Tai, ką dauguma laiko dvasinių pastangų periodu (galbūt gavėnią arba rekolekcijas), iš tikro yra džiaugsmingas laikotarpis, nes tai yra metas grįžti namo, vėl grįžti į gyvenimą. Tuo metu turėtume nusipurtyti visa, kas mumyse susidėvėję ir mirę, kad toliau pajėgtume gyventi visu pločiu, visu gyliu ir intensyvumu, kaip mes pašaukti.

Jeigu mes nesuprasime šios džiaugsmo savybės, paversime jį siaubinga, šventvagiška karikatūra: paties Dievo vardu gyvenimą paversime kančia sau ir kitiems, kurie turį kęsti nevykusius mūsų šventumo siekius. Tokia džiaugsmo, lydinčio įtemptas asketines pastangas, tikrą kovą, samprata gali pasirodyti keista. Vis dėlto ji tęsiasi visą dvasinį gyvenimą, per visą Bažnyčios ir Evangelijos gyvenimą, nes Dievo karalystę reikia užkariauti.

Tai nėra kažkas, kas paprasčiausiai pateikiama tingiai laukiantiems, kol ji ateis. Jeigu taip lauksime, ji ateis kaip Dievo teismas, kaip vagis nakties glūdumoje, pagrobęs mus nejučiomis, kaip jaunikis, kuris ateina miegant paikoms mergaitėms. Ne taip mes turime laukti Karalystės atėjimo ir Teismo. Mes turime atgauti tokią nuostatą, kurios paprastai negalime rasti net pačioje savo gelmėje – kažką, kas mums tapo keistai svetima, – džiaugsmingą Viešpaties dienos laukimą, nors tai bus ir Paskutinio teismo diena.

Nuostabu girdėti, kad Bažnyčioje skelbiama Evangelija yra džiuginanti Paskutinio teismo naujiena, kad Viešpaties diena yra ne bausmė, o viltis, kad kartu su Šv. Dvasia Bažnyčia gali pasakyti: „Ateik, Viešpatie Jėzau, ateik greičiau!“

Kol mes nepajėgsime taip ištarti, mūsų krikščioniškai sąmonei truks kažko labai svarbaus. Kad ir ką sakytume, mes liksime pagonys, aprengti evangeliniais drabužiais. Dievas pasiliks kitapus mūsų, o jo atėjimas bus tamsa ir siaubas, jo nuosprendis – ne mūsų išgelbėjimas, bet žūtis, susitikimas su juo akis į akį – baisus įvykis, o ne laukta valanda.

Kol mes to nesuprasime, dvasinės pastangos negalės džiuginti, nes yra sunku apsispręsti ir prisiimti atsakomybę, mes patys privalome nutarti keistis, stengtis sutikti Viešpaties dieną, šlovingąjį prisikėlimą atvira širdimi, neslėpdami akių, pasiruošę džiaugtis jo atėjimu. O kiekvienas Viešpaties atėjimas yra nuosprendis.

Bažnyčios tėvai lygina Kristų ir Nojų. Jie sako, kad Nojus savo kartai buvo ir pasmerkimas, ir išgelbėjimas. Pasmerkimas, nes jisai vienas liko ištikimas. Tik vienas žmogus buvo Dievo šventasis: jo pavyzdys rodo, kad šitai įmanoma ir kad nusidėjėliai, atmetę Dievą ir nusisukę nuo jo, taip pat galėjo tokiais tapti. Drauge jis buvo ir išgelbėjimas, nes tik dėl jo Dievas pažvelgė į žmogų gailestingai. Taigi vienas teisusis tapo nuosprendžiu ir pasmerkimu savo metui. Tą patį galima pasakyti ir apie Kristaus atėjimą.

Mes turime atgauti tokią nuostatą, kurios paprastai negalime rasti net pačioje savo gelmėje – džiaugsmingą Viešpaties dienos laukimą, nors tai bus ir Paskutinio teismo diena.

Nuosprendyje yra dar vienas džiaugsmo aspektas. Nuosprendis nėra kažkas išoriška. Ateis diena, kai mes stovėsime prieš Dievą ir būsime teisiami, bet kol mūsų klajonės tęsiasi, kol gyvendami keičiamės, kol prieš akis ilgas kelias, kol susilyginsime su Kristumi – mūsų tikslu, mes patys turime paskelbti nuosprendį.

Mūsų viduje visą gyvenimą vyksta dialogas. Prisiminkite palyginimą, kuriame Kristus sako: „Susitaikykite su priešais, kol esate kelyje.“ Kai kurie dvasiniai rašytojai tikruoju priešu laikė ne velnią, su kuriuo turime tartis, o mūsų sąžinę, kuri per visą gyvenimą žengia koja kojon su mumis, kuri be paliovos su mumis ginčijasi, nepalieka mūsų ramybėje nė akimirkai. O mes privalome su ja susitarti, antraip ateis laikas, kai stovėsime prieš Teisėją ir tada šis priešas taps mūsų kaltintoju, ir mes būsime pasmerkti.

Taigi kol mes kelyje, šis nuosprendis tęsiasi mūsų viduje; tarp mūsų minčių, veiksmų, jausmų visą laiką tvyro dialektinė įtampa, vyksta dialogas. Šis dialogas yra tarsi nuosprendis, kurio akivaizdoje turime apsispręsti.

Šiuo atžvilgiu mes labai dažnai klaidžiojame tamsoje, kurią sukėlė mūsų aptemęs protas, aptemusi širdis, aptemusios akys; jeigu pats Viešpats apšvies mūsų sielą, mūsų gyvenimą, mes pradėsime matyti, kas jame bloga ir kas gera.

XIX a. pabaigos rusų dvasininko, tėvo Jono iš Kronštato raštuose yra puiki vieta. Jis sako, jog Dievas neatskleidžia mums mūsų sielų, jeigu neįžvelgia mumyse pakankamai tikėjimo ir vilties, kad nepalūžtume nuo savo pačių nuodėmių vaizdo. Kitaip tariant, kai regime savo blogybes, kai matome jas vis geriau, kai vis daugiau galime spręsti apie save Dievo šviesoje, t. y. dieviškojo teismo šviesoje, atsitinka du dalykai: mus iš tiesų liūdina atsiskleidęs mūsų pačių šlykštumas, tačiau tuo pat metu galime džiaugtis, nes Dievas dovanojo mums savo pasitikėjimą.

Jis patikėjo mums naujų žinių apie mus, – kokie iš tikro esame. Jis tai matė visą laiką, tačiau neleido pamatyti mums, nes nebūtume pakėlę tiesos vaizdo. Taip nuosprendis vėl tampa džiaugsmu, nes pamatome, kas yra bloga. Tai atsiskleidė, nes Dievas, radęs pakankamai tikėjimo, pakankamai vilties ir stiprybės, leido mums matyti, nes jis žino, kad dabar galima veikti.

Svarbu suprasti, kad džiaugsmas ir dvasinės pastangos eina išvien. Priešingu atveju atkaklios Bažnyčios ir Dievo Žodžio pastangos atskleisti tai, kas bloga, gali atnešti mums neviltį. Proto bei sielos aptemimą. Liūdėdami ar prislėgti mes nepajėgūs džiaugsmingai sutikti Kristaus prisikėlimą, nes tada manome, arba tariamės maną, kad Kristaus prisikėlimas neturi nieko bendra su mumis. Mes esame tamsoje, o jis yra Šviesa. Užuot pakilę iš tamsos į gelbstintį Dievo veikimą, kuris yra nuosprendis ir išsigelbėjimas, mes tematome savo nuosprendį ir pasmerkimą.

Svarbu suprasti, kad džiaugsmas ir dvasinės pastangos eina išvien.

Taigi pirmiausia turime pažinti save. Nuodėmė yra skilimas tiek mūsų viduje, tiek santykiuose su kitais žmonėmis, tarp kurių mes neturime pamiršti savo nematomojo kaimyno – Dievo. Taigi bandydami save įvertinti išmatuojame šią skilimo būseną. Kaip sutaria mano širdis ir protas? Ar mano valia nukreipta į vieną tikslą, ar nuolat svyruoja? Kiek mano veiksmai sąlygoti įsitikinimų? Kiek jie priklauso nuo nevaldomų postūmių? Ar yra manyje bent kokia vienybė? Antra vertus, kiek aš atsiskyręs nuo Dievo ir savo artimo?

Ši priešprieša tarp artimo ir savęs atsiranda, kai imame pernelyg save vertinti, o tai visada sukuria distanciją ir sumenkina kitą žmogų. Ne veltui Sartre’as sakė: „Pragaras – tai kiti.“ Tačiau atmetę kitus mes įkaliname save nepagydomoje vienatvėje, todėl tas pats prancūzų rašytojas galėjo pasakyti: „Pragaras esame mes patys.“ Pernelyg didelis savęs sureikšminimas rodo nesaugumą ir savirealizacijos trūkumą. Tai ir meilės stokos rodiklis, nes meilė užmiršta save ir teigia mylimuosius. Mes nesame tikri savo būtimi ir nesugebame pasitikėti žmonių meile. Mes stengiamės įsitvirtinti, kad turėtume saugią egzistenciją, kad mūsų gyvenimui negrėstų pavojus, o nuo to susmulkėjame, netenkame vidinio turinio, pasidarome tušti.

Bet kai mėginame įvertinti savo meilę arba, tiksliau, jos laipsnį, mūsų dažnai laukia gana liūdnas atradimas. Kiek žmonių mes mylime? Du, tris, jeigu mylėti reiškia rūpintis jais daugiau negu pačiu savimi. Bet ką jiems reiškia mūsų meilė? Ar visada ji atneša džiaugsmą? Ar mūsų meilė suteikia jiems laisvę, ar pastūmėja juos mylėti, džiaugtis? O gal, jeigu mūsų meilės aukos išdrįstų, jos imtų maldauti: „Ak, mylėk mane mažiau, bet palik laisvę; aš tavo meilės kankinys, nes savo meile tu stengiesi valdyti mano gyvenimą, tu nori formuoti mano laimę. Jeigu tu manęs nemylėtum, aš galėčiau būti savimi!“ Ar ne per dažnai taip atsitinka tarp tėvų ir vaikų, draugų, vyrų ir žmonų?

Turėtume pradėti nuo įsakymo, kurį Kristus davė patiems didžiausiems savanaudžiams: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.“

Kaip brangiai mūsų meilė atsieina kitiems ir kokia pigi ji mums, o vis dėlto Kristus įsakė mylėti vienas kitą taip, kaip jis myli mus; jo gyvenimo auka – tai jo meilės kelias. Mes galėtume pradėti nuo daug mažesnio dalyko negu gyvenimo auka. Turėtume pradėti nuo įsakymo, kurį Kristus davė egoistams, patiems didžiausiems savanaudžiams: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.“ Tu nori būti laimingas – būk, tačiau nepamiršk teisingumo. Duok savo kaimynui lygiai tiek, kiek reikalauji sau. Nori laimės, suteik jos lygiai tiek pat kitiems. Nori maisto – ir pats duok maisto, nori atsidavusios ir rūpestingos meilės – mylėk taip kitus.

Iš knygos: Dvasinė kelionė. Anthony Bloom. Aidai, 2010.

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Ališauskas ir Žilvinas Beliauskas