Trečiadinio katechezėje Šventasis Tėvas toliau nagrinėjo pagrindines kunigo pašaukimo funkcijas mokyti ir šventinti Dievo tautą. Šįkart jis plačiau aptarė trečiąją kunigo, kaip ganytojo, pašaukimo funkciją Dievo tautą valdyti, t.y. kad kunigas Dievo jam pavestus tikinčiuosius valdytų ir vestų ne savo, o Kristaus suteikta galia.

Visų pirma popiežius klausė, kaip nūdienos kultūrai iš viso pripažinti tą autoritetą, kurio šaknys glūdi paties Jėzaus suteiktame įsakyme ganyti jo kaimenę?

Valdymas reiškia autoritetą, tačiau ką mums, krikščionims, reiškia autoritetas? - klausė popiežius. Benediktas XVI pažymėjo, kad netolimos praeities kultūrinės, politinės ir istorinės patirtys, o ypač XX amžiaus diktatūros Rytų ir Vakarų Europoje padarė žmones įtarius autoriteto atžvilgiu. Toks įtarumas neretai pavirsta visišku atsisakymu pripažinti bet kokį autoritetą, kuris nėra iš žmonių ir ne jų kontroliuojamas. Tačiau kaip tik praėjusio šimtmečio režimai, kurie sėjo terorą ir mirtį, visu įtaigumu primena, jog bet kokios srities autoritetas, jei jis vykdomas be sąsajų su aukščiausiuoju autoritetu, kuris yra Dievas, neišvengiamai atsigręžia prieš patį žmogų. Svarbu prisiminti, jog žmogaus autoritetas niekuomet nėra tikslas, o visuomet yra tik priemonė, bei kad tikslas visuomet yra Dievo sukurtas žmogus, jo gerovė.

Netolimos praeities kultūrinės, politinės ir istorinės patirtys, o ypač XX amžiaus diktatūros Rytų ir Vakarų Europoje padarė žmones įtarius autoriteto atžvilgiu.

Popiežius mintis kreipė į hierarchijos ir Bažnyčios pastoracinės dimensijos santykį. Viešoje nuomonėje įsivyravo mintis, jog hierarchija ir evangelinis gyvastingumas bei nuolankumas yra vienas kitam prieštaraujantys. Tačiau tai yra blogai suprasta hierarchijos prasmė, prie kurios dalinai prisidėjo piktnaudžiavimas autoritetu ir karjerizmas.

Tai įvyko dėl klaidingai suprasto hierarchijos termino, kuris iš tikrųjų reiškia „šventą pradžią“ ir kuris visų pirma primena iš Kito ateinantį autoritetą.

Hierarchija implikuoja, kad asmuo yra apvilktas Kristaus slėpiniu. Ganytojas valdo tik tiek, kiek tarnauja Kristui. Kas priima šventimus (hierarchija), nėra autokratas, o pradeda naują paklusnumo Kristui ryšį. Taip pat ir Popiežius, būdamas visų kitų ganytojų ir Bažnyčios bendrystės atsparos taškas, negali daryti ką nori. Kaip tik atvirkščiai, Popiežius yra paklusnumo Kristui saugotojas.

Bažnyčios pašaukimas ir paskirtis yra vykdyti tarnystės autoritetą ir ji tai daro ne savo, o Kristaus, kuris iš Tėvo gavo visą valdžią danguje ir žemėje, vardu. Tad pagal krikščionišką sampratą, autoritetas yra tiesos ir galutinio žmogaus gėrio – mūsų išganymo Kristuje – tarnystė. Kai yra vykdomas Viešpaties vardu, jis išreiškia nuolatinį Gerojo Ganytojo būvimą ir rūpestį.

Hierarchija – „šventa pradžia“ – reiškia iš Kito ateinantį autoritetą.

Todėl dvasinis autoritetas, įgyjamas per šventimus, turėtų atsispindėti kunigo ištikimybėje savo pastoracinės misijos atžvilgiu, pasirengime paklusniai sekti Kristaus pavyzdžiu, noru leisti Kristui orientuoti kiekvieną dieną.

Siekiant būti ganytoju pagal Dievo mintį reikia radikaliai įsišaknyti į gyvą draugystę su Kristumi, būti besąlyginiai pasirengusiam vesti jo kaimenę ten, kur nori Viešpats, o ne kur gali atrodyti patogiau ar paprasčiau.

Iš tikrųjų neįmanoma valdyti Kristaus kaimenės be gilaus ir tikro paklusnumo Kristui. Būtent todėl kunigo pašaukimo pagrindą visuomet sudaro asmeniškas ir nenutrūkstantis susitikimas su Viešpačiu, gilus jo pažinimas, savo valios susiderinimas su jo valia.

Suprastas tikėjimo požiūriu autoritetas nors ir reikalauja valdymo funkcijos, tačiau išlieka tarnystė, padedanti kurti Bažnyčios šventumą, vienybę ir tiesą. Kristaus valdymas buvo išreikštas kojų nuplovimu, o jo viešpatavimas – Kryžiaus medžiu. Todėl ir kunigo valdymo tarnystė turi būti išreikšta pastoracine meile.

Šventasis Tėvas kvietė bendrosios audiencijos dalyvius remti savo kunigus jų tarnystėje vesti žmones pas Dievą, liudyti Evangelijos ir jos vilties žinios tiesą. Popiežius taip pat prašė melstis už jį, kad tinkamai vykdytų Bažnyčios valdymo tarnystę bei už tai, kad Kunigų metų užbaigimo iškilmės Romoje atneštų gausių dvasinių vaisių.