Trečią kartą organizuojami nacionalinio kino ir televizinio kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ pamažu tampa tradicija. Be abejonės, reikalinga, - juk daugelį metų, po žymiųjų 1990-ųjų, nacionalinis kinas tūnojo savotiškame pogrindyje, kur tik keli „atspariausi“ istorinėms permainoms režisieriai sugebėjo šį tą padaryti, o laimei nusišypsojus, ir sublizgėti tarptautiniuose kino festivaliuose.

Gerą dešimtmetį buvo kartojama, kad lietuviškas kinas mirė. Pavieniai, it per stebuklą kino ekranuose atsirandantys vaidybiniai filmai liudijo, kad kinas tarsi ir yra kuriamas, bet kažkodėl gimtojoje šalyje labai nenoriai rodomas.

Keičiasi laikai, keičiasi papročiai. Nacionalinės premjeros, kad ir labai nedažnos, bent jau tapo matomos. „Sidabrinės gervės”, atsiradusios tarsi laiku ir vietoje, patvirtina faktą, kad profesionalus kinas egzistuoja, nors iki bendros kino sistemos sukūrimo Lietuvoje dar toli.

Kino vystymo strategija. švelniai tariant, „buksuoja“, nacionalinis kino centras nenužengia toliau idėjos fix ribų, skirtingų kino sričių atstovų interesai vis kertasi, o finansinės filmų kūrimo galimybės kaip buvo, taip ir liko itin kuklios. Lietuvos kinematografininkų sąjunga ir Nepriklausomų prodiuserių asociacija prieš gerą mėnesį platino pranešimą, nuogąstaudama, jog „visus žanrus apimantis nacionalinio kino procesas gali būti užšaldomas, nes Kultūros ministerija, Kino tarybos siūlymu, 2010 metais ketina finansuoti tik tęstinius projektus, tarp jų – 3 pilnametražius vaidybinius filmus, beveik nepalikdama jokių resursų naujiems kino projektams“. Žinoma, dejavimo ir aikčiojimo filosofija, kad ir kokia miela širdžiai būtų, savaime nėra konstruktyvi, tačiau vargu ar pasakymas, „kad mūsų kinas, išgyvena atgimimą ir vis labiau klesti“, atitinka tikrovę.

Apdovanojimų organizatoriai, pristatydami renginį, būtinai pasitelkia skaičius. Taigi, kasmet vertinimo komisijai yra pristatomi 41–42 filmai, iš kurių atrenkami nominantai, galintys varžytis dėl keturiolikos „Sidabrinės gervės" statulėlių. Šiemet buvo pateikti 5 pilnametražiai, 9 trumpametražiai, 11 dokumentinių, 4 animaciniai, 7 TV filmai ir 5 studentų darbai. Su ekonominiu sunkmečiu bandančiai susitvarkyti šaliai – tai visai nemažai. Juk neimsime lygintis su kaimyne Lenkija, kurioje 2008 metais buvo sukurta per penkiasdešimt vaidybinių filmų, iki rekordų išaugo kino teatrų lankomumas, o kino kritikai po 34-ojo lenkų vaidybinių filmų festivalio prakalbo apie naują lenkų kino bangą.

Ne, Lietuvoje, geriausiu atveju per metus sukuriami penki vaidybiniai filmai, apie jų kokybę su retomis išimtimis stengiamasi diplomatiškai nutylėti, nes nesinori gadinti pozityvios šventės negatyviomis pastabomis. Ieškodami finansavimo (ypač pilno metražo filmams), režisieriai, prodiuseriai, neretai pereina kryžiaus kelius, tad galbūt teisinga beveik visus įvykdytus projektus, nominuoti prestižiniams apdovanojimams. Puiku, jei, kūrėjų atstovai, susikalbėję su platintojais, nacionalinę filmo premjerą ir keletą seansų yra parodę gimtojoje šalyje. Nieko baisaus, jei kino mėgėjai nėra matę apdovanojamų filmų. Egzistuoja autoritetai, kuriais tautiečiai pratinami besąlygiškai pasikliauti.

Kita vertus, situacija gerėja, nes pernai intrigavo du daugelyje apdovanojimų kategorijų besivaržę „nežinomieji“: Gyčio Lukšo „Duburys“ bei Igno Miškinio „Artimos šviesos“, o šįmet - tik vienas - tai Šarūno Barto „Eurazijos aborigenas“, beje, paskelbtas geriausiu metų pilnametražiu filmu. Pagrindinį vaidmenį kūrusi Klaudija Koršunova tapo geriausia metų aktore, o Šarūnas Bartas buvo pripažintas geriausiu metų režisieriumi. „Manau, kad daugoka, dar kartą ačiū“, - atsiimdamas vieną po kitos įteikiamas „gerves“, sakė tuščiažodžiauti nemėgstantis menininkas.

O net septyniose nominacijose figūravusio kontro9versiško Emilio Vėlyvio filmo

„Zero 2" kūrėjams atrodė kiek kitaip. Prizo už geriausią scenarijų atėjęs atsiimti Jonas Banys pasinaudojo proga papriekaištauti valstybei, neskyrusiai filmo kūrimui nė cento.

Kažkaip tuo metu galvoje sukirbėjo ciniška mintis: o kodėl valstybė privalo remti „blokbasterinę“, tai yra neginčijamai komercinę produkciją? Ar apdovanojimas, kad ir koks prestižinis jis būtų, gali pakeisti filmą, patvirtinti ar paneigti jo meninę vertę? Labai taikliai šioje situacijoje nuskambėjo klasiko Juozo Erlicko žodžiai, kad dabar jau niekas nebeverda, - visi tik kepa... Žiūrovui belieka ištraukti pinigėlius iš kišenės ir suvartoti stilingai įpakuotą ir keliais sertifikatais „apdraustą“ gaminį... Ypač, kai tokia gamyba, o tiksliau – kopijavimas Lietuvoje tampa nerašyta taisykle ir tradicija. Taip saugiau – nereikia iš naujo išradinėti dviračio, kankintis, ieškant originalių sprendimo būdų ar idėjų. Gaila, kad visuotinio patogumo sindromas, kaip ir organizatorių noras pasireklamuoti kiek peržengia ribas, kada iš už afišuojamo blizgesio, vakarietiškai vadinamo „glamūru“, it kokie nekarpyti ragai bei nagai ima ir išlenda vulgarybės, primityvoki užstalės juokeliai, gajūs iki koktumo kompleksai. Kodėl mes norime pasirodyti geresni, nei esame, tuo pat metu atvirai niekindami save ir kitą?

Nors apdovanojimai pompastiškumu kiek priminė prieš savaitę pasibaigusio tarptautinio Kanų kino festivalio ceremoniją, tačiau akmeniniais veidais (bent jau renginio pradžioje) sėdinti ar net mobiliaisiais telefonais apdovanojimų paskelbimo metu šnekanti publika, sakyte sakė, kad „kažkas ne taip šitoje karalystėje“.

Susidarė įspūdis, kad reginio vedėjas – talentingas aktorius Ramūnas Rudokas improvizuoja, bandydamas užglaistyti režisūrinius renginio netolygumus, beria, skubėdamas ir labai smarkiai nespėdamas, užrašytus ar tiesiog tą akimirką į galvą atėjusius žodžius, užgoždamas ne mažiau talentingą, tačiau kitos kartos aktorę Gražiną Balandytę.

Nesinorėtų idealizuoti praėjusio laiko, tačiau kažin ar to auksiniais vadinamo lietuvių kino amžiaus kūrėjai leistų sau scenoje drėbtelėti, kad aktorius į filmavimo aikštelę gali patekti permiegojęs su operatoriumi... „Svarbu, kad aktorius nemiegotų kadre“, - taikliai atsiliepė Feliksas Abrukauskas, atėjęs atsiimti „Sidabrinės gervės“ už geriausią metų operatoriaus darbą filmuose „Jau puiku, tik dar šiek tiek...“ (režisierė Lina Lužytė) ir „Gerumo sparnai“ (režisierius Žeraldas Povilaitis).

Suprantama – tai tik detalės, pastabos renginio paraštėse. Kaip vieną iš svarbiausių tikslų, apdovanojimų organizatoriai, įsteigę ir „Lietuvių kino akademiją", akcentuoja jaunų, pirmuosius žingsnius profesionaliame kine žengiančių žmonių kūrybinio aktyvumo skatinimą, taip pat mūsų kino raidai nusipelniusių meistrų pagerbimą.

Nepaisant prieštaravimų – tai graži iniciatyva, kurios prasmę patvirtina filmai ir jų kūrėjai, verti laukinio ir tiek daug simbolių savyje talpinančio paukščio statulėlės.

Šaunu, kad „Auksinės gervės“ apdovanojimas už nuopelnus Lietuvos kinui įteiktas Arūnui Žebriūnui, jog geriausiu metų dokumentiniu filmu tapo „Upė“, kurį režisavo Julija Gruodienė ir Rimantas Gruodis, kad už geriausią metų profesinės meistrystės darbą buvo apdovanotas kino centras „Skalvija“, kad išgirstame vis naujų vardų, kad pasakojamos vis naujos istorijos. Ir kad pasaulis vis dar yra mums prieš akis...