Benediktas XVI: Kas yra hierachija?
Trečiadinio katechezėje Šventasis Tėvas toliau nagrinėjo pagrindines kunigo pašaukimo funkcijas mokyti ir šventinti Dievo tautą. Šįkart jis plačiau aptarė trečiąją kunigo, kaip ganytojo, pašaukimo funkciją Dievo tautą valdyti, t.y. kad kunigas Dievo jam pavestus tikinčiuosius valdytų ir vestų ne savo, o Kristaus suteikta galia.
Visų pirma popiežius klausė, kaip nūdienos kultūrai iš viso pripažinti tą autoritetą, kurio šaknys glūdi paties Jėzaus suteiktame įsakyme ganyti jo kaimenę?
Valdymas reiškia autoritetą, tačiau ką mums, krikščionims, reiškia autoritetas? - klausė popiežius. Benediktas XVI pažymėjo, kad netolimos praeities kultūrinės, politinės ir istorinės patirtys, o ypač XX amžiaus diktatūros Rytų ir Vakarų Europoje padarė žmones įtarius autoriteto atžvilgiu. Toks įtarumas neretai pavirsta visišku atsisakymu pripažinti bet kokį autoritetą, kuris nėra iš žmonių ir ne jų kontroliuojamas. Tačiau kaip tik praėjusio šimtmečio režimai, kurie sėjo terorą ir mirtį, visu įtaigumu primena, jog bet kokios srities autoritetas, jei jis vykdomas be sąsajų su aukščiausiuoju autoritetu, kuris yra Dievas, neišvengiamai atsigręžia prieš patį žmogų. Svarbu prisiminti, jog žmogaus autoritetas niekuomet nėra tikslas, o visuomet yra tik priemonė, bei kad tikslas visuomet yra Dievo sukurtas žmogus, jo gerovė.
Netolimos praeities kultūrinės, politinės ir istorinės patirtys, o ypač XX amžiaus diktatūros Rytų ir Vakarų Europoje padarė žmones įtarius autoriteto atžvilgiu.
Popiežius mintis kreipė į hierarchijos ir Bažnyčios pastoracinės dimensijos santykį. Viešoje nuomonėje įsivyravo mintis, jog hierarchija ir evangelinis gyvastingumas bei nuolankumas yra vienas kitam prieštaraujantys. Tačiau tai yra blogai suprasta hierarchijos prasmė, prie kurios dalinai prisidėjo piktnaudžiavimas autoritetu ir karjerizmas.
Tai įvyko dėl klaidingai suprasto hierarchijos termino, kuris iš tikrųjų reiškia „šventą pradžią“ ir kuris visų pirma primena iš Kito ateinantį autoritetą.
Hierarchija implikuoja, kad asmuo yra apvilktas Kristaus slėpiniu. Ganytojas valdo tik tiek, kiek tarnauja Kristui. Kas priima šventimus (hierarchija), nėra autokratas, o pradeda naują paklusnumo Kristui ryšį. Taip pat ir Popiežius, būdamas visų kitų ganytojų ir Bažnyčios bendrystės atsparos taškas, negali daryti ką nori. Kaip tik atvirkščiai, Popiežius yra paklusnumo Kristui saugotojas.
Bažnyčios pašaukimas ir paskirtis yra vykdyti tarnystės autoritetą ir ji tai daro ne savo, o Kristaus, kuris iš Tėvo gavo visą valdžią danguje ir žemėje, vardu. Tad pagal krikščionišką sampratą, autoritetas yra tiesos ir galutinio žmogaus gėrio – mūsų išganymo Kristuje – tarnystė. Kai yra vykdomas Viešpaties vardu, jis išreiškia nuolatinį Gerojo Ganytojo būvimą ir rūpestį.
Hierarchija – „šventa pradžia“ – reiškia iš Kito ateinantį autoritetą.
Todėl dvasinis autoritetas, įgyjamas per šventimus, turėtų atsispindėti kunigo ištikimybėje savo pastoracinės misijos atžvilgiu, pasirengime paklusniai sekti Kristaus pavyzdžiu, noru leisti Kristui orientuoti kiekvieną dieną.
Siekiant būti ganytoju pagal Dievo mintį reikia radikaliai įsišaknyti į gyvą draugystę su Kristumi, būti besąlyginiai pasirengusiam vesti jo kaimenę ten, kur nori Viešpats, o ne kur gali atrodyti patogiau ar paprasčiau.
Iš tikrųjų neįmanoma valdyti Kristaus kaimenės be gilaus ir tikro paklusnumo Kristui. Būtent todėl kunigo pašaukimo pagrindą visuomet sudaro asmeniškas ir nenutrūkstantis susitikimas su Viešpačiu, gilus jo pažinimas, savo valios susiderinimas su jo valia.
Suprastas tikėjimo požiūriu autoritetas nors ir reikalauja valdymo funkcijos, tačiau išlieka tarnystė, padedanti kurti Bažnyčios šventumą, vienybę ir tiesą. Kristaus valdymas buvo išreikštas kojų nuplovimu, o jo viešpatavimas – Kryžiaus medžiu. Todėl ir kunigo valdymo tarnystė turi būti išreikšta pastoracine meile.
Šventasis Tėvas kvietė bendrosios audiencijos dalyvius remti savo kunigus jų tarnystėje vesti žmones pas Dievą, liudyti Evangelijos ir jos vilties žinios tiesą. Popiežius taip pat prašė melstis už jį, kad tinkamai vykdytų Bažnyčios valdymo tarnystę bei už tai, kad Kunigų metų užbaigimo iškilmės Romoje atneštų gausių dvasinių vaisių.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Ale kiek čia cekavų seklių morkijų:) Vieniems aš panašus į stasį, kitiems į petrą, tretiems į miką - žodžiu, kiekvienam čia aš kažką primenu :) Nuostabu :) ps ne, aš ne Stasys, o seksassssss
Reaguodamas i ankstesne p. sekso nuomone susidarau ispudi: ar tik po p. sekso pravarde nesidangsto p. Stanislovas Tomas, nebutu keista, matant revoliucingus anarchistinius pasisakymus. Juolab, pats sakete, kad esate teisininkas.
Tai aš ir sakau: kai teigiu, tai jūs komentuojate, kai klausiu- neatsakote. Nesuprantu, kodėl toks skirtumas.
Ta hierarchija nepiktintų, jei žmonės nebūtų priversti Lietuvoje vaikščioti į bažnyčią, kuria netiki. Kai žmonės priversti veidmainiauti, ir lankytis tam tikrose konfesijose tik iš bėdos, nes geriau tokia forma sutikt Kristų negu nesutikt, tai ta hierarchija tampa tarsi primestine, neįkūnijančia žmogaus vidinių įsitikinimų, tikėjimo- tokia primestinė hierarchija niekada nebus jokiu autoritetu. Autoritetu tampama ne automatiškai, kam nors save primetus valdžios pavidalu, autoritetas ir valdžia- toli gražu ne tas pats. Autoritetas- tas kuris užsitarnavo pasitikėjimą, ir todėl tapo pripažintu, tas kuris įkvepia, kuriuo nuoširdžiai tikima, kad jis teisus, patikimas ir kompetetingas, kuris įkvepia siekiant bendro tikslo, todėl juo sekama. Jei aš turiu galimybę vaikščioti į bažnyčią, kurios idėjomis ir gyvenimo būdu aš labiausiai tikiu, ir tai tikrai yra mano karštas tikėjimas, o ne kokia inkultūruota muziejinė vertybė - tai ta hierarchija tik džiugina ir įkvepia. Juk autoritetais vadovaujamasi, kai nuoširdžiai tikima tos bažnyčios idėjomis. Priešingu atveju, jei tikėjimas ir tos bažnyčios religinių praktikų poreikis atėjo ne iš širdies, o iš tradicijos, kultūrinio konteksto, arba iš aplinkybių, kai fiziškai neturime kito pasirinkimo- tada autoritetai ima asocijuotis ne su gerbamais vedliais, ar pavyzdžiais , kuriais sekti- garbės reikalas, nes jie įkūnuija tai, kuo asmeniškai tiki ir ko sieki, gryniausią pavidalą, o su kolonistais, kuriais sekti žema ir kvaila. Kolonistų bažnyčioje, kur lankaisi iš bėdos, net išpažnties, ir kitų sakramentų, neįmanoma pilnavertiškai prieiti- taip, kad jie duotų naudą sielai ir gyvenimui, priartintų prie Dievo. Lietuvos padėtis yra baisi šiuo klausimu. Čia yra tik pora tradicinių konfesijų krikščionių, ir keletas iš jų kilusių sektų- visi bažnytiniai judėjimai- protestantizmo pagrindu, o katalikai -kažkoks nepajudinamas mainstreaminis klanas, išsikvėpęs, išsigimęs, ir ryjantis visus, norinčius ir nenorinčius jam priklausyti, slibinas. Kuris tesugebėjo pagimdyti lefevrininkus- dar vieną kraštutinę bažnyčios išsigimimo formą. Kai žmonės priversti vaikščioti į tokias bažnyčias, kurios skelbia idėjas priešingas krikščioniškai dvasiai, tai apie kokius autoritetus galima kalbėti. Kažkokie mėginimai prisistatyti autoritetu, natūralu, kad kelia žmonėms tik pasipiktinimą ir ironiją. Aplamai, katalikybės kolonialistinis elgesys su kitomis kultūromis, tikėjimais, net konkrečių atskirų katalikų elgesys su kitais konkrečiais žmonėmis, ta jų vadinama meilė ir labdara, įgavusi kolonialistinį prieskonį, jau visiems įsipyko, todėl žmonėms jie jokie "autoritetai" , ir natūralu, kad bet kokia hierarchija piktina, tokiu atveju. Dar nežinia kiek laiko turės praeiti, kol šitame kaime, vadinamame Lietuva, atsiras bažnyčių, judėjimų, konfesijų, bendruomenių, kurios vertos pasiaukojimo, paklusnumo, pasitikėjimo, atsidavimo, kurios įkvepia sekti Kristumi, kurių idėjos ir dogmos atitinka Jo mokymo dvasią ir yra nuoseklios, turinčios atsakymus ir nebijančios klausimų. Čia LT, reikia pačiai tapti kunige, tam, kad kas nors atsirastų čia daugiau nei trys agresyvių konservatorių partijos.
Netiesa. Seniai jau mes su jumis nesusirašinėjome. O per tą laiką tikrai nemažai teiginių jūs pasakėte.
O "paraidžiui" ir "tiesmukai" ar jūsų suvokime kuo nors skiriasi?
Neapykantą tėvui ir motinai suvokiate paraidžiui ar tiesmukai?
O gal jau čia klausimai, į kuriuos neatsakote?
Keista bendravimo forma. Man nesuprantama. Nes jau iš anksto galvoju, kad užduodama klausimą atsakymo nesulauksiu. Jei vien kažką teigčiau, tai sulaukčiau komentaro.





















Broliai kapucinai




















Teisingai pasaket, tad ir bukit savo vietoj, nesokit auksciau bambos :). Ramybes!