Kalifornijoje šiandien dar vyksta dviejų dienų renginys „Maker Fair 2010” (turbūt derėtų jį versti kaip „Nagingųjų mugė“.) Portalas „Wired.com“ jį vadina „meno, beprotystės ir technologijų“ švente. „Silikono slėnio“ pakraštyje dvi dienas galima klajoti pasaulyje, kuriame susipina keisčiausios technologijos, išradingiausi sprendimai ir neįprasčiausios formos. Ugnimi kvėpuojantis robotas-drakonas, duomenis skaitmenoje sauganti vizitinė kortelė, didžiulė raketa, pritrenkiančio dydžio ir konstrukcijos dviratis (kažkas panašaus į M. Tendziagolskio kuriamas konstrukcijas, tik įspūdingesnis) ir daugybė kitų nebūtinai funkcionalių objektų, daikčiukų ar veiksmų. Mugės archyvą rasite čia.

Kažkas panašaus vyksta šiomis dienomis Vilniuje. Tiesa, su gerokai mažesniu kiekiu išmonės, fantazijos bei pastangų. VDA diplominių darbų gynimų metas, kuris pamažu užima vis reikšmingesnę vietą miesto kultūriniame gyvenime. Studentams nebeužtenka parodyti savo kūrinių dėstytojams – jie ieško kelio į viešąsias erdves. Jaunatvišką atmosferą Vilniuje papildo ir „Fluxus ministerijoje“ atsidariusi paroda „Vaistinė“. Dalis jos autorių dar studijuoja, dalis – neseniai baigę mokslus ir daro pirmus savarankiškus žingsnius meno pasaulio link.

Šią savaitę aplenkime galerijas. Jokių kainų ir vertinimų. Tarkime taip: pažiūrėkime ir pamėginkime įsivaizduoti, ką rodys galerijos po dešimties metų.

Pačiame Vilniaus centre stovi didžiulė apleista buvusi „Tauro“ alaus gamykla. Vieną jos dalį gegužės 26–31 okupavo jaunieji bakalaurai.

Atidarymo metu šalia įėjimo pulkelis jaunimo įvairiais balsais ūbavo į gumines žarnas. Dalis garsų sklido pro vamzdį į vidų, dalis garso, jei man nepasivaideno, išėjo į lauką pro kitą vamzdį. Garsus skleidžiančiųjų daugiau nei rezultato besiklausančiųjų. Bet gal pastangas įvertins dangus?

Didžiulėse erdvėse įsikūrę septyni jauni menininkai. Rodomi videodarbai, skulptūros, objektai. Erdvės įspūdingumu neretai pranoksta kūrinius, tačiau bendra atmosfera – charakteringa. Kaip ir mėgindamas suvokti šiuolaikinį meno kūrinį, buvusios gamyklos erdvėmis turi žengti atsargiai (kad neįpultum į duobę ar neužkliūtum), pakanka čia ir tamsos, ir klaidinamų šešėlių.

Kadangi visiems menininkams pristatyti tekstas per mažas, man tenka rinktis. Todėl išskirti norėčiau Kipro Dubausko videodarbą „Atminties stebėjimas“. K. Dubauskas sumaniai išnaudojo turimą erdvę. Videoprojekciją jis įkūrė siauroje, ankštoje patalpoje. Užėjęs į ją jautiesi kiek suspaustas. Ekranas rodo nesustojantį kameros judėjimą siaurais bėgiais. Kamera kartais pakyla – tuomet aiškiai matome bėgius, tiltą ar nuo kameros arba jos link bėgantį žmogų. Kartais kamera leidžiasi žemyn ir stambiu planu filmuojama žemė tarp bėgių. Tuomet akyse nuo judėjimo greičio besiliejanti skalda iš smėlio ir akmenukų vizualiai labiau pradeda panašėti į... vandenį.

Visiškai sutinku su Monikos Krikštopaitytės išsakyta kritine nuomone apie „Fluxus ministeriją“. Bet neatsilaikiau, čia atsidariusi paroda „Vaistinė“ pateikė daug naujų pavardžių ir kūrinių. Tarp jų – nemaža dalis silpnų darbelių, tačiau iš gausos galima atsirinkti ir keletą dėmesio vertų, įdomesnių sprendimų. Tik juos ir paminėsiu.

Apleistose sienose įdomiai atrodo palei lubas sparnus išskleidęs, lemputėmis mirksintis Gintaro Antano Kubiliaus objektas „Kur tai nuves?“. Kiek „Avataro“ temą primenantis kūnas gležnas, tačiau gana įspūdingas.

Justė Christauskaitė norėjo sukurti erdvę, kitokią nei esama aplinka. Jai skirtą erdvę jauna menininkė apželdino gėlėm ir samanom, šalimais surentė medinį suoliuką. Prie erdvės savitumo stipriai prisideda augalijos kvapas. Dažniausia lankytojų reakcija – sulyginimas su idiliška kapinių atmosfera – autorei buvo kiek netikėtas, tačiau priimtinas.

Mykolas Sauka (taip, tapytojo Šarūno Saukos sūnus), kaip ir tėvas, žiūrovui skaudžiai „kerta“ siurrealistiška realybe. Jo „Koja“ – skulptūrinis objektas – deformuota žmogaus figūra. Ligoninės lova, ant kurios paguldyta figūra, nukreipia mintis ir asociacijas skausmingų gyvenimiškų temų link. Objekto pavadinimas dar labiau intriguoja. Pavadinimą dažniausiai suprantame kaip nuorodą žiūrovui. Pavadinimas „Koja“ akcentuoja koją, ji pabrėžta ir vizualiai. Kita vertus, bene labiausiai figūroje trikdo tai, kad kojos (kitos, antros kojos) nėra. Taip ir mindžikuoja žvilgsnis tai prie vienos, tai prie kitos (nesamos) kojos. Kūrinys įtraukia, intriguoja ir atrodo gan efektingai.

Tapybos tarp parodos eksponatų nelabai daug. Didelė dalis kelia stiprių abejonių: tapybos darbai pernelyg iliustratyvūs, tiesmuki ir panašūs vienas į kitą figūriškumu, madingomis temomis (lytiškumas/populiarioji kultūra). Į akis krito nebent Ernesto Zacharevičiaus paveikslas „Balta drobulė“. Nors jis gerokai „užkankintas“ (taip menininkai vadina pernelyg akivaizdžiai matomas pastangas kuriant), vis dėlto – išsiskiria iš nuobodaus konteksto. „Žaidimas“ faktūriškumu jaunam menininkui akivaizdžiai nepavyko, nors idėja buvo gera. Paveikslas turi vientisą nuotaiką, asociacijos ne vienprasmiškos, interpretacijoms galimybių teikia ir pavadinimas. „Balta drobulė“ – žodžių junginys neatsiejamas nuo A. Škėmos romano.

Apibendrinant parodą – trūksta kokybės. Taip pat – pagarbos žiūrovui. Draugiškumą visiems akcentuojanti „Fluxus mnisterija“ nepasivargino šalia kūrinių pateikti ir jų paaiškinimų: autorių intencijų ar kritikų apibendrinančių paaiškinimų. Norima būti šiuolaikiškiems (tokiems kaip užsienyje), tačiau kartu neatsikratoma tipiško Lietuvos meniniam gyvenimui arogantiško požiūrio į atsitiktinį žiūrovą „iš gatvės“, į jo teisę nesuprasti ir malonumą domėtis ir sužinoti. Tačiau jei neerzina netvarka ir lengvabūdiškumas – aplankyti parodą „Vaistinė“ turbūt verta.

Jaunųjų menininkų paroda buvusioje „Tauro“ gamykloje, Aludarių g. 1/Pakalnės g. 2, iki gegužės 31 dienos.

Jaunųjų kūrėjų paroda „Vaistinė“, Gedimino pr. 27, iki birželio 10 dienos.