to, kai ji mums buvo gausiai išlieta per Krikštą ir ne kartą vėliau, būtina leisti tai meilei ištekėti, nugriauti mūsų egoizmo užtvanką ir išleisti tai, ką turime.

Niekas neturėtų manyti pažįstąs Dievo meilę, jeigu ji bent kartą nepaskatino atleisti įžeidimo, parodyti meilės priešui, susitaikyti su broliu.

Sekime Sareptos našlės pavyzdžiu. Į jos namus atvykęs pranašas Elijas paprašo vandens ir truputį duonos. Ji atsako, kad teturi saują miltų ir kelis lašus aliejaus, iš kurių ruošėsi išsikepti papločių sau ir sūnui, o paskui numirti. Bet pranašas laikosi savo: iš to, ką turi, pirma teiškepa paplotėlį jam, o paskui sau ir sūnui. Ar tai ne per daug reiklus prašymas? Našlei pačiai mirtinai reikėjo maisto, o Dievas reikalauja atiduoti ir paskutinį turimą trupinį. Tačiau žinome, kas nutiko: miltai puodynėje neišseko ir aliejaus ąsotyje nepritrūko, našlė ir jos sūnus niekada nepristigo maisto, jo rasdavo kaskart atėję pasisemti (plg. 1 Kar 17, 7–16). Lygiai taip Dievas elgiasi su mumis. Mes prašome Dievą nors truputį Jo meilės, o Jis mus prašo pirmiau duoti Jam ir artimui tą truputį meilės, kurią turime, ištuštinti indą:

„Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6, 38).

Nemanykime turį duoti pirmiau nei Dievas, tarsi Jis turėtų mums atsimokėti tuo pačiu, juo labiau nemėginkime užsitarnauti Dievo meilės, bet leiskime jai išsilieti mumyse. Mylėdami atminkime, jog Jis pirmas mus pamilo, ir jau tai, kad ką nors mylime, yra ženklas, jog Jis mus myli.

Melskimės vienos viduramžių sekvencijos žodžiais. Ji srovės, liepsnos ir vėjo vaizdiniais išreiškia visą lotyniškąją Šventosios Dvasios kaip caritas – meilės teologiją:

Tėvo ir Sūnaus meile,  šventoji visokio gėrio versme, Dvasia Paraklete!

Iš Trejybės lobynų atbėk, meilės srove, aplankyk mūsų širdis.

Kilk, saldžioji liepsna, paliesk užkietėjusias širdis, išvyk pragaištingą šaltį.

Malonusis piety, įsiveržk, įpūsk mums liepsną sudievinančios meilės.

Per Tave su Tavimi suvienyti esame ir tarpusavyje susaistyti meilės sandora.

Ištrauka iš: Raniero Cantalamessa OFM Cap.
DVASIOS GIESMĖ. Apie Šventąją Dvasią pagal himną Veni creator
© Kaunas: Gyvieji akmenėliai, 2010.