Balandžio 23-ioji

Pavasaris truputį vėluoja: per Jurgines gyvulėliai dar tvartuose, žalios žolės labai mažai. Bet kaip gražiai sužaliavo mano česnakų kolekcija prie Krūčiaus upelio. Visos rūšys jau atpažįstamos, visos gerai peržiemojo.

Auginu net vienuolika česnakų genties rūšių, visos valgomos ir gražios, ir atsibunda po žiemos gana anksti. Prie šito nedidelio česnakyno geriausiai ir matyti, kokia gyvybinga yra ta pusiau natūrali ekosistema. Nebaisus čia nei kurmis, nei kokia svogūninė musė ar miltligė. Šalia vienas kito želia laukiniai, poriniai, lenktagalviai, kampuotieji, meškiniai, valgomieji, tuščialaiškiai, laiškiniai, daržiniai, daugiaaukščiai, didieji, plačialapiai česnakai. Kai kurie yra tikri laukiniai ar miškiniai, kiti jau seniai sukultūrinti, bet retai auginami.

Lietuviški vardai kartais klaidina, pavyzdžiui, poras ir porinis česnakas yra visai skirtingi augalai. Daržinį porą visi pažįsta. Vieną šios tikrai įspūdingos daržovės veislę selekcininkai pavadino „Drambliais“. Ir tikrai: trąšioje dirvoje užaugusio poro stiebas panašus į dramblio koją. O porinis česnakas yra labai retas Lietuvos raudonosios knygos augalas. Dabar žinoma tiktai vienuolika šios rūšies buveinių.

Man jį prieš dešimtį metų atsiuntė Sigutis Obelevičius iš Anykščių krašto, ir greitai paaiškėjo, kad auginti tą retenybę visai nesunku, nes subręsta daug gyvybingų orinių svogūnėlių... Meškinio česnako žalios „ietys“ dabar gal pačios įspūdingiausios, ir nežinodamas gali pagalvoti, kad šitaip kalasi pakalnutės. Meškinį česnaką atvežė Žydrūnas Sinkevičius iš Metelių regioninio parko. Labai patiko tam „meškinukui“ ūksmėta Vakšnoro Ravo pakrantė, dabar čia jis jaučiasi tai pat gerai, kaip ir Vidzgiryje, prie Alytaus. O laiškinį česnaką atsivežiau iš Musteikos senovinių darželių. Tuščialaiškį česnaką išsiauginau iš sėklų, kurias dukra Elzė atvežė… iš Maskvos. Įdomu, kad rusai šį gražų augalą vadina „dudnik“. Ir tikrai jis dūduoja, net ir jo lotyniškas vardas apie tai sako – Allium fistulosum...

Istorijos apie augalų keliones tikrai yra gražios ir įdomios. Mįslingiausias mano kolekcijoje yra kampuotasis česnakas. Gal prieš dvidešimt metų gražią žydinčių česnakų buveinę Marcinkonyse, prie Rudnelės keliuko, surado Čepkelių rezervato botanikė Onutė Grigaitė. Ir pavadino juos kalniniais česnakais. Ilgai tas augalas ir buvo kalninis, labai godotinas, ypač retas bei nykstantis. Bet atvažiavo į Dzūkijos nacionalinį parką kruopštus botanikas Mindaugas Lapelė, žiūrėjo, žiūrėjo ir pasakė: čia yra ne kalninis, o kampuotasis česnakas. Daugiau diskusijų lyg ir nebuvo, jis ir dabar yra kampuotasis, gerai auga ir gražiai žydi.

Ankstyvą pavasarį česnakų kolekcija labiausiai ir byloja apie laukinės gamtos gyvybingumą. Svarbu, žinoma, ir tai, kad visi tie žali laiškai valgomi. Tuščialaiškį, beje, galima valgyti ir žiemą iš po sniego atsikasus, tas tikras sibirietis nebijo jokių šalčių. O geriausiai apie šias laukines ir namines daržoves yra pasakęs Džonas Seimuras: česnakų valgykite daug ir dažnai, į visas salotas pjaustykite česnakų ir nekreipkite dėmesio į kvailus draudimus.

Balandžio 26-oji

Stipriai kvepia pražydusios stumbražolės. Grakščiai virš balkšvų pievų linguoja pievinės lingės, sugrįžusios iš pietinių kraštų. Baltai pražilo rutuliškos blindžių lajos. Sužydėjo, sugeltonavo šie bitininkų godojami medžiai balandžio 6 dieną, o dabar papurę žirginiai išbalo, ir ta žila spalva jau yra svarbus įsibėgėjančio pavasario ženklas. Fenologų knygose tokio požymio nėra, jo ir negali būti, nes tą žilumą kiekvienas gali pamatyti vis kitaip. Štai keliaujame dar pažliugusiais duobėtais Ricielų keliukais Krivo kalno link ir visur – pagrioviuose, pabaliuose, pamiškėse, prie sodybų – baltuoja peržydėjusios blindės. Iš mažų pelkučių, tiesa, jau kyla dideli, gelsvi purienų žiedpumpuriai. Ir kai gerai matyti, kad vandens šiemet visur daug daugiau: labai išstyps purienų žiedynkočiai, kol pasieks saulės šviesą.

Gegužės 3-ioji

Ricielių bibliotekos vedėja Irena Vaikšnorienė sako, kad Dzūkijos dangus yra visai kitoks nei ten, prie Kuršių marių. Prieš daugelį metų atvyko ji į Ricielius iš Šilutės krašto, kuris irgi yra labai savitas ir įdomus. Niekur kitur Lietuvoje nerasi tokių žemumų, kurios būtų žemiau nei jūros lygis, tiktai Šilutės lygumose yra šitaip. Bet lygumų monotonija, matyt, atsispindi ir danguje, ir būna taip, kad nebežinai, kur žemė, o kur dangus, nes viską slepia Kuršmarių rūkas... Ricielių kalvos neaukštos, bet ir maži kontrastai džiugina žmogaus akis. Galima čia surasti tokių panoraminių kalvelių, nuo kurių tolimus Nemuno slėnio miškus pamatai lyg nuo didžiausių aukštumų. Debesų šviesa čia irgi ypatinga...

Juozas Kvedaravičius, dabar gyvenantis prie Nemuno, Gailiūnuose, Prieš 40 metų atsikėlė į Dzūkiją iš Sūduvos. Mokėsi jis Veterinarijos akademijoje ir labai stebėjosi, kad Kaune tada buvo labai daug žemaičių. Jų kurse mokėsi vien žemaičiai. Baigęs mokslus J. Kvedaravičius vadovavo Gerdašių tarybiniam ūkiui, kuris vienintelis Lietuvoje tada augino daug vaistažolių. Buvo įdomu, atvažiuodavo tų žolelių žiūrėti daktarė Eugenija Šimkūnaitė su studentais... Bėgo metai, ir Juozas nebegrįžo į savo Sūduvą, nors jaunystėje galvojo, kad šita „komandiruotė“ į Dzūkiją yra laikina. Gyventi prie didžiosios mūsų upės yra gera.

O vilniškis Juozas Savickas šiandien gali parodyti savo dienoraščius, rašytus prie gražiausios dzūkų upės – Ūlos. Labai daug tų užrašų, ir tik menka jų dalis buvo spausdinta „Mūsų gamtos“ žurnale bei „Žaliajame pasaulyje“. Kiekvieną pavasarį gegužės pirmosios rytą J. Savickas būdavo prie Ūlos, netoli Mančiagirės kaimo. Atvažiuodavo vienas ar su artimiausiais draugais. Ir šitaip – keturiasdešimt metų. Tie žvejo užrašai dabar yra nepaprastai įdomus metraštis, bet šitokia ištikimybė Ūlai kartu buvo ir rezistencija, nes gegužės pirmąją anais sovietiniais metais visi tarnautojai turėjo dalyvauti demonstracijoje. J. Savickas dirbo Trakų Vokėje, Žemdirbystės instituto filiale, buvo žemės ūkio mokslų kandidatas, bet priešinosi kaip galėjo ideologizuotai žemės ūkio politikai, kai viskas buvo matuojama pašariniais vienetais.

Tie žvejo užrašai, rašyti prie Ūlos, taip pat patvirtina, kokios keisčiausios pasipriešinimo formos tada buvo gyvos. Pasirodo, ir prie Ūlos vyko gegužinės „demonstracijos“, o pražygiuojančiam pro laužavietę žvejui buvo skelbiaumi tokie šūkiai: „Tarybinis strepetys – riebiausias pasaulyje, tegyvuoja strepetys!“... „Tarybinis kilbukas – didžiausias pasaulyje, tegyvuoja tarybinis kilbukas!“

Mūsų susitikimas Liškiavoje, prie Krūčiaus upelio, buvo trumpas, bet nepamirštamas. J. Savickas ilgai klausėsi Atgajos rėvos šniokštimo, žiūrėjo į Krūčiaus vingį ir sakė, kad čia kažkas yra, čia reikia visiems ilgiau pabūti. Praėjo gal penkeri metai ir geobiolaukų tyrinėtojas Burkvydas Kaluškevičius su kolegomis iš Fizikos instituto būtent šioje vietoje užtruko ilgiausiai. Kažką čia ir jų virgulės parodė. Reikšmingi yra tokie sutapimai. Tada iš naujo prisimeni tuos žodžius, kurie buvo ištarti šioje vietoje. Tada tikrai neteisūs atrodo tie ekonominės kraštotvarkos entuziastai, sukūrę „virvelinę“ gyvenvietės architektūrą ir pašarinių vienetų sistemą. Tada ir Hermano Hesės pamokymas – senatvėje žmogus turi gyventi prie didelės upės – neatrodo toks kategoriškas. Jau seniai, pavyzdžiui, žinoma, kad saulėlydžiai labiau jaudina vyresnius žmones, o ne jaunimą.

Gegužės 15-oji

Lyja kasdien. O griaustinis dunda kažkur aukštai, tarp debesų. Dangus mainosi kas valandą, ir būtent šitokį orą labai brangina fotografai, tik reikia visur laiku suspėti.

Pražydo kaštonai ir obelys. Ir kai po trumpos liūties vėl pašviečia saulė, kai žiedynuose sudūzgia medunešės bitės bei laukinės kamanės – tą valandėlę ir prasideda tas įspūdingiausias polifoninis pavasario orkestras. O dar ir maži varnėniukai inkiluose čiepsi, dar medšarkės dygliuotoje slyvoje čerška.

Viskas taip, kaip ir turi būti gegužės vidury, kai užtenka šilumos ir drėgmės. Tiktai daržo lysvėje – tikra netvarka. Tų žolių žolelių, kurių niekas nesėja, daug daugiau nei pastarnokų ar kaliaropių. Jeigu kas nors būtų pasakęs, kad šį pavasarį turėsime tiek drėgmės, būtume sukasę aukštesnes lysves ir tokiu būdu šiek tiek apsisaugoję nuo žliūgių.

Sinoptikai, tiesa, mus visą laiką džiugina – prognozė vis tobulėja. Ir vis tiek, žvelgdami štai į savojo daržo „žaliajį gaisrą“ turime prisiminti seną tiesą: šitoje žmogaus ir Gamtos šachmatų partijoje Gamtai priklauso pirmasis ėjimas. Tu gali atspėti, bet gali ir apsirikti. Apsirikimo galimybė ypač padidėja, kai susižavime naujais egzotiškais augalais. O jei pasikliauji savaisiais žolynais bei medžiais, esi labiau apsaugotas nuo klimatinių akibrokštų.

Pastarnokas, kurį giria net Kristijonas Donelaitis „Metuose“, visada bus atsparesnis už baklažaną ar papriką. O puslaukinė mūsų pamiškių obelis gali būti dosnesnė už „Gerąją Luizą“, atvežtą iš Provanso... Šitoks patyrimas ateina ne iš karto. Bet kai jisai ateina, nejučia ir prisimeni tą gerą patarimą: senatvėje reikia gyventi prie didelės upės. Ir kaip čia viskas aišku: didelė upė kasdien teka vis tokia pat, ji buvo tokia, kai tavęs čia nebuvo, ji tokia pasiliks, kai tavęs nebus. Tokio žinojimo žmogui reikia.

 Gegužės 22-oji

 Išdygo gelsvieji ausūniai – gražūs ir valgomi grybai. Ir Vaikšnoro Ravo aukštupy, ir prie Krūčiaus, šalia česnakų kolekcijos, atsirado šių keistų, plokščių „lėkščių“ staiga, per vieną naktį. Šitaip, matyt, ir baigiasi tas pavasarinis sunkmetis. Juk sirpsta jau ir žemuogės. Apie tai, rodos, gieda ir ką tik iš tolimų kraštų sugrįžęs upinis žiogelis. Tik dabar, gal kiek ir pavėluotai, pasigirdo monotoniškas jo sirlenimas prie Aušrinės tvenkinio. Paukštelis pilkas, mažas, o gieda daug. O koks gražus lotyniškas jo vardas: Locustella fliuviatilis.

 Bernardinai.lt