Namas, kuriame koncertuodavo Bachas su „Collegium Musicum“

Šie straipsniai, radijo paskaitos ir keturių Johanno Sebastiano Bacho muzikos koncertų ciklas „Visos fleitinės sonatos, žymiausios arijos ir legendinė Tokata ir fuga d-moll“ yra skirti didžiausių Lietuvos vargonų, esančių VU Šv. Jonų bažnyčioje atstatymo dešimtmečiui (2000–2010) paminėti.

Įvadiniame straipsnyje apie Bacho vargonų kūrybą sužinojome, kaip jis augo, kokia buvo jo muzikinė vaikystė, kaip jis vystė savo vargonininko ir kompozitoriaus sugebėjimus ankstyvajame kūrybos etape. Antroje straipsnių ciklo dalyje apžvelgėme kompozitoriaus Veimaro laikotarpio gyvenimą ir kūrybą, sužinojome, kaip jį paveikė pažintis su Antonio Vivaldžio kūriniais ir kaip baigėsi garsiosios Bacho muzikinės varžybos su vargonų ir klavesino virtuozu iš Paryžiaus Louisu Marchandu. Trečiojoje šių straipsnių ciklo dalyje aptarėme Bacho Kioteno laikotarpio gyvenimo ir kūrybos ypatumus, sužinojome, kaip kompozitorių paveikė kalvinistiška princo Leopoldo aplinka ir kuo baigėsi Bacho noras susitikti savęs vertą konkurentą, kokiu jis laikė Hendelį. Ketvirtojoje, priešpaskutinėje šių straipsnių ciklo dalyje aptarsime ilgiausią ir reikšmingiausią Bacho Leipcigo kūrybos ir gyvenimo etapą. Sužinosime daug įdomių detalių apie Bacho 5 metų kantatų ciklą ir darbą su „Collegium musicum“. Šioje dalyje taip pat paaiškės, kaip pasikeitė kompozitoriaus finansinė situacija.

Pagal priimtą tvarką, 1723 m. gegužės 8 d. J. S. Bachas buvo egzaminuojamas ypač griežtų dviejų Leipcigo universiteto teologijos profesorių. Jie buvo pagarsėję dėl savo sugebėjimų „sukirsti“ kandidatus teologijos dalykuose. Egzaminas vyko lotynų kalba. Bachas šį egzaminą išlaikė puikiai, nes, anot egzaminuotojo Johanno Schmido, „jis atsakė į mano užduodamus klausimus su tokia išmintimi, kad aš laikau jį vertą Šv. Tomo bažnyčios kantoriaus posto.“ Prieš pradėdamas dirbti, Johannas Sebastianas dar turėjo susirasti pagalbininką, kuriam iš savo algos mokėtų 50 talerių tam, kad šis dėstytų lotynų kalbos etimologiją, sintaksę bei katekizmą universitete – tipiškai kantoriui dėstyti skiriamus dalykus.

Persikėlęs iš Kioteno į Leipcigą, J. S. Bachas dramatiškai pakeitė ne tik aplinką, bet tapo nepriklausomas nuo aukštuomenės kaprizų. Užtat dabar jis susidūrė su didelės įstaigos lėtai veikiančiu biurokratijos aparatu. Tačiau už viską svarbiau jam buvo galimybė įgyvendinti dar jaunystėje Miulhauzene iškeltą tikslą – „aukščiausią reguliuojamą bažnytinę muziką“. Būtų sunku pasakyti, ką toks neaiškus apibrėžimas galėtų reikšti, tačiau Leipcige Bacho užsibrėžimo prasmė netruko paaiškėti.

Čia penkerius metus iš eilės ketvirtą dešimtį skaičiuojantis kompozitorius buvo pasiryžęs kiekvienam sekmadieniui sukurti po kantatą. Iš viso išliko tik apie 200 kantatų, kita dalis dingo bėgant metams. Tradicinė Leipcigo kantata buvo tarsi muzikinis pamokslas, atliekamas prieš tikrą pastoriaus pamokslą, kuris trukdavo visą valandą. Beje, to laikotarpio liuteronų pamaldos trukdavo tris valandas – valanda iki pamokslo, pamokslas ir valanda po pamokslo.

Kantatos tekstai buvo imami iš trijų šaltinių: Biblijos, originalių poetų tekstų ir strofinių liuteroniškų choralų. Kantatų muzika apimdavo keturis žanrus: arijas, rečitatyvus, chorus ir choralus. Svarbesnėms šventinėms kantatoms kompozitorius įžangoje pridėdavo instrumentinę simfoniją.

Galima tik įsivaizduoti neįtikėtiną genialiojo kompozitoriaus produktyvumą, nes tais metais jis turėjo suktis kaip voverė rate: kurti naują kantatą, perrašinėti jau sukurtos kantatos natas ir tuo pačiu metu repetuoti su solistais, choru ir orkestru kantatą ateinančiam sekmadieniui.

Garsioji arija „Jėzus lieka mano džiaugsmas“ iš 147 kantatos daugeliui yra puikiai pažįstama. Iš tiesų tai yra vienas iš mėgstamiausių ir saldžiausių Bacho kūrinių, šiais laikais dažniausiai skambantis per vestuves. Tai yra viena iš pirmųjų Bacho kantatų, sukurtų Leipcige.

Švento Tomo bažnyčia Leipcige šiandien

J. S. Bacho metiniai kantatų ciklai nepaprastai prisidėjo prie kompozitoriaus dar vieno stambios apimties projekto – „Pasijos pagal Matą“. Ši didinga pasija, kuri pirmą kartą buvo atlikta 1727 metais per Didįjį penktadienį Šv. Tomo bažnyčioje, buvo beprecedentis kūrinys visoje Bacho kūryboje. „Pasija pagal Matą“ užgožė visas kitas kompozitoriaus pasijas ne tik atlikėjų ir formos masteliais, genialiu planu, kompoziciniu sudėtingumu ir emociniu ekspresyvumu. Šis kūrinys užtarnavo jam neblėstančią šlovę, ir XIX a. būtent per jį Feliksas Mendelsonas prikėlė Bachą naujam gyvenimui.

1727–1732 metais Leipcige Bachas, sekdamas naujausios itališkos kamerinės muzikos pavyzdžiais, parašė 6 Trio sonatas vargonams, kurios buvo skirtos tobulinti jo vyriausiojo sūnaus Wilhelmo Friedemanno vargoninę techniką. Kūriniai, tokie kaip Trio sonata Nr. 5 C-dur liudija apie jo sūnaus nepaprastą rankų ir kojų koordinaciją, mat trys ypač vingrūs ir savarankiški balsai, skirti d.r., k.r. ir kojoms galėdavo bet kada apsikeisti vietomis, ką Bachas ypač mėgdavo. Taip susidarydavo dialogai ir duetai tarp balsų, kurie yra neatskiriama galantiškojo stiliaus dalis.

Palyginti su Kiotenu, Leipcige Bacho finansinė situacija nebuvo daug geresnė: jis oficialiai gavo 100 talerių metinę algą – tik ketvirtadalį to, ką gaudavo anksčiau. Tačiau vis dar gaudavo visokių priedų už vestuves ir laidotuves, nemokamą apgyvendinimą, jam buvo apmokamas šildymas ir apšvietimas. Be to, būdamas pripažintu vargonų ekspertu, jis gaudavo papildomai už instrumentų priežiūrą. Todėl viską susumavus per metus Bachas gaudavo 700 talerių – lygiai tiek pat, kiek siekė jo ir Annos Magdalenos pajamos kartu sudėjus. Tačiau tai buvo gerokai mažiau už 1000 ar net 1200 talerių, kurie jam buvo neformaliai pažadėti iš anksto. Beje, apie tai ir apie kitas problemas, susijusias su savo pareigomis universitete, 1725 metais Bachas net tris kartus rašė karaliui Frydrichui Augustui I, kuris buvo universiteto globėjas. Deja, iš to skundo nieko gero neišėjo, mat karalius palaikė universiteto pusę.

1729 m. kovo mėnesį smarkiai prasiplėtė Bacho veikla, mat jis pradėjo vadovauti prestižiniam miesto ansambliui „Collegium musicum“. Neskaitant kompozitoriaus bažnytinės muzikos darbo, su šiuo ansambliu jam reikėjo paruošti ir atlikti kassavaitinius koncertus. Darbas su „Collegium musicum“ sudarė Bachui galimybę atlikti modernų jam patinkantį specialiai šiam ansambliui parašytą repertuarą ir netgi padėjo didesniems kompozitoriaus bažnytinės muzikos projektams. Su „Collegium musicum“ Johannas Sebastianas dirbo nuo 1729 iki 1741 metų.

Vieni iš žinomiausių Bacho kūrinių, parašytų specialiai „Collegium musicum“ buvo keturios orkestrinės siuitos. Jas sudaro tipiški tų laikų šokiai. Šokis Badinerie iš Orkestrinės siuitos Nr. 2 buvo parašytas apie 1738 metus. Badinerie lietuviškai reiškia pokštą. Šis mažas kūrinėlis yra Bacho genialumo įrodymas: Nors Badinerie tetrunka vos vieną minutę, į ją Bachas įdėjo visą savo talentą. Kartą paklaustas, kur slypi jo meistriškumo ir genialumo paslaptis, kompozitorius tarsi juokais, tarsi rimtai kukliai atsakė: „Aš dirbau labai sunkiai. Kiekvienas, kas tiek pat sunkiai dirbs, pasieks tokių pačių aukštumų.“ Kaip įkvepiamai jo žodžiai skamba šiandien!

Garsioji Arija iš Siuitos orkestrui Nr. 3, BWV 1068, turbūt buvo parašyta apie 1731 metus. Dar šis kūrinys yra žinomas Arijos sol stygai pavadinimu, kuris kilo iš garsaus XIX a. smuikininko Wilhelmj perdirbimo smuikui ir fortepijonui. Pasakojama, kad perrašius ariją iš originalios D-dur tonacijos į C-dur, Wilhelmj galėjęs pagroti visą kūrinį, naudodamas tik vieną savo smuiko stygą – sol stygą.

Su „Collegium musicum“ per kassavaitinius koncertus Bachas atlikdavo ne tik siuitas orkestrui, bet ir įvairius koncertus bei sonatas fleitai, smuikui ir violai da gamba. Sonata fleitai ir continuo C-dur, parašyta 1731 metais, demonstruoja didelius pas Bachą grojusio fleitininko virtuozinius sugebėjimus, kai po gana ramios pradžios, po kurio laiko solistas meistriškai groja motorines smulkių natų figūras beveik be jokio atokvėpio.

Visai tikėtina, kad paveiktas darbo su „Collegium musicum“ 1731 metais. Bachas pradėjo publikuoti ir šiuose koncertuose atlikti keturių dalių „Klavyrinių pratimų“ (vok. Clavierübung) kolekciją, kurią galima laikyti savotišku Bacho klavyrinių technikų katalogu. Pirmąją dalį galima būtų galima pavadinti „Šokių siuitos menas“, mat ją sudaro 6 partitos, arba šokių siuitos, kiekviena parašyta vis kitokiu nacionaliniu stiliumi. Antrąją dalį, išleistą 1735 metais, sudaro madingiausių to laikmečio muzikinių stilių kūriniai – Prancūziška uvertiūra ir Itališkas koncertas. Trečioji dalis, skirta vargonams, buvo publikuota 1739 metais ir susideda iš šios paskaitos pačioje pradžioje skambėjusio Preliudo Es-dur, mišių ir katechizmo choralų, keturių duetų ir Fugos Es-dur. Paskutinė, ketvirtoji dalis (1739) „Goldbergo variacijos“ galėtų būti pavadinta „variacijų menas“, nes ją sudarančios variacijos yra kaip praktinis variacinių technikų katalogas. Taigi, nors Bachas ir nepaliko ryškesnių pedagoginių vadovėlių, jo kūriniai net ir po 300 metų tarnauja kaip praktiniai vadovėliai.

Beje, ar norėtumėte apie vargonus sužinoti daugiau? Ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus. Ekskursiją veda vargonininkas Vidas Pinkevičius.