Graham Swift. Vandenų žemė. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Poetiškas šiuolaikinio anglų rašytojo romanas, žinovų gretinamas su folkneriška stilistika. Mums turbūt aktualus kaip vientisas intelektualiosios prozos kūrinys, gal net savotiškas romano etalonas, kompoziciškai darniai sujungiantis čaižius gyvenimo atšvaitus.

Nors anotacijoje minimos lyg ir šokiruojančios gijos – kraujomaiša ar pamišimas – pačios savaime jos netampa pagrindine tema: prie jų prieinama tarsi netyčia, santūriai vaizduojant daug paprastesnę kasdienybę, atsisakant pretenzijų į pigias intrigas ar antikinių motyvų blizgesį.

Originaliausias romano aspektas pasirodė kontrastingi mokinio ir mokytojo santykiai, ,,mokykliškumo“ ribas nutrinantys dialogai. Ir tas besikartojantis kreipinys ,,vaikai“, lyg pasakotojas kalbėtų klasei, vietoj istorijos mokymo perduodamas savo ontologines patirtis. Pvz.: ,,Vaikai, nesiliaukite klausę kodėl. Neužgniaužkite savyje klausimo ,,kodėl, sere?“ Kodėl, sere? Nors daugiau klausiant darosi sunkiau, nors darosi nesuprantamiau, skausmingiau, ir atsakymas, regis, niekaip nepriartėja, nebandykite išvengti šio klausimo Kodėl.“ (p. 138)

Judita Vaičiūnaitė. Mabre viešbutis. Memuarinė proza. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

1996 m. ,,Baltos lankos“ buvo išleidusios J. Vaičiūnaitės autobiografinių tekstų rinktinę ,,Vaikystės veidrody“. Čia jau kitas rinkinys, nors dauguma tekstų kartojasi; ne tik dėl nuotraukų – autorė norėjo parašyti daugiau atsiminimų, net buvo susiplanavusi temas (galiniame viršelyje – to planelio faksimilė).

Įdomus leidinys, teikiantis nemažai inspiracijų. V. Daujotytės studijoje ,,Vieninteliam miestui“ reflektuojamas J. Vaičiūnaitės Vilnius, tačiau šiame rinkinyje ne mažiau reikšmingai atsiveria ir gimtasis Kaunas. Sentimentalus, gražus apšepusiais fontanais ir liūtais, Kauko laiptais. Tikslios atmintin įklimpusios detalės, egzistenciniai praradimai, ankstyvos bendraamžių mirtys; vaikiškas mirties išgyvenimas. Fenomenologiškos poetinės patirtys – pirmasis įsiklausymas į S. Nėries eilutes, inteligentiška dėdės Petro Vaičiūno aplinka. Taip pat pastelinės jaunystės impresijos, literatų bendravimo ypatumai. Kai kurias savo eilutes ar eilėraščių parašymo aplinkybes autorė netikėtai paaiškina, saikingai laviruodama tarp aktualiosios dokumentikos ir nuosavų interpretacijų. Apskritai pasakojamo tonas kuklus, santūrus; nuostaba nukreipiama į gamtą, architektūrą, kultūrinius įvykius, žmonių santykius. Bene labiausiai nustebino knygoje publikuojami Vaičiūnaitės piešiniai: imlumas linijai, tonacijų pagavos.

Leidinys imponuoja ir tuo, jog jis nepergrūstas jokių ,,kitų asmenų“ atsiminimais, kaip dabar madingos memuarinės knygos.

Rūta Janonienė. Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje. Vilnius: Aidai, 2010.

Leidinys iš pirmo žvilgsnio primena V. Drėmos studiją apie Vilniaus Šv. Jono bažnyčią: prašmatniai iliustruotas sąvadas su kiekvienos Bernardinų bažnyčios detalės aprašu ir analize. Pasirodo, kiek daug ten užkaborių, kurių, net ir būdama velykinė parapijietė, nesu mačius. Tačiau esama ir išsamios vienuolyno istorijos, ryškesnių personalijų vaidmenų aktualizavimo.

Skaitydama sužinojau ir kitų gan pikantiškų dalykų – pvz., apie Didžiojo ketvirtadienio plakimosi apeigas, į kurias naktį miestelėnus žadindavo mediniai vienuolių tarškalai. Parapijiečių susirinkdavo nedaug; saviplakos metu pamokslininkas lėtai skaitydavo apie Kristaus kančią. O Šv. Onos bažnyčia, pasirodo, kadaise buvusi dar puošnesnė – su neišlikusiais bokšteliais.

Ir, aišku, smulkūs freskų aprašai: nė už ką neįžiūrėčiau tose išblukusiose sienose siužetų su šv. Pranciškumi. Kitas aktualus klausimas – anuometinis medinių altorių ,,kuklumas“: vien Bernardinų bažnyčioje jie ,,nepuošnūs“, neauksuoti, nedažyti. Anksčiau vis stebėdavausi, kodėl tokie apdulkėję, ir tik skaitydama suvokiau: dulkės mediniams altoriams suteikia tūrio.

Sklaidant senesnes altorių, interjero nuotraukas, dar kilo mintis, jog šiandienės sąmonės žmogui to laiko religingumas stačiai nesuvokiamas: tą pokytį irgi reikėtų apmąstyti.

Knygos pristatyme autorė sakėsi turinti polinkį rašyti eseistiškai, tačiau skaitant jos stilius kaip tik atrodo preciziškai mokslinis. Ir tikrai nenukrypstama į jokias religines spekuliacijas.