Josifas Brodskis – rusų ir amerikiečių poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas, literatūrinės Nobelio premijos laureatas (1987 m.). Poetas gimė 1940 m. gegužės 24 dieną Leningrade (dab. Sankt-Peterburgas).

Pasak paties autoriaus, rašyti eiles pradėjo aštuoniolikos. 1964 m. Brodskis areštuotas ir nuteistas penkeriems metams priverstinių darbų apkaltinus jį valkatavimu. Tik nuolat spaudžiant vietinių ir tarptautinių intelektualų bendruomenėms, po pusantrų metų bausmė kūrėjui atšaukta.

1972 m. gegužės 12 d. Brodskį iškvietė saugumas ir primygtinai pasiūlė emigruoti. Tais pačiais metais poetas išvyko į užsienį. Per Austriją, Angliją atvyko į JAV. Dirbdamas Valstijose keitė gyvenamąsias vietas, kol galų gale 1981 m. įsikūrė Niujorke, kur gyveno iki pat mirties 1996 metais. Palaidotas viename iš savo mėgstamiausių miestų – Venecijoje – San Mikelės salos kapinėse.

J. Brodskis draugavo su poetu Tomu Venclova, yra lankęsis Lietuvoje, parašęs su ja susijusių tekstų.

Lietuviškai yra išleistos šios jo kūrybos knygos: „Vaizdas į jūrą“ (1999 m.), „Poetas ir proza“ (esė, 1999 m.), „Poezija“ (2000 m.).

 Aleksandro Genio esė apie šį poetą ir jo gyvenimą Niujorke, skaitytą „Laisvės radijuje“ lygiai prieš penkerius metus, minint J. Brodskio 75-metį...

„Turbūt jau niekada nebegrįšiu į Pestelius [Pestelio gatvėje (Leningrade, dab. Sankt Peterburge) gyveno J. Brodskis ir jo tėvai, – red past.], ir Morton-street – tiesiog bandymas išvengti šio pasaulio supratimo kaip vienkrypčio eismo gatvės“, – taip J. Brodskis aprašė savo niujorkietišką butą, kuriame, būdamas Amerikoje, gyveno ilgiausiai.Praleisdamas tarp Leningrado ir Niujorko šmėkštelinčius adresus, Brodskis pažymėjo likusius savojo maršruto taškus.

Mortono gatvė driekiasi per respektabilią Grinvič vilidžo dalį, primenančią estetišką Blumsberio rajoną Londone. Nors imperinio paveldo neturinčiame Niujorke, kaip įprasta, viskas kiek kukliau: gatvės siauresnės, namai žemesni, kolonų beveik nėra.

Tas pats nutikę ir interjero srity. Tačiau fotografija tarsi teatras, paverčia foną dekoracija, sąmoningai nukreipia dėmesį į detales ir priverčia iššauti ginklą. Viskas, kas patenka į kadrą, telkiasi į alegorinį paveikslą.

Kas dar – be šeimininko – pateko į fotografinę jo būsto citatą? A. Puškino biustukas, anglų kalbos žodynas, suvenyrinė gondola, senovinė rusiško pinigo kupiūra su Petru Pirmuoju, vainikuotu laurais.

Parinkti pavadinimą šiam natiurmortui nesunku: „Langas į Europą“. Sunkiau įsivaizduoti, kam jis dar galėtų priklausyti. V. Nabokovui? Įmanoma, tačiau glumina pernelyg užsispyrusi, kad stovėtų dyka, gondola. Užtat ji būtų tinkamas priminimas apie venecijietiškas šaknis Aleksandro Benua, vieno iš tų rusų europiečių, kuriuos savaime įsivaizduoji ir J. Brodskio buto interjere ir jo kompanijoje. „Vakariečių“ vardas mažiausiai tinka tokiems žmonėms. Jie ne veržėsi į Vakarus, o buvo vakariečiai. Žvilgčiodamas į savo jaunystę, J. Brodskis rašė: „Juk mes ir buvome tikri, o gal ir vieninteliai Vakarų žmonės.“ Tuos Vakarus, reikalavusius labiau vaizduotės, o ne pastabumo, J. Brodskis ne tik išsivežė, bet ir sugebėjo juos sukryžminti su aplinka.

„Žodis „Vakarai“ man reiškė idealų miestą prie žiemiškos jūros, – rašė Brodskis, – Besilupinėjanti apdaila, apnuoginanti raudonplytį kūną, glaistas, cherubinai užverstais aukštyn dulkėtais vyzdžiais.“

Europiečių nuostabai, tokius Vakarus galima rasti ne tik Venecijoje, bet ir Niujorke. Iš dalies tai paaiškinama tuo, kad griuvėsių ir pastarajame mieste pakanka. Plytiniai buvusių sandėlių ir fabrikų monstrai apžavi atvykėlius niūroku – kaip Piranezio graviūrose – užmoju. Tai – tikri darbo rūmai: aukštos lubos, didžiuliai langai, siekiant taupyti apšvietimo sąskaita, yra netgi „cherubinai“ – skurdoka, bet neišvengiama fasadų augmenija.

Džentrifikacija, beje, prasidėjusi po to, kai čia apsigyveno J. Brodskis, pasielgė su pramoninės eros likučiais geriau, nei buvo galima tikėtis. Tapę įžymionis galerijomis, prabangiomis parduotuvėmis ir madingais restoranais, jie išliko griuvėsiais. Ant industrinių dinozaurų kaulų iškilo sudėtinga Soho estetika. Jos esmė – kontroliuojama griūtis, metodas – nuopuolio romantizavimas, požymiai – elegantiškai įrėmintas neskoningumas. Čia viskas naudojama ne pagal paskirtį. Vaikaičiai pramogauja ten, kur darbavosi protėviai – velsiški „elojai“, švaistantys „morlokų“ palikimą.

Kultivuota apleistis, puošianti geriausius Niujorko kvartalus rūdijančia patina, siejasi su J. Brodskiu. Jis rašė tarsi delsdamas iškvėpti. Energingai pradėtas eilėraštis po truputį nyksta kaip smėlis vandenyje. Jis nugali mirtį, ištęsdamas agoniją. Kiekviena eilutė atrodo tarsi paskutinė, tačiau pakeliui į baigtį eilėraštis, lyg nenusisekęs savižudis, kabinasi į kiekvieną balkoną.

J. Brodskiui griuvėsiai brangūs, nes jie liudija ne tik krytį, bet ir pakilimą. Tik epogėjaus pabaigoje sužinome, kad aukščiausias taškas jau buvo pasiektas. Tikrasis gali būti tik prarastasis rojus, Baratynskio pavadintas nuščiuvusiu Eliziejumi.

J. Brodskio aistra įvairiausiems aleksandrizmo pavidalams – graikiškajam, tarybiniam, kinų (prisiminkime „Min epochos laiškus“) – gali būti pagrįsta mintimi, kad istorinį nuopuolį, išėjimą iš civilizacijos visada lydi sunkumai. Ir tai ne „žydintis sudėtingumas“, kurį liaupsino Leontjeva viduramžiais, o varginantis palimpsesto neįskaitomumas, stalaktito šaltumas, dirbtinai sutankintas menas, trumpiau – Venecija.

Ji įsiskverbė į Mortono g. 44. Kaip ir Šekspyro, Brodskio būstas už angliškojo fasado slėpė itališką įdarą. Pakanka žvilgtelėti į jo vidinį kiemelį, kad net nespalvotoje nuotraukoje atpažintume venecijietišką paletę – visos spalvos pasirengusios tapti pilka. Be kitų aliuzijų – tinko žvyneliai, raštingas liūtas su sparnais, mėgstamas J. Brodskio žvėris, ir žvaigždėta juostuota vėliavėlė, kuri čia atrodo tarsi suvenyras, giminių atvežtas iš Amerikos. Netoli nuo čia ir vanduo. Nors prie jo išveda visos Manheteno gatvelės, būtent Mortonas įsiremia tiesiai į prieplauką.

Žvelgdamas į J. Brodskio, pozuojančio prie laivų, nuotraukas, Dovlatovas pamanė, kad fotografuota Leningrade. Šiose nuotraukose J. Brodskis išties atrodė atjaunėjęs. Sako, kad būdamas vaikas, jis svajojo tapti povandeninio laivo jūreiviu, o subrendęs Andrejaus vėliavą vadino pačia gražiausia.

Vanduo J. Brodskiui – galingiausia stichija, o jūra – pagrindinė metafora. Su vandeniu jis lygino save, kalbą, bet dažniausiai – laiką. Vieną jo mėgstamiausių formulių – „geografinė priemaiša laikui yra likimas“ – galima iššifruoti kaip „miestą prie jūros“. Tokie buvo trys miestai, pasidaliję J. Brodskį: Leningradas – Venecija – Niujorkas.

Parengė Antanas Šimkus

Marianos Volkovos nuotraukos

„Laisvės radijas“