Laisvės kryžkelės. Atkastas svarbiausias Lietuvos partizanų bunkeris
![]() |
Šių metų gegužės 3–7 d. Radviliškio rajone, Mėnaičių kaime, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) surengė archeologinę ekspediciją, kurios metu buvo atkastas Lietuvos partizanų bunkeris – „Prisikėlimo“ apygardos vadavietė.
Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis
Šiame bunkeryje buvo pasirašyta legendinė 1949 m. vasario 16-osios Lietuvos partizanų vadų deklaracija, numatanti demokratinės valstybės atkūrimo pagrindus bei atskleidžianti Lietuvos partizanų vertybines nuostatas.
LGGRT centras drauge su Vilniaus universiteto archeologais (vadovas – doc. Gintautas Vėlius) bunkeryje atrado keletą partizanų daiktų, žiūronus bei neblogai išsilaikiusias stalo, ant kurio buvo pasirašinėjama deklaracija, liekanas.
1948 m. rudenį Prisikėlimo apygardos „Atžalyno“ rinktinės vadas Leonardas Grigonis-Danys susitarė su Stanislovu Mikniumi, kad jo sodyboje po klėtimi būtų įrengtas rinktinės štabo bunkeris. Šeimininkui sutikus, L. Grigonis kartu su 5 partizanais iškasė bunkerio duobę, o iškastas žemes S. Miknius naktimis vežimu veždavo į laukus ir tamsoje užakėdavo, kad nematytų pašaliniai. Rinktinės vadas sodybos šeimininkui buvo pažadėjęs, kad bunkeryje laikysis tik tie 6 partizanai, kurie padėjo kasti. Todėl 1949 m. vasarį šeimininkas labai nustebo pamatęs sodyboje nemažą būrį nepažįstamų partizanų. Tačiau L. Grigonis jam išaiškino, kad tai ypač svarbus visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas ir šeimininkas neprieštaravo.
Pasibaigus partizanų vadų suvažiavimui, prieš išeidami iš bunkerio partizanų vadai ir ypač Jonas Žemaitis-Vytautas primygtinai prašė sodybos šeimininko S. Mikniaus-Gailučio šį bunkerį užpilti žemėmis, kad čekistai negalėtų atsekti suvažiavimo vietos, tačiau dėl vietinių partizanų prašymų šeimininkas bunkerį išsaugojo iki 1953 m. balandžio. 1952 m. rudenį keli dar išlikę „Prisikėlimo“ apygardos partizanai padėkojo S. Mikniui už prieglobstį ir atsisveikino visiems laikams, iki Nepriklausomybės atkūrimo…
Nuo 1949 m. rugpjūčio 13 d., kai Užpelkio miško kautynėse su okupacine kariuomene žuvo LLKS deklaracijos signatarai, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo nariai Petras Bartkus-Žadgaila ir Bronius Liesys-Naktis, taip pat „Prisikėlimo“ apygardos štabo viršininkas Vytautas Šniuolis-Svajūnas; pastarojo brolis Viktoras Šniuolis-Vitvytis iš kautynių lauko išnešė sunkiai sužeistą apygardos dailininką Lauryną Mingilą-Džiugą. Ir atnešė jį į Miknių sodyboje įrengtą bunkerį. Džiugas bunkeryje buvo gydomas apie metus, todėl nenuostabu, kad kasinėjimų metu rastos ir vaistų ampulės. L. Mingilas, slaugomas sodybos šeimininkų ir partizanų ryšininkės Izabelės Vilimaitės-Stirnos, visiškai pasveiko, vėl įsitraukė į aktyviai kovojančių partizanų gretas ir kovojo iki 1953 m. pavasario, kai Kelmės rajono Aukštiškių kaime buvo apsuptas gausių priešo pajėgų ir gyvas jiems nepasidavė…
![]() |
Ekspedicijos dalyviai nesitikėjo bunkeryje aptikti kokių nors radinių, mat manyta, kad partizanai visus jiems reikalingus daiktus bus išsinešę su savimi, todėl tie keli daiktai buvo netikėta staigmena. Kita staigmena – paties bunkerio matmenys. Beveik visuose prisiminimuose minima kur kas didesnė ir erdvesnė bunkerio patalpa, tačiau atlikus archeologinius tyrimus paaiškėjo, kad bunkeris tėra vos 2 m pločio, 3 m ilgio ir 1,35 m aukščio. Štai tokiomis sąlygomis 8 vyrai iš visos Lietuvos nuo 1949 m. vasario 2 dienos posėdžiavo bei priėmė istorinius ir net unikalius visame pokario Europos kontekste sprendimus.
LGGRTC ir Radviliškio savivaldybės tolesniuose planuose – visiškai atstatyti bunkerį, konservuoti išlikusias autentiškas bunkerio detales bei įrengti memorialinį kompleksą Mėnaičiuose.
![]() |
![]() |
![]() |
![]() |
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Ne, aš nesidedu "krikščionišku" mąstytoju. Aš tiesiog randu čia nesusipratimą.
Pirmas dalykas aš nesakiau, kad įmanoma dalyvauti kare ir neiššauti. Šiuo atveju labiau - nedalyvauti. Jūs skaitėte Rašto vietą apie Šv.Steponą? Na tai paaiškinkite, kaip galimą rasti kažką bendro tarp jos ir karo? Betkokio - gynybinio ar puolimo. Tiesa 1990 - 91 metais Lietuva parodė kaip galima laimėti, nedalyvaujant kare. P.S. Labai pykstate ant sovietinės demagogijos, o pats kalbate aukščiausio lygio demagoginėmis frazėmis.
"Hipariui" (2010-06-05 13:37) nereiktų pernelyg dėtis "krikščionišku" galvotoju. Žymiai vertingiau būtų - bent kiek giliau pažinti partizanų istoriją, bent iš jų dienoraščių, o ne iš savo bobutės pasakojimų, perpintų sovietinės mokyklos priminimais, kuriuos pasakojo dar jos bobutė. Nusikalstama pilti demagogiją, kad galima dalyvauti kare (net vien tik ginantis) ir neiššauti: kaip tamsta įsivaizduoji pasipriešinimą, kuomet yra sunaikinama Tavo valstybė, išniekinama tavo Žemė, išprievartaujamos moterys, o bet koks pasipriešinimas Žudymui - pavadinamas "kova prieš Teisingą liaudies valdžią". Teisingumas artėja. Ir paskutinis teismas mūsų Tėvynėje įvyks Žodžio pagalba. Ne prievarta - bet Gėda, visuotine Gėda bus nuteisti šie nusikaltėliai, kurie išdavę Tėvynę - dešimtmečius persekiojo partizanus ir jų šeimas. Ir jų pačių Atmintis - bus pats baisiausias ir galutinis nuosprendis. Meilė ne teisia, o tik Vertina. Teisingumas pavadina Tiesos vardu, o jau pats Žodis - pasveria darbus. Ne teisia - ko labiausiai bijo ir dėl ko dreba - nusikaltusieji. Tiesos bijokite, šmeižėjai.
Nudirbote dešimtmečių žygį, Pasišventusieji žygeiviai ir tyrėjai! Liko paskutinis etapas - Juozo Lukšos-Daumanto palaikų atradimas, kad padėtume paskutinį - Kertinį akmenį Partizanų garbės atkūrimo byloje. Ir jis - jau nebetoli! Melskimės.
Juozas Valiušaitis, fotodailininkas
Jeigu gėrimės Šv.Steponu, pirmuoju kankiniu, aprašytu biblijoje. Kaip jis net užmėtomas akmenimis nesipriešino ir mirdamas sušuko "Viešpatie neįskaityk jiems šios nuodėmės", tai kodėl džiaugiamės žmonėmis, kurie gindami savo idėją šaudė kitus žmones? Nesakau, kad pirmasis geresnis, o antrieji blogesni, bet tik manau, jog reiktų pasvarstyti ir išsirinkti vieną požiūrį, nes kitaip kažkur gaunasi veidmainiavimas...
Sveikintina!!! Tik negaliu suprasti,kodel taip velai? Kodel vis dar bijoma komunistu,kurie uzima nemenkus postus LT daugelio valstybyniu strukturu,iskaitant Auksciausiojo Teismo teisejus? Gal jau jie isejo i pensija,palike savo statytinius? Tai reiketu BUTINAI DAUGIAU ITRAUKTI I LIETUVOS ISTORIJOS VADOVELIUS.
Neveltui vyrai kovojo... Neveltui zmones sibiran buvo vezami... Tikri patriotai buvo partizanai, ne nacionalistai, bet patriotai, atsidave Lietuvai, zmonems, su meile krutineje gyne Lietuva, rankoje laikydami tik menka saltaji pliena. Mes turime kuo didziuotis. Pasakojimai, antkapiai su isaudytais vaikais, vaikai istremti su tevais i Sibira, primena man jaunam, ant kokios brangios zemes stoviu, gyvenu. Ziurint i siuos kelis vyrus bekasancius bunkeri tikrai asara spaudzia, i sia senole kuri taip pasakoja viska. Partizanai buvo nuosirdus, ir mes tokie turime likti ir mylet Lietuva...aciu vyrai
Brangieji!
perskaiciau straipsni, isklausiau pasakojimo apie bunkeri ir...negaliu sulaikyti asaru. Gimiau 1954, brendau, masciau, studijavau tamsiausioj nakty iki 1990 ausros. Esu ta, kuriai buvo padaryta isimtis gyventi tada ir dabar. Aciu bebaimiams vyrams ir ju idealu aukai. ACIU. romartision@yahoo.co.uk
Pokario partizaninė kova pasauliui paliudijo,kad lietuvių tauta stalininės Sovietų Sąjungos buvo okupuota,tačiau labai gaila,kad šio paliudijimo kaina buvo neapsakomai didelė,kainavusi daugeliui žmonių gyvybes.





































Hipariau, baig.