Lietuva traukiasi tarsi šagrenės oda. Išskyrus Vilnių, visur kitur tragiškai mažėja gyventojų, dirbančių žmonių, moksleivių, studentų, specialistų, mokslininkų, menininkų. Mažėja gamyba, eksportas, paslaugos, vartojimas. Užtat daugėja tuščių pastatų, dulkančių vitrinų, nebegaliojančių reklamų ir iškabų, niekur nevedančių kelių ir gatvių.

Nesame išimtis. Ir ne vien Panevėžį galime vadinti mirštančiu miestu. Liejame pyktį ant šios apgailėtinos padėties nekeičiančios, nieko pozityvaus nedarančios, vien savimi besirūpinančios valdžios. Tačiau ilgainiui žmonės nusivilia, susitaiko, darosi abejingi ir apatiški. Emigracija tebedidėja, krizė tęsiasi, diržų veržimo politika tik stiprėja, centrinės valdžios apetitas ir atsiribojimas, o vietinės valdžios menkavertiškumas auga.

Galima pasiguosti, kad pagal gyventojų skaičių mums vis dar toli iki kokios nors Estijos ar Islandijos, o ten juk nėra blogai. Ir išties skaičiai nėra baisiausia. Baisiau yra tai, kad kinta demografija ir socialinis balansas. Jaunesnioji, darbingoji ir kūrybingoji, pagaliau šiek tiek normaliau uždirbančioji tautos dalis koncentruojasi vos dviejuose šalies miestuose: sostinėje ir uostamiestyje. Kiti – Kaunas, Šiauliai, Panevėžys – skundžiasi merdinčiais senamiesčiais, žlungančiais verslais, dejuoja dėl elementarios ūkinės netvarkos, apgailestauja dėl skurdaus kultūrinio gyvenimo.

Bet ar jie tikrai negrįžtamai miršta, ar galutinai prarado nemažai buvusių privalumų, ar tikrai išnaudojo galimybes išlikti ir gyvuoti kaip optimali gyvenimo ir kūrybos vieta jau antrai – trečiai nuo žagrės atitrūkusiai lietuvių kartai?

Pavasaris mūsų krašte – šiek tiek dėkingesnis laikas duoti valią optimizmo likučiams ir šviesesnėms įžvalgoms. Juk pagaliau Lietuvą apėmė palengvėjimas. Valstybė gyvena kaip gyvenusi dugne, bet jos piliečiai gali šiek tiek atsikvėpti: tiems, kurie neprasiskolino, šį mėnesį nebereikės mokėti už būsto šildymą, mažiau kainuos elektra. Gaiviai sužėlę kolektyvinių sodų sklypeliai teikia pigesnio prasimaitinimo vilties. Oras sušilo tiek, kad galima pataupyti brangius žieminius apdarus ir nesulaikomai dylantį apavą. Stropios ir taupios šeimininkės viską kruopščiai supakavo ir padėjo nieko gera nežadančiai ateičiai. Juk vos po 5-6 mėnesių dėl klimato ypatumų vėl būsime nublokšti į darganas ir šaltį.

Iki tol mūsų miestai ir miesteliai iš paskutiniųjų vejasi Europą: atveria lauko kavines, gryname ore rengia visokias pramogas, savivaldybės skelbia lengvatas amatininkams, organizuoja masines šventes ir viešuosius darbus skverams bei parkams šienauti.

Kauno, Panevėžio, Šiaulių valdžios ypač suka galvas, kaip atgaivinti senamiesčius, padaryti juos įdomius, kupinus šurmulio, patrauklius ir vietiniams, ir turistams. Siūlomi būdai ir veiksmai negausūs, panašūs ir ne itin originalūs: vietos „blusų turgeliams“ paieškos, koncertų užsakymai, populiarių atlikėjų ir honorarų jiems medžioklė, masinė saviveikla bei sporto atrakcijos.

Deja, nepavyksta pasiūlyti ir padaryti svarbiausio dalyko – pertvarkyti nuskurdusią miesto širdies infrastruktūrą. Visi supranta, kad tam reikalingos didelės investicijos. Jų šiuo metu neturi nei apytuštis biudžetas, nei pavargę verslininkai. Tačiau ne vien pinigai viską lemia. Tarkim, sutvarkyti miesto centre eismą ir panaikinti mokestį už automobilių stovėjimą, sumažinti patalpų nuomos kainas, gyventojams ir turistams užtikrinti saugumą – irgi miestų bei miestelių valdžioms yra sunkiai sutvarkomi dalykai.

Keistoka ir kita neįveikiama problema – savivaldybėms priklausančių biudžetinių kultūros įstaigų pajudinimas, prikėlimas ir įtraukimas į aktyvesnę veiklą. Juk akivaizdu, kad pirmiausia mestų centruose turi daugėti savaitgaliais ir vakarais veikiančių kultūros įstaigų ir organizacijų. Tai neabejotinai taptų sektinu pavyzdžiu ir privačiam verslui. O jeigu kavinių ir klubų verslui vietinė valdžia padėtų mokestinėmis lengvatomis – rezultato gal nė nereikėtų ilgai laukti.

Kita vertus, pati idėja istorinį miesto centrą paversti dieną naktį šurmuliuojančiu daiktų ir pramogų turgumi – toli gražu ne visiems prie širdies. Daugelis yra patyrę, kaip malonu pasivaikščioti ramiomis, gėlėmis ir žolynais, skulptūromis ir metalo plastika, dailiais žibintais, miniatiūrinėmis kavinukėmis, galerijomis bei krautuvėlėmis pasipuošusiomis Kėdainių, Ukmergės, Kupiškio senosiomis gatvėmis ir aikštėmis. Ir visai pakanka kartą ar du per mėnesį ten vykstančios tautodailės mugės, masinės šventės Joninių ar Žolinės proga. O didmiesčio šurmulio, triukšmo, minios visada galima „paskanauti“ kitur.

Tad ar reikia verstis per galvą, tarkim, nenumaldomai mažėjančio ir negailestingai skurstančio Panevėžio valdžiai, siekiant būti tuo, kuo, greičiausiai, jau niekada nebūsime – didmiesčiu su Rygos ar Vilniaus centro gyvenimą primenančia Laisvės aikšte? Gal, užuot vaikiusis Naujųjų Vasiukų idėjos, Laisvės aikštę ir jos prieigas su puikiąja Senvage kaip tik vertėtų palikti ramia vieta – naudingai dirbti (čia daug įstaigų) ir originalia erdve – tiesiog gerai leisti laisvą laiką po darbų? O jeigu kažkam mirtinai reikia permainų, tai tikrai nebūtina akcentuoti vien pramogas ir apsipirkimo džiaugsmus. Juk ir taip baigiame subabilonėti.

Žinoma, būtų smagu, jeigu į nepateisinusias vilčių komercines patalpas pačiame centre pavyktų prisivilioti bent vieną kitą prabangų žymių Lietuvos ar Europos dizainerių butiką, originalią kepyklėlę, prancūziško ar itališko stiliaus kavinaitę, jaukų pabą, kaip kad yra mažyčiuose tvarkinguose Pietų, Vakarų Europos bei Skandinavijos miestukuose. Keista, bet ten visi tie dalykai gyvuoja, netgi nesivaikant masiškumo ir komercinės sėkmės. Pakanka, jei savininkas iš to pragyvena ir tokiu būdu gali likti gimtinėje.

Žinoma, galima ir pasvajoti: greta traukos centrais tiesiog privalančių tapti tradicinių teatrų, muziejų ir galerijų atsiranda daugiau turizmo objektų, atvirų dirbtuvių, pomėgių klubų, lauko kinas... Senvagėje visą parą irstomasi nuomojamais laiveliais ir vandens dviračiais, Nevėžiu kursuoja nedidelis muzikinis garlaiviukas...

Be abejo, visus tuos dalykus turi sukurti, parengti, suorganizuoti žmonės. Deja, žmonės, ypač jauni, ypač talentingi ir energingi, dažniausiai apleidžia savo mirštančius gimtuosius miestus, miestelius ir leidžia šaknis ten, kur jaučiasi reikalingi, laukiami, skatinami.

Todėl didžiausias vietos savivaldos rūpestis – ne šurmulio ar kokio mistinio metropolijos statuso paieškos, o sąlygų išlaikyti savo žmones kūrimas ir gerinimas.

Nedidelį, bet gražų mostą ta kryptimi ką tik padarė Panevėžio savivaldybė, pagaliau savo menininkams pažadėjusi keletą stipendijų. Nei pernai, nei šiemet nebegaudami jokio finansavimo, ir taip labai nebegausūs meno kūrėjai buvo pasmerkti visiškam vegetavimui, žlugo ne vienas projektas, kai kurie nutarė kraustytis į Vilnių ar visam laikui – į užsienį. Dabar galbūt ir iš vietinių autorių sulauksime naujų knygų, parodų, teatro, kino ar muzikos kūrinių, pagaliau naujų idėjų ir veiklos.

Esu tikra, juo gyvybingesnė bus pastaruoju metu labai apleista miesto kultūra, juo daugiau savitos gyvybės rasis ar bent jau ji bus išsaugota taip sunkiai gaivinamame miesto centre.

Turime ir daug neišnaudotų rezervų: pakankamai didelį ir amžinai uždarą Dailės galerijos skulptūrų kiemą, panevėžiečių mėgstamą „Meno“ teatro kavinę ir jo prieigas, Bendruomenių rūmų aplinką, idealiai tinkančią miestelėnų piknikams, tą pačią sterilią Senvagę, galinčią tapti patrauklia vandens pramogų vieta.

O ramybė – gana sąlyginis dalykas. Kiekviename didesniame pasaulio mieste paprastai yra gražus senamiesčio ar modernios statybos verslo ir bankų mikrorajonas, kuris vakarais ir savaitgaliais būna tylus ir tuščias. Štai šeštadienį atsidūręs prabangiame Londono sityje, gali pagalvoti, kad čia neseniai sprogo neutroninė bomba: įspūdingos architektūros pastatai, nepriekaištingos vejos ir gėlynai, tarsi karalienės vizito laukiančios prašmatnios aikštės ir fantastiška ramybė, virš galvos be garso sklendžiant dirižabliui su pasaulio futbolo čempionato simbolika... Belieka viltis, kad galbūt kada nors ir mes sau galėsime tai leisti, nesibaimindami bauginančio Saulėlydžio miesto įvaizdžio.

Aina.lt