Keistuolių teatras“ baigia 2009–2010 metų teatrinį sezoną. Šį sezoną žiūrovams buvo pristatyta viena premjera – Agnės Sunklodaitės režisuotas muzikinis spektaklis vaikams „Mamulė Mū“ ir atkurtas spektaklis „Išėjau aš stotin“, kuris Kauno festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris 2010“ pelnė žiūrovų simpatijų prizą. Teatro aktoriai teigia, kad toks palyginti ramesnis sezonas buvo visai neblogas – užteko laiko įsigilinti ir pasidžiaugti ankstesniais darbais (2008-aisiais teatras šventė jubiliejų, taigi premjerų netrūko), atgaivinti senesnius spektaklius, pasitikrinti ryšį su publika. Bet, kaip sako keistuolių keistuolis, vienas teatro steigėjų Andrius Kaniava, teatrui reikia naujumo. Nubraukus karčią ašarą, kitą sezoną su kai kuriais senais gerais spektakliais teks atsisveikinti ir aktoriams, ir publikai...

Po triukšmingo jubiliejinio sezono šie metai „Keistuoliams“ buvo ramesni, lėtesni. Kokių minčių Jums kyla prieš vasarai užveriant teatro duris?

Praėjęs sezonas parodė, kad mums tragiškai reikia naujų spektaklių. Nes gražūs seni mūsų spektakliai, kuriuos labai mėgstame, kad ir kaip būtų skaudu, jau atgyveno. Tai matyti ir iš aktorių darbo. Teatras yra gyvas organizmas, jis turi pulsuoti visą laiką, ir jokie „gyvybės palaikymo aparatai“ čia nepadės, spektakliai turi gyventi patys. Man nepatinka, kad senieji spektakliai pradėjo gožti naujesnius, ir šie ne visada atranda savo vietą repertuare. Iškyla klausimas – kas iš tiesų mums svarbiau. Ir kiekvienam kuriančiam žmogui, manau, tai, kas nauja, yra ir įdomiau, ir brangiau.

Bet ar negaila tų senųjų spektaklių? Tarkim, beveik dešimtmetį gyvuojantys „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ – vienas dažniausiai praėjusį sezoną vaidintų spektaklių...

Na, šitas spektaklis išliks. Jis visada buvo tas, kuris palaiko visus kitus spektaklius. Net jei yra kokia krizė ar panašiai, šis spektaklis sutvarko ir finansinę teatro padėtį, ir bendrą atmosferą. Jis, manau, gyvuos ir ateinantį, ir kitą sezoną... bet, tarkim, „Karalius elnias“ – vienas iš tų, su kuriuo mes jau nusprendėm kitą rudenį gražiai atsisveikinti.

Kokie spektakliai „Keistuolių teatre“ yra prioritetiniai: vaikams ar suaugusiesiems?

Mes kažkaip buvom įpratę ir patys sakyti, kad „Keistuoliai“ – tai pirmiausia teatras vaikams. Tačiau gyvenimas rodo, kad tikrai taip nėra. Svarbesni tampa spektakliai suaugusiesiems ir jaunimui, tokie kaip „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, „Meilė ir mirtis Veronoje“... Vaikams spektaklių taip pat yra daug, jie labai skirtingi ir pritraukia mažąjį žiūrovą, bet ne jie šiandien yra vizitinė teatro kortelė.

Bet dalis žmonių vis dar galvoja, kad „Keistuoliai“ vaidina tik vaikams...

Taip, bet jie galbūt kokį dešimtmetį nebuvo mūsų spektakliuose! Sako žmogus: pamenu ėjom su Agnyte žiūrėti „Keistuolių“ spektaklio... O ta jo Agnytė jau seniai nebe vaikas, – oho, kokia pušis išaugusi! Bet žmogus dar gyvena tais laikais, tais prisiminimais...

Keistuoliai“ kadaise paskleidė „Vogtų dainų“ virusą. Dabar dainas „vagia“, kas netingi. Kaip Jūs į tai žiūrite? Nekyla noras patiems vėl sukti tuo keliu – juk tai gali būti pelninga?

Todėl mes to ir nedarom, kad visi tai daro. Kai mes pradėjome „Vogtas dainas“ (buvo kokie 1995-ieji ar 1996-ieji), tai buvo virtuvės „baika“. Sugalvojom sau tokį pokštą, nes mums patiems buvo smagu. Kai išgirdom, kad tas dainas dainuoja visa Lietuva, kad visiems jos taip patinka, mus ištiko lengvas šokas. Žinoma, mes daug su jomis koncertavome, gastroliavome. Buvo toks laikas, kai „Vogtos dainos“ išlaikė teatrą... Bet štai dabar „Vogtas dainas“ pradėjo dainuoti visi ir, būsiu nekuklus, gerokai prasčiau, nei mes tai darėme. Nors televizijos beveik nežiūriu, bet sykį labai juokiausi – kažkuriame iš televizijos projektų rimti dėdės, rimtais veidais dainuoja: „Ačiū, kad žiūrėjot...“ Na, manau, argi jie ir antrą posmą taip pat rimtai dainuos? Juk tai – pokštas! Čia įrodymas, kad to daryti nebereikia. Kažkas nebe taip žmonių sąmonėje...

Kokią matote teatro perspektyvą? Ar daugiau bus spektaklių vaikams ar suaugusiesiems? Gal atgaivinsite teatro koncertinę veiklą?

Koncertinė veikla dabar labiau asmeniška. Aš užsiimu koncertine veikla, „Atviro rato“ jaunimas taip pat daro tai, kas jiems įdomu. O bendros teatro koncertinės veiklos, manau, nebus, kol nesusirinks žmonės, kuriems natūraliai to reikės, ir gims naujų idėjų. Kol kas „Keistuoliai“ išliks teatras vaikams, suaugusiesiems ir jaunimui. Gal daugiausia jaunimui, nes gyvenimas rodo, kad tai labiausiai suinteresuota grupė.

Keistuolių teatre“ gyvena trys kartos. Kaip jos sugyvena?

Mūsų karta, kurią aš vadinu „Keturių karta“, jau savo etapą nugyvenome. Vienu metu buvom jau pavargę ir vienas nuo kito, ir nuo teatro. Buvo toks negeras laikotarpis, kai viską buvome tarsi paleidę... Antroji „Keistuolių“ karta, nors ją labai gerbiu, manau, nesugebėjo „pagriebti“ vadžių į savo rankas, užpildyti to tuščio tarpo ir dažniau naudojosi tuo, kas buvo jiems siūloma, kartais net jėga primetama. Daugelis tai sąžiningai darė, bet kurį laiką jų kūrybinės galios tarsi snaudė. O tas kūrybinių galių atgimimas, kad ir keista, susijęs su trečiosios kartos atėjimu į „Keistuolių teatrą“. Tai nuostabūs kūrybingi žmonės, labai savarankiški. Aš pats iš jų daug mokausi, klausau, ką jie kalba...

Atpažįstate save teatro jaunime?

Na, gal ne visuose žmonėse, bet kai kuriuose – taip. Net labai. Jie turi to kūrybinio chuliganiško agresyvumo, kokio ir mes labai daug turėjome. Patikėkite manimi, tai geras dalykas kūrėjui!

Kalbino Lina Pavalkytė