Neužmirštamas Vaižgantas. Atsiminimai, esė, laiškai. Sudarė Alfas Pakėnas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2009.

Buvau girdėjus, kad Juozas Tumas Vaižgantas – viena spalvingiausių tarpukario kultūros asmenybių, bet visų jo spalvų jokiu būdu neįsivaizdavau. Taigi, ši knyga beveik pritrenkė. Ne vien tuo, jog šis temperamentingas klero ir literatūros gaivalas turėjo ryškią charizmą; kai kurie autentiški liudijimai, pasakojimai apie kanauninko nuotykius ir posakius priminė komiškas G. Beresnevičiaus miniatiūras. Skaitydama negalėjau nesijuokti: net ir mankštą Vaižgantas darydavęs be konkrečios sistemos, rankų judesius turbūt pats susikurdamas. Prieš davatkas gėdydavosi sportuoti, todėl bent miškelyje lankstydavosi, rinkdamas kankorėžius; kai kankorėžiai baigėsi, vėl juos išbarstė, kad galėtų rinkti.

Nuvažiavęs į Paryžių, labai norėjęs pamatyti anuometinį teatrą su nuogomis moterimis – po spektaklio teigęs, jog moterys dar labiau jam dėl to ėmusios patikti. Moteris apskritai aukštindavo: pats sakydavosi ,,gyvenąs tik su paukščiukais“ (namuose laikė kanarėlių ir šunelį Kauką).

Save laikė tautininku, tačiau bičiuliavosi su kairiaisiais; traukė iš kalėjimo K. Korsaką, o paskui jį atvedė pas A. Jakštą į namus kažkokios protekcijos, sakydamas: ,,Tu jį atversk į Dvasią Šventą“.

Tačiau tai tik keli žaižaruojantys ekcentriškos asmenybės rakursai. Knygoje esama ir vadinamosios ,,vaižgantikos“: paties Vaižganto atsiminimų, proginių tekstų, laiškų, kitos dokumentikos. Ypač patiko Vaižganto pasiaiškinimai savo vyskupui: dėl teatro lankymo ar šmeižtų apie girtuoklystę. Kunigijai būtų pravartu pasiskaityti šią storą knygą: nedaug kas, manding, jų hierarchinėse struktūrose pasikeitė.

Paul Ricœur. Apie vertimą. Iš prancūzų kalbos vertė Paulius Garbačiauskas. Vilnius: Aidai, 2010.

Literatūros teorijos paskaitose buvau girdėjusi apie šį veikalą: P. Ricœur‘o, kaip teoretiko, visuomet prisibijau. Jo stilius gan sudėtingas – kiekvienas sakinys tirštas, esmingai kondensuotas, be jokių ekskursų ar nereikalingų priedėlių.

Apie vertimo problemą Lietuvoje bene pirmasis kalbėti pradėjo S. Geda: be abejo, ne taip filosofiškai, tačiau pakankamai praktiškai (skaitydama suvokiau, jog net ir panašius dalykus, tik, žinoma, emocijų kalba).

Šiame dailiame leidinyje (lakoniškas, bet knygos kultūros požiūriu tikrai prašmatnus apipavidalinimas) įdomi dalis yra V. Ališausko interviu su filosofu P. Ricœur‘u; be abejo, ir pats veikalas, kuriame į mąstymą apie vertimą įvedama Babelio metafora, išdavystės / ištikimybės opozicijos, polisemijos sąvoka. Nežinau, ar skaitys vertėjai, trokštantys įsisąmoninti savo profesiją, bet filosofai šios knygos skaitymo tikrai neišvengs.

Audronė Girdzijauskaitė. Laiškai žiūrovams. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Šios knygos laukiau su nekantrumu – mėgstu A. Girdzijauskaitę kaip eseistę. Šįkart tai profesinė teatrologės knyga, pastarųjų penkiolikos metų teatro kritika – kai ką atsimenu iš laikraščių, ypač ryškesnius polemikos atvejus. Straipsniai nuoširdūs, kai kurie šiandien gal ir praradę aktualumą, bet imponuoja savo tvirta ir aiškia pozicija.

Na, A. Girdzijauskaitė mėgsta nuosekliai pastebėti, pagirti, padrąsinti, švelniai papeikti - laikosi šiokios tokios pedagogikos. ,,Radikalumo“, kurį lyg ir pati sau prisiima įvairiuose pasisakymuose, nepastebėjau. Nežinau, gal scenos žmonės hipertrofuotai jautrūs, sunku jiems tą vertinantį žvilgsnį priimti. Galbūt nesutampa diletantiški mano ir profesionalūs autorės vertinimai, kiek tik esu mačius spektaklių. Bet gerbiu rašančiosios žinias ir patirtį. Mačiau ,,Žaldokynę“ ir ,,Šventežerį“ vaikystėje; nė į galvą tuomet nešovė, kad jie – teatro klasika. Įdomu, jog teatrologė vieną iš jų palieka ,,amžinam gyvenimui“, o kitą – nurašo kaip pasenusį. Arba drįsta pavadinti straipsnį ,,O Dieve, kaip man nusibodo!..“ (p. 23)

Kai kuriose vietose nustembi nuo kiek egzaltuotos, senoviškesnės leksikos; bet tai ir žavu, nes kultūros savaitraščiuose jau dominuoja kita. Kanonas aiškus: ,,Nekrošius – dangaus ir pragaro filosofinio dialogo meistras, o jūs, mielas Rimai – žemės poetas“ (apie R. Tuminą; p. 94).

Laiškai – graži, talpi metafora, nes juk rašoma ne vien žiūrovui, bet ir režisieriui, aktoriams, scenografams. Knyga nepaprastai reikalinga teatrologijos studentams, jau nemačiusiems tų spektaklių, apie kuriuos čia rašoma. Kartais prasismelkia autorės kartai būdingos ,,apokaliptinės“ nuotaikos. Galiniame viršelyje ji prisistato taip: ,,Ar jums, gerbiamieji, neatrodo keista, kad, pasauliui stovint ant beprotybės ribos, kažkokia kritikė dar turi ūpo rašyti jums laiškus apie teatrus ir apie tą amžinai mirštantį, bet visuomet prisikeliantį TEATRĄ?“. Ne, teatras nemirs, Audrone.