2000 metų kovą Lietuvių tautosakos rankraštynui buvo neatlygintinai perduotas 1944–1953 m. laisvės kovų dalyvių atsiminimų garso įrašų archyvas: 347 audiokasetės, arba 520 valandų autentiškų pasakojimų apie herojišką ir tragišką pokario istoriją. Jos metraštininkas Romas Kaunietis partizanų atsiminimus pradėjo užrašinėti apie 1970-uosius ir tęsia šį darbą iki šiol. Unikali sakytinė pokario kovų istorija po Atgimimo pradėta publikuoti – išleista jau dešimt knygų. Šiuose leidiniuose – šimtai gyvenimo istorijų. Čia liudija ne vien Laisvės kovų dalyviai, rėmėjai, partizanų archyvai ir fotografijos, bet ir buvusieji kitoje pusėje – nuo trečiosios knygos vis dažniau pasitelkiamos Ypatingojo KGB archyvo bylos, pasigirsta ir vienas kitas pokario represijų dalyvio balsas.

Nudirbtas milžiniškas darbas, kaupiama medžiaga naujiems leidiniams. Lietuvių tautosakos rankraštyno fototekai ketinama perduoti kelis tūkstančius pačių partizanų darytų, R. Kauniečio reprodukuotų fotografijų negatyvų.

Perimant minėtąjį archyvą, Panevėžyje su Romu Kauniečiu apie jo gyvenimo darbą kalbėjosi Vykintas Vaitkevičius, Aistė Čepulytė ir Justinas Lingys.

Kaip tapote pokario istorijos metraštininku?

Negalėčiau vienareikšmiškai atsakyti, kodėl šį darbą pradėjau. Priežasčių buvo daug ir įvairių. Kai 1949 metais tėvus ištrėmė į Sibirą, man buvo beveik penkeri. Trėmimo metu pavyko pabėgti (pasislėpiau miške, pirtyje). Po dviejų parų mane pasiėmė motinos sesuo ir priglaudė pas save. Vėliau mokiausi Pandėlio vidurinėje mokykloje.

Kaip žinoma, Pandėlio vidurinėje mokykloje pokario metais buvo susikūrusi moksleivių pogrindinė organizacija, vėliau keletas tos organizacijos narių buvo suimti ir pateko į lagerius. Su jais buvome pažįstami jau anksčiau, o kai jie grįžo į laisvę, vėl susitikome, bendravome. Aš tuomet šiek tiek rašinėjau, ir jų buvau paragintas pradėti užrašinėti kalėjusių žmonių atsiminimus. Taip jie tapo mano tarpininkais – nuvažiuodavome pas drauge kalėjusius politinius kalinius, buvusius partizanus, ryšininkus, aš užrašydavau jų pasakojimus. Tai buvo 1971–1980 m.

Iki Atgimimo diktofono neturėjau, užrašinėdavau ranka į sąsiuvinius (tokių kaip dabar diktofonų nebuvo, be to, jie buvo labai brangūs), tuos sąsiuvinius teko slėpti. Vienus „užkonservuodavau“ stiklainiuose, kitus sudėdavau į kokią metalinę dėžę, ją užsmaluodavau ir užkasdavau po žeme.

1968 m. buvau suimtas. Saugumiečiai namuose darė kratą, konfiskavo nemažai prieškario literatūros, savilaidos leidinių, rado ginklą, dėl kurio buvau nuteistas pusantrų metų lagerio. Čekistai man pritaikė 234 straipsnį – už ginklo laikymą ir teisė kaip kriminalinį nusikaltėlį, nors tardė ir bylą sudarė saugumas, tris mėnesius Vilniuje KGB rūsiuose išlaikė. Žinoma, taip jie „pagavo du zuikius“: Maskvai nereikėjo aiškintis, kad Lietuvoje vis dar atsiranda (pagal LTSR BK 68 str.) už politiką baudžiamų piliečių, o mane nuteisė kaip kriminalinį nusikaltėlį. Ir iki šiol mūsų Nepriklausomos valstybės Aukščiausiojo teismo aš vis dar nereabilituotas, kriminalinio nusikaltėlio „uodega“ vis dar velkasi iš paskos ir, matyt, vilksis iki grabo lentos. Kad ir kokiose Nepriklausomos Lietuvos valstybinėse įstaigose dirbau, visur turėjau aiškintis, jog „nekuprotas“...

Užrašinėjant politkalinių, tremtinių, buvusių partizanų prisiminimus, reikėjo laikytis ir tam tikros konspiracijos. Pavyzdžiui, galėčiau paminėti, kaip Ukmergėje užrašinėjau vieno partizano prisiminimus. Nuvažiavome į Pivonijos šilą ir visą naktį automobilyje tas žmogus man pasakojo, o aš užrašinėjau. Kadangi galėjome būti sekami, norėdamas išvengti suėmimo, tuos užrašus laikinai paslėpiau tame pačiame miške ir į namus grįžau „tuščiomis“, be jokių „kaltės“ įrodymų, o maždaug po savaitės nuvažiavau į tą pačią vietą, juos išsikasiau, parsivežiau ir vėl paslėpiau – jau kitoje vietoje. Niekada nepamiršau, kad galiu būti sekamas.

Prieš pat Atgimimą iš vieno „Panevėžio balso“ korespondento įsigijau japonišką diktofoną „Panasonic“, kuris buvo atvežtas iš Vakarų. Apie 1987–1988 m. ėmiausi intensyviai užrašinėti buvusių partizanų, ginkluoto pogrindžio dalyvių prisiminimus.

Kaip tie žmonės Jums pasipasakodavo, ar reikėdavo juos įkalbinėti? Kodėl jie tai darė – dėl istorijos, ar tai buvo ir asmeninių pasiguodimų? Kas buvo Jūsų pateikėjai?

Viskas buvo daroma siekiant išsaugoti pokario istorijos faktus. Mano tikslas buvo surinkti pasakojimus laisvės kovotojų, dėl savo tautos išlikimo kovojusių su ginklu rankose. Daugelis jų norėjo palikti prisiminimų ateinančioms kartoms – kad jie nežūtų kartu su jais. Žinoma, buvo vienas kitas, nenorėjęs savęs įamžinti, bet daugelis tokių kažkada buvo įmerkę „uodegas“… Visa tai aš tik vėliau supratau. Pokaris mūsų tautai buvo viena iš kruviniausių jos egzistencijos pamokų. Tauta visada turėtų žinoti, kas jos kaimynai, kas jos priešai, kas jos draugai…

Prakalbinti tuos, kurie su ginklu rankose stojo prieš šimtus kartų galingesnius atėjūnus, ir užrašyti jų prisiminimus nebuvo taip lengva ir paprasta. Daugelis tokių žmonių vengė atvirai pasakoti apie Karo lauko teismų nuosprendžius, kuriuos jie vykdė okupantų koloborantams, agentams, informatoriams, šnipams, nors apie susidūrimus su stribais, su rusų baudžiamųjų dalinių kareiviais pasakodavo atvirai, ypač stengdavosi kuo tiksliau perteikti kautynių vaizdus. Kaip žinoma, partizanai kalėjimų neturėjo ir belaisvių neimdavo. Paimtus gyvus stribus sušaudydavo vietoje, gyvus kartais paleisdavo tik rusų MGB kariuomenės kareivius.

Kai Panevėžio Sąjūdis pradėjo leisti laikraštį „Laisvas žodis“, ten buvo publikuojama ir mano surinkta medžiaga apie stribų ir rusų enkavedistų nusikaltimus Aukštaitijoje. Po Atgimimo daugelis nukentėjusių nuo stribų ar rusų okupacinės kariuomenės baudžiamųjų dalinių ėmė atvirai pasakoti savo išgyvenimus, atsivėrė platesni horizontai ir jų prisiminimų užrašinėtojui.

Iš pradžių, kaip minėjau, su buvusiais Laisvės kovų dalyviais daugiausia teko bendrauti per tarpininkus. Šiame darbe man ypač daug padėjo buvę politkaliniai: Juozas Tribušauskas (a. a.), Pranas Skeiveris (a. a.), Algimantas Susnys, Jonas Kadžionis, Bronius Juospaitis, Antanas Kisielius, Benediktas Trakimas (a. a.), Juozas Alekna (a. a.), Antanina Valeikienė, Algimantas Žilys, kuriems esu nuoširdžiausiai dėkingas už jų pasitikėjimą manimi. Daugelio jau nebėra tarp mūsų, bet savo vardus jie garbingai įrašė į Lietuvos laisvės kovų istorijos puslapius. Su daugeliu kalbintų partizanų, ryšininkų, rėmėjų mes iki šiol vis dar susitinkame, bendraujame, siunčiame vieni kitiems šventinius sveikinimus, jie visam gyvenimui išliko labai artimais, brangiais žmonėmis, tai mano idėjų, mano likimo ir mano pažiūrų žmonės. Tikrai nenorėčiau čia viešinti nei jų vardų, nei pavardžių, nemanau, kad ir jie to norėtų.

Kartais man primenama, kad ir jaunimas, moksleiviai turėtų užrašinėti buvusių laisvės kovotojų prisiminimus. Žinoma, tai būtų tikrai sveikintinas dalykas, bet viena galiu pasakyti: ką partizanas, ryšininkas ar rėmėjas pasakys man, to niekada nepasakys jokiam moksleiviui, studentui ar kitam prisiminimų užrašinėtojui. Reiktų suprasti, jog tai ypač subtilūs dalykai, kurie ne bet kam pasakojami, ir ne bet kas juos pasakoja. Kad prakalbintų žmogų, kuris ne vienus metus prasiblaškė miškuose tarsi žvėrelis, gaudomas ir medžiojamas nuožmių atėjūnų, ilgas žiemas leisdamas po žeme aklinai uždarytame bunkeryje, kuris iškentėjo fizines kančias sovietinio saugumo tardymo kamerose, kuris perėjo sovietinio gulago kančių kelius, – visa tai turi giliai suprasi, pajusti ir prisiminimų užrašinėtojas. Tik pats išgyvenęs tą vidinį, raudonojo pragaro dugne iškentėtą kalbinamo žmogaus skausmą, galėsi užrašyti žiaurius mūsų pokario laisvės kovotojų likimus.

Be abejo, kiekvienas, patyręs skriaudų, norėtų pasiguosti, bet, žinoma, ne bet kam. Kai su žmogumi randi bendrą kalbą, kai iš tavo vidaus sklinda paguoda, pasitikėjimas, o ne tušti raminami žodžiai, tada ir tavo kalbinamas žmogus atsidėkoja tuo pačiu, ir tu jame atrandi kur kas daugiau, negu tikėjaisi.

Kiek teko patirti, daugelis žmonių labai atsargiai pradeda pasakoti savo išgyvenimus, tad kartais tenka pasitelkti ir su gyvenimo patirtimi įgytas psichologines gudrybes. Ypač moterys iškart pradeda virkaut, kad va, nežinia, kas čia dar gali būti, ateis rusai ir vėl išveš Sibiran. Tokiems virkautojams pasakau tiesiai šviesiai: jeigu bijote rusų ir Sibiro, tai tikrai jus dar kartą išveš, taip ir užrašysiu, ir dar pridėsiu, kad jūs bailiai. Žmogus iškart suklūsta, juk nenori pasirodyti, kad bailys, nusijuokia ir be ypatingų maldavimų sutinka papasakoti savo išgyvenimus.

Nereikėtų stebėtis žmonių nepatiklumu, abejonėmis, nes ta tema ilgus dešimtmečius buvo tabu, žmonės ilgai tą sunkių išgyvenimų skausmą nešiojosi užslėpę giliai savyje. Visi politiniai kaliniai, išeidami iš lagerių, turėjo pasirašyti, kad nieko niekada niekam apie save nepasakos. Pagal tuometinius sovietų įstatymus, tai buvo laikoma valstybinės paslapties išviešinimu, ir už tai grėsė dešimt metų lagerio.

Klausiate, kas buvo mano pateikėjai? Tas žodis man neįprastas, ir aš niekada negalėčiau buvusio partizano, ryšininko, politkalinio, tremtinio pavadinti „pateikėju“. Pateikėjas man asocijuojasi su kažkokios informacijos tiekėju, su informatoriumi, o tai jau – atsiprašau…

Beveik visų mano kalbintų laisvės kovotojų prisiminimai publikuoti mano sudarytose knygose. Tai dešimtys, šimtai užrašytų pasakojimų apie sunkius daugelio mūsų žmonių išgyvenimus, patirtus partizaninėje veikloje, neginkluotos rezistencijos pogrindyje, tremtyje, lageriuose, tad norint įvardint juos visus, tikrai neužtektų keleto žurnalo lapų.

Žinoma, teko prakalbinti ir keletą per stebuklą išlikusių buvusių partizanų būrių vadų, bet tai jau buvo retenybė, nes okupantai labiausiai ir siekė kuo greičiau sunaikinti laisvės kovotojų vadovybę. Kol egzistavo vadovybė, veikė partizanų statutai, veikė Karo lauko teismai, kurie drausmino partizanus, o kai vadų neliko, pakriko ir partizaninė veikla, prasidėjo girtuokliavimas, žmonės, būdami ginkluoti, padarė nemažai ir kriminalinių nusikaltimų.

Panevėžyje dar tebegyvena buvęs Vyčio apygardos partizanų būrio vadas Bronius Juospaitis-Direktorius, kurio prisiminimai užrašyti pirmojoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygoje. Šis žmogus 1951 m. buvo paimtas gyvas, sunkiai sužeistas per kautynes netoli Krekenavos – jo kūną buvo perskrodusios septynios kulkosvaidžio kulkos. Atvežtas į Panevėžį jau kaip negyvas „banditas“ su kitais žuvusiais kovos draugais buvo numestas ant grindinio skrebyno kieme, bet ryte valytojai pastebėjus, jog dar juda, buvo nuvežtas į ligoninę, išgydytas ir teistas. Penkiolika metų atsėdėjo Rusijos lageriuose, grįžo, sukūrė šeimą ir šiandien tebegyvena, sulaukęs gana garbingo amžiaus.

Vienas iš garsesnių partizanų vadų, kuris taip pat išliko gyvas ir praėjo siaubingas raudonojo pragaro kančias – Benediktas Trakimas-Genelis, buvęs Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas. Jo prisiminimai taip pat užrašyti „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ 1-ojoje ir 7-ojoje dalyse. Su juo man asmeniškai teko nemažai bendrauti, jis mane yra supažindinęs su daugeliu Didžiosios Kovos apygardos partizanų, ryšininkų, kurių prisiminimai publikuojami sudarytose knygose. B. Trakimą likimas buvo suvedęs ir su to meto klastingiausiu tautos išdaviku Juozu Markuliu, jo prisiminimuose gana plačiai aprašoma Žaliojo Velnio partizaninė veikla.

Labai sudėtingi buvo pokario lietuvių moterų, merginų išgyvenimai. Man atrodo, kad jos visko nepasakydavo, nors ne iš vienos lūpų teko išgirsti baisių prisiminimų ir prašymą viešai jų neskelbti arba skelbti tik po jų mirties. Ryšininkės, partizanės, kurios buvo paimtos gyvos, buvo žiauriai tardomos, tardymų metu čekistai joms taikė pačius sadistiškiausius kankinimo metodus, visaip iš jų tyčiodavosi, pasitaikydavo ir prievartavimų, – viena kita yra apie tai prasitarusios. Partizanų būryje savų kovotojų jos buvo gerbiamos, miško stovyklose daugiausia užsiimdavo valgio ruošimu, rūpindavosi vaistais, tvarsliava, slaugydavo sužeistuosius.

Kai kurie ginkluoto pogrindžio kovotojai jau anksčiau buvo sukūrę šeimas, kiti tuokėsi būdami miške. Į mišką pasikviesdavo kunigą, kuris jaunavedžius sutuokdavo. Ne viena partizanė būdama miške yra pagimdžiusi, nors naujagimius palikdavo auginti savo artimiesiems kaimuose, o pačios dažniausiai žūdavo kartu su savo vyrais.

Draugaudavo su partizanais ir ryšininkės, kurios gyveno legaliai. Tiksliau – partizanų mylimosios dažniausiai ir būdavo jų ryšininkės. Esu užrašęs labai įdomius ryšininkės Liucijos prisiminimus. Ji draugavo su Pilėnų tėvūnijos partizanų vadu Stepu Giedriku-Giriečiu, vėliau jie susituokė, kunigas sutuokė kaimo koplytėlėje. Tragiškas buvo jų likimas. Stepas žuvo, o po jo žūties netrukus Liucija pagimdė dukrytę. Ji pasakojo: „Žinojau, kad jis žuvo, kad jo nebėra, bet vis eidavau į mišką, į mūsų susitikimų vietą, prisiglausdavau prie medžio, po kuriuo mes kažkada stovėdavom, ir vis šaukdavau – Stepuk, Stepuk... Ilgai dar ėjau, bet Stepukas jau nebeateidavo...“ Jauni žmonės buvo, mylėjo – kai žūdavo mylimieji, skausmas ir išgyvenimai būdavo labai dideli.

Tarp partizanų buvo ir vyresnių žmonių, vienas kitas 1918-ųjų metų savanoris. Partizanų būrio vadas Antanas Streikus-Tamošiukas išėjo į mišką su savo dviem sūnumis. Kai antrą kartą rusų bolševikai užėmė Lietuvą, tėvas sūnums pasakė: „Vaikai, Lietuva pavojuje, eisime jos ginti...“ Kai stribai pradėjo terorizuoti šeimą, teko ir abiem dukroms išeiti į mišką...

Dauguma mano kalbintų Laisvės kovų dalyvių – iš Aukštaitijos. Iš pradžių rinkau medžiagą tik apie savo kraštą ir nemaniau, kad teks taip išsiplėsti. Laikas ir galimybės pakeitė planus, teko apkeliauti ne vien tik Aukštaitiją, Šiaurės Rytų Lietuvą, nemažai prisiminimų užrašiau keliaudamas ir po Pietų Žemaitiją, Kėdainių, Ukmergės, Kaišiadorių, Širvintų kraštus.

Po Atgimimo teko artimiau susipažinti su KGB archyvuose esančiomis baudžiamosiomis, sekimo ir operatyvinėmis bylomis, buvusių sovietinių saugumo pareigūnų darbo specifika. Tai leido man nuodugniau išsiaiškinti, kaip persekiojant partizanus buvo naudojamos operatyvinės priemonės ir metodai, ir kur kas objektyviau įvertinti jau iš anksčiau man žinomus įvykius, išdavystes, MGB agentų, spec. grupių veiklą.

Vėliau teko pasišnekėti ir ne su vienu buvusiu „liaudies gynėju“. Penktojoje „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimų“ dalyje publikuojami agento smogiko J. Nuobaro prisiminimai, paskutinėje „Laisvės kovotojų prisiminimų“ knygoje skelbiami kito buvusios MGB spec. grupės kovotojo prisiminimai. Jis Žemaitijoje tarnavo „liaudies gynėju“, po to buvo iškviestas į Vilnių ir įterptas į MGB spec. grupę, kitaip dar vadinamą MGB agentų smogikų grupę.

Vis dėlto kaip Jums pavykdavo išvengti sovietmečio saugumo dėmesio?

Aš rinkau ne vien pokario atsiminimus, sudarinėjau monografiją apie savo gimtąjį Buivydžių kaimą. Prisidengdamas etnografinės medžiagos rinkimu, kartu užrašinėjau ir laisvės kovotojų prisiminimus.

Baigęs Panevėžio politechnikumą, kurį laiką dirbau „Ekrano“ gamykloje inžinieriumi-konstruktoriumi, dar mokiausi vakariniame KPI fakultete, čia artimiau susipažinau su vienu iš profesionaliausių KGB agentų, pseudonimu Nemunas. Šio garsaus Panevėžio šachmatų meistro, anglų kalbos specialisto, vėliau Vilniaus universiteto dėstytojo, šachmatininko J. Butkaus buvau sekamas, išduotas ir suimtas.

Po lagerio penkiolika metų dirbau prie statybų, keliavau po Aukštaitiją. Manau, kad KGB nebuvo manęs paleidusi iš savo akiračio. Žmona dirbo prekybos sistemoje, ją kartais pasikviesdavo į kadrų skyrių, ir čia „svečias“ iš „anos kontoros“ klausinėdavo apie mane: kur aš dirbu, ar dažnai parvažiuoju į namus, ar parvežu atlyginimą, ar neprageriu. Įsivaizduojate? Jie gi rūpinosi mano šeimos gerove!

Jaučiau, kad esu jų „taikiklyje“, žinojau, kad esu sekamas ir daugmaž, kas seka, todėl ne taip jau sudėtinga buvo gelbėtis iš padėties. Žinojau, kad jie netiki, jog sėdėsiu rankas sudėjęs, todėl retkarčiais atsiųsdavo kokį iš pažiūros visai niekuo dėtą žmogelį, apsimetantį, kad nori iš manęs gauti kokią smetonišką knygą, o gal ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ ar panašiai...

Kaip apsisprendėte spausdinti partizanų atsiminimus?

Išleisti pirmąją knygą „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ 1991 m. mane paskatino Vytautas Ledas, tuomet dirbęs Kultūros paveldo inspekcijoje, Alytaus skyriuje, ir jau išleidęs knygą „Sušaudytos dainos“. Kadangi jo sudarytą knygą leido „Vaga“, jis mane prikalbino turimą medžiagą atiduoti šiai leidyklai ir patikino, kad ji turėtų būti suinteresuota ją išleisti artimiausiu metu, nes tada buvo didelė tokių knygų paklausa. Bet viskas susiklostė kitaip, nei tikėjomės.

Visą turimą medžiagą pristačiau „Vagos“ leidyklos direktoriui Aleksandrui Krasnovui, jis mane patikino, jog išsyk imsis knygos redagavimo ir nedelsdamas iš Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijos paprašys paramos, o kai gaus dotaciją, stengsis kuo greičiau knygą išleisti.

Nežinau, kokią paramą jis gavo (ar negavo), bet tiek šios knygos redagavimas, tiek išleidimas užsitęsė beveik šešerius metus. Mano ausis pasiekė kalbos, kad šiai knygai gauta dotacija buvo panaudota leisti kitas knygas, o manoji taip ir gulėjo nepaliesta redaktorių stalčiuose. Kiek kartų atvažiuodavau į Vilnių ir užeidavau pas leidyklos direktorių A. Krasnovą, tiek kartų būdavau pamaloninamas tais pačiais pažadais, o knygos taip ir neišleido.

Vis dėlto aš tos medžiagos nepasiėmiau, pasikeitė leidyklos valdžia, direktoriauti atėjo Kornelijus Platelis, ir mano knygos reikalai iškart pajudėjo. Pirmoji „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ dalis skaitytoją pasiekė tik 1996 m.

Pirmajame tome buvo paskelbta nemažai ir ranka užrašytų atsiminimų, ir iš kasečių iššifruotų, bet tuo metu dar ne visi norėjo savo atsiminimus skelbti – dar buvo abejonių, kuo viskas baigsis, gal po mūsų mirties paskelbkite, sakė žmonės...

Tuomet negalvojau, kad teks išleisti ir daugiau knygų, bet pirmajai pasirodžius atsirado labai daug norinčiųjų kalbėti. Dėl pirmos knygos pretenzijų beveik nesulaukiau, o kai skaitytojus pasiekė kiti tomai, teko patirti įvairių atsiliepimų, kritikos ir net pagrasinimų, nes knygose buvo publikuojami ne vien buvusių Laisvės kovotojų prisiminimai, skelbta nemažai medžiagos ir iš KGB archyvų, įvardyti kai kurie agentai, informatoriai, kurie išdavinėjo žmones sovietiniam saugumui. Tokie dalykai, žinoma, ne visiems galėjo patikti, todėl kai ko teko ir viešai per spaudą atsiprašyti. Buvo ir sutapimų. Kreipėsi į mane buvęs Sibiro tremtinys ir prašė viešo paneigimo, kad jis nebuvęs stribu. Radę mano knygoje jo pavardę, dabar, sako, jam žmonės neleidžia ramiai pereit per kaimą, vaikai bado pirštais ir pravardžiuoja striboku, o pasirodo, kad tikrasis stribas ta pačia pavarde ir tuo pačiu vardu gyveno kitame kaime.

Atsiminimus surinkti yra viena, o norint išleisti knygas, iškyla kitos problemos – reikia didelių pinigų, reikia ieškoti rėmėjų, užsitarnauti gerą vardą tarp gerai žinomų garsių žmonių, kurie suteiktų rekomendacijų ir panašiai. Šį kartą jų pavardžių neminėsiu, nes jos įrašytos kiekvienoje knygoje, kiekvienoje įžangoje jiems pareikštos nuoširdžiausios mano padėkos, jiems turėtų būti dėkingi visi, kurie skaito mano sudarytas knygas ir kuriems mano užrašyti Laisvės kovotojų prisiminimai yra brangūs.

Spaudai parengė Saulė Matulevičienė

Žurnalas „Liaudies kultūra“