Liną ir Benių Lukšius pažįstu daugiau nei 20 metų ir niekada negalvojau, kad jie kažkuo ypatingi. Visą gyvenimą praleido vos 1000 žmonių gyvenvietėje netoli Marijampolės, augina gausią šeimą, ūkininkauja. Pokalbį su Lina, penkių vaikų motina, „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome kaip tik dėl to, kad jis puikiai iliustruoja, jog tikrasis gyvenimas priklauso nuo paprastų žmonių (ne)paprastų kasdienių pasirinkimų, atskleidžia, jog žmonės didūs ne socialiniu statusu, bet darbais, kuriuos daro.

Pasivaikščiojus po Igliauką, susidaro gana malonus įspūdis: tvarkingos gatvės, keletas  parduotuvių, biblioteka, išpuoselėta bažnyčia. Kaip jautiesi čia gyvendama? Ar niekada nenorėjai išvažiuoti gyventi kitur?

Kai 1974-aisiais atsikėlėme čia gyventi iš mažo Dzūkijos kaimo netoli Alytaus, man buvo 11 metų. Gerai pažįstu visus žmones, nemažai žinau apie šitas vietas – jaučiuosi tikra senbuvė. Čia baigiau vidurinę, pradėjau dirbti. Prasidėjus atgimimui mūsų parapijos vargonininkė vienuolė už rankos paėmė ir nuvedė į mokyklą: būk tikybos mokytoja. Lankiau keturmečius neakivaizdinius katechetų kursus Marijampolėje, o pedagogikos teko mokytis dirbant. Neišvengiau klaidų, bet darbas labai patiko. Netrukus ir šeimą sukūriau.

Išvažiuoti labai norėjau. Gal todėl dabar taip karštai trokštu, kad vaikai neliktų čia, norėtų kažko daugiau. Kita vertus, viskas išėjo į gera. Pati nedrįsau niekur stoti studijuoti, nes nesijaučiau pakankamai tvirta, nesugebėjau įvertinti savo gabumų. Tačiau dabar aš džiaugiuosi tuo, ką turiu ir jau nebegaila. Nors jaunystėje buvo labai skaudu.

Sakai džiaugiuosi tuo, ką dabar turi. Ką Tau reiškia Tavo dabartinis gyvenimas, kuris praktiškai visiškai pašvęstas šeimai? Ką reiškia Tavo šeima?

Šeima yra tai, dėl ko verta gyventi. Kartais galvoju ir net sakau vaikams, jeigu neturėčiau šeimos, būčiau pikta surūgus senmergė, tikrai neįdomus ir net negeras žmogus. Kompleksų būtų milijonas. Kai sutikau vyrą, su kuriuo esame tikri bendraminčiai, tikrai suprantu, ką reiškia pasakymas, kad „du taps viena“. Ne tiek fiziškai, kiek dvasiškai. Mes tikrai vienas į kitą atsiremiame. Atsirado visiškai naujas darinys: aš prie jo taikausi, jis – prie manęs, mes dar prie kažko taikomės. Prasidėjo visai kitoks gyvenimas. O kai vaikai atsiranda, imi žiūrėti į pasaulį vaiko akimis: kaip jis saulę mato, kaip jis tą žolę mato... Žiūri su juo vėl iš naujo į pasaulį ir pamatai jį visai naujai. Pati savimi netikėjau, kad būsiu tokia kantri. Jie  nemušti ir padoriai nebarti auga, – to aš pati nesitikėjau.

Kada Tau buvo sunkiausia?

(Ilgai mąsto) Kasdien šiek tiek būna... Sunkiausia buvo tada, kai pas mano žmogų atsirado liga ir atrodė, kad jis jos neįveiks. Tada buvo tikrai sunku. Buvo gaila žmogaus ir vaikų, buvo tikrai sunku.

O savęs nebuvo gaila?

Ir savęs buvo gaila, Dievuliau. Nueinu melžti karvės ir verkiu, verkiu, pasišneku garsiai – man reikia išsišnekėti. O su kuo tu pasikalbėsi? Išsiverki ir vėl pareini. Vaikai dar buvo maži, jiems juk neužkrausi.

Kaip galiausiai pavyko įveikti šią negandą?

Pasiutau. Pradėjau pykti, reikalauti, prašyti. Kai pamačiau, kad ir tai neveikia,

pasakiau, skirsimės, jeigu nesistengs nieko daryti pats, nes taip negyvensim. Meldžiausi ir pradėjau garsiai sakyti visiems aplinkui. Kad ir keista, bet būtent tai labiausiai padėjo. Man artimi žmonės sakė: „Nereikia nešti šiukšlių iš namų,“ o pasirodo, kai pasakai, daug baisumų, kurie tau tokie atrodo, išnyksta. Sutinki žmonių, kurie tave supranta arba kažką pasako patys to nesitikėdami ir randi išeitį. Nebijojimas kalbėti man davė labai daug. Atsirado daug besimeldžiančių už mus, nes pati nebegalėjau. Ne vieną kartą užpykus buvau ant Dievo, buvo tikrai labai sunku. Didžiulis stebuklas, kad situacija persivertė, nes jau nebesitikėjau.

Dabar viskas gerai, jokių skandalų, jokių barnių – tarsi nieko ir nebūta, o mūsų santuokai jau 15 metų.

Lina, o kas buvo Tavo giluminiai šaltiniai, iš kurių sėmeisi paauglystėje, jaunystėje? Kas Tave įkvėpė ir palaikė gyvenime? Ar ta pati gysla Tave maitina ir ligi šiol – į ką dabar atsiremi?

Sakyčiau, kad svarbiausia – tikėjimas į Dievą. Mama buvo tvirtai tikinti, tikra kaimietė. Neturėjo daug laiko eiti į bažnyčią, bet gyveno tikėjimu. Prisimenu, kaip gąsdindavo pragaru ar skaistykla dėl nuodėmių. Aš savo vaikų taip nebegąsdinu, bet pagalvoju, kad visai neblogai veikė (juokiasi). Igliaukos parapijoje dirbo kunigas Andrius Gustaitis. Tikra asmenybė, inteligentas, man buvo žmogaus ir kunigo idealas. Kartu dirbo vienuolė, sesuo eucharistietė Emilija, ją visi Miliute vadino. Dažnai eidavau į bažnyčią, vykdavau į keliones kartu su jaunimu. Labiausiai man patikdavo lankytis kun. A. Gustaičio bibliotekoje. Tuo laiku gaudavau paskaityti prieškarinių knygų, parinktų pagal mano amžių. Tais laikais man tai buvo labai didelis dalykas, juk nieko panašaus neturėjome, o aš mėgdavau skaityti, mąstyti. Pykdavau ant Dievo, kad per daug protinga, nes man buvo neįdomu su bendraamžiais, nerasdavau, ką su jais kalbėt. Dėl to buvo skaudu, bet tikėjimas buvo gyvas.

Ar bręstant kažkas pasikeitė?

Didelių lūžių nebuvo. Labai daug davė tikybos mokymasis – man tie dalykai patiko. Atgimimo metu griebiau visas knygas, kiek galėjau. Daug davė bendravimas su ses. Igne Marijošiūte MVS, kuri buvo visai kito pasaulio žmogus. Mano asmenybės stiprus sukrėtimas įvyko tada, kai 1991 m. sausį išvažiavau į Australiją – iš mūsų tuščių lentynų, blokados... Pakvietė dėdė, su kuriuo aktyviai susirašinėdavome. Ten lankantis įvyko ir Sausio 13-osios tragedija – man tai buvo didžiulė patirtis, matant ir tai, kaip reaguoja vietiniai. Teta, kaip sugebėdama, anglų kalba man aiškina: „Karas, karas Persijos įlankoje“. Man atrodė toks juokingas tas karas, kai žinai, kas čia vyksta, kokie dalykai, kokia čia šalis, kas per santvarka. Aną karą labai greit numalšino, o įvykiai, kurie buvo užsukti pas mus, vis dar vyksta. Susidūriau su visiškai kitokiu požiūriu į pasaulį. Televizija su nesibaigiančiomis reklamomis, perkrautos parduotuvės, po kurias nusibosdavo vaikščioti. Juk čia, būdavo, atėjai ir pasiėmei tai, ką radai.

Grįžusi pasijutau visai kitokia. Tas dviejų pasaulių palyginimas man labai daug davė.

Igliauka

Lina, žvelgiant iš šalies, atrodo, kad gyvenimas iš Tavęs labai daug reikalauja: auginate gausią šeimą, vyrui sunku rasti nuolatinį darbą, gyvenimo sąlygos minimalios. Bet Tu nesiskundi. Kodėl?

O kuo man skųstis? Tai, kad nėra kuo. Esu mylima ir ne vieno žmogaus. Pati myliu. Esu laiminga. Neretai pagalvoju, jog yra žmonių, kuriems daug sunkiau, kuriems daug labiau nesiseka. Pamenu, kaip su vaikais praėjusį gruodį dalyvavome šeimų Kalėdų šventėje, ir ten vaikai pirmąsyk pamatė neįgalią mergaitę. Kaip juos tai sukrėtė! Mes visą kelią aptarinėjome tą įvykį, sakėme sau, kokie mes apdovanoti, galime vaikščioti, matyti, girdėti, dirbti... Ne visi šitai gali ir juos reikia suprasti, atjausti, paremti.

Pamenu, kai laukiausi savo pirmojo vaikelio, perskaičiau laikraštyje apie mamą, kuri susilaukė vaikelio ir jam teko daryti operaciją, kuri pavyko, bet vėliau išryškėjo dar kita liga. Tada pagalvojau, gal geriau toks vaikas negimtų. Taip ir atsitiko, nes mūsų pirmagimis būtų buvęs neįgalus. Bet užtat kokie kiti sveiki: pasižiūri į juos ir džiaugiesi. Pažiūri „Bėdų turgų“ ar kokią gerumo akciją, kai mesteli akį į televizorių, pamatai, kokių bėdų žmonės turi, pamatai, kad mums viskas gerai sekasi, ko gi daugiau reikia...

Žinoma, norėtųsi, kad ir stogas užsidengtų pats, kad langai būtų sudėti visi iki galo, kad automobilis būtų geresnis... Bet iš tikrųjų tai nėra patys svarbiausi dalykai. Svarbiausia, jog dabar su vyru gerai sutariame – tai yra nuostabiausia, ir kad vaikai auga tikrai geri, kol kas neturim jokių konfliktų. Tai ko gi dabar nesidžiaugt?

Kaip jautiesi su savo didele šeima čia, netoli Marijampolės? Ar nesi laikoma „balta varna“?

Žinai, per Motinos dieną buvau bažnyčioje. Stovi gražūs žmonės, iš miesto atvažiavę vaikai su anūkais ir dauguma tų vaikų kaip tik iš tų daugiavaikių šeimų. Praktiškai, kiek jų pažįstu, tai tik vieną galėčiau pavadinti tikrai asocialia. Visos kitos – labai gražios. Gal dėl to, kad Igliaukoj vieni kitus gerai pažįstame, niekada nesijaučiau nejaukiai. Gal ne igliaukiečiai... Buvo toks vienas santykis, paprasčiausiai nuomonės išsiskyrė.

Aišku, gal kas nors manęs ir nemėgsta, nes esu gan aršoka moteriškė (juokiasi). Pavyzdžiui, mokykloje nebijau užstoti ne tik savo vaikus, nebijau pasakyti, kas ne taip. Bet stengiuosi kalbėti taip, kad nieko neįžeisčiau, kad mane suprastų, ką norėjau pasakyti iš esmės. Kartais geriau patyliu, nes matau, jog bus per anksti pasakyta, ar žmonės nesupras.

Didelis dalykas, kad mes su vyru esame bendraminčiai: vienas į kitą atsirėmę viską galime.

Kaip perduodate savo vaikams vertybes?

(Susimąsto). Manau, kad pavyzdžiu. Svarbu būti su jais kartu. Štai, pavyzdžiui, jie pareina iš mokyklos, ir kol susiruošia išvažiuoti į muzikos pamokas ar būrelius Marijampolėje, dar spėja kokį filmą pažiūrėti. Žiūriu su jais kartu. Kartais ir visai neįdomu, bet pasilieku. Kokią nors laidą kartu stebime ir bandom vertinti, kas ko vertas, kas ne. Nuvežame į spektaklius, kad galėtų palyginti. Knygas skaitome kartu: metu visus savo nebaigtus darbus ir atsiverčiu knygą, galvodama apie tai, ką vaikams paduoti. Imi žiūrėti į pasaulį taip, kaip jie mato. Peržiūri savo patirtį ir perduodi, kas vertingiausio. Jau žinau, kas man vertinga, kas ne. Pavyzdžiui, žodis karjera man juokingas, išorinis grožis – man jau juokinga, juk žinau, kad ne tai svarbiausia. Vaikams prasideda paauglystė – jie atidžiau renkasi, kuo apsirengti... Stengiesi parodyti pavyzdžiu arba išveždama kitur, kad pamatytų, jog yra ir kitaip negu čia mūsų kaime, kad vaikas rinktųsi. Didysis auklėjimas vyksta šeimoj, ką mes patys veikiame, kas mums svarbu, tą jie ir priima. Vėliau jau rinksis patys.

Didysis auklėjimas vyksta šeimoj, ką mes patys veikiame, kas mums svarbu, tą jie ir priima.

Labai gerai, kad galiu nedirbti ir būti su jais. Kol jie mokykloje, spėju apsidirbti, o paskui su arbatos puodeliu galiu prisėsti šalia, girdžiu, ką šnekasi ir kartais galiu įsiterpti. Tai didelis dalykas, mano galva.

Kur leidžia laisvalaikį ir lavinasi Igliaukos vaikai? Ar mokykla pajėgi pasiūlyti pakankamai užsiėmimų ir veiklos?

Visiškai nieko nėra. Vaikai važinėja į Marijampolę, pavyzdžiui, į muzikos mokyklą, taip pat ir į gimnaziją. Nežinau, ar ką laimi, bet dauguma važiuoja ten. Igliaukoj nėra jokių būrelių, užsiėmimų. Viskas priklauso nuo mokytojo iniciatyvos. Tėvai ne visada supranta ir palaiko, mėgsta skųstis pinigų stygiumi. Nors nelabai tikiu, kad mūsų žmonės nerastų galimybių vienąkart per metus išleisti vaikų į ekskursiją, tik patiems gal taip atrodo.

Kokie tradiciniai renginiai suburia igliaukiečius? Kas pasirūpina juos suorganizuoti? Girdėjau, pas jus pradėjo veikti namų kino teatras?

Yra keletas renginių, bet jie, sakyčiau, privalomi – Kalėdų renginukai, Motinos diena, vasaros šventė prie ežero. Juos surengia Laisvalaikio salė, mokykla. Dar bibliotekoje buvo keletas gražių renginių. Bet jaučiama, kad „privalomi“, nes nėra vieno ar kelių žmonių, kurie degtų, kurie aukotųsi. Tiesa, jau trejus metus iš eilės mūsų seniūnijai priklausančiame Varnupių kaime buvo labai šaunus Kirvakalnio gyvosios archeologijos festivalis – nereikėjo į Kernavę važiuoti (juokiasi). Festivalį organizuoja vietos bendruomenės pirmininkas. Mūsų bažnyčioje prieš metus buvusi igliaukietė organizavo „Alfa“ kursus.

Pastebėjau, kad į daugumą renginių eina vis tie patys žmonės. Kaip sakoma, „ir prie tanciaus ir prie rožančiaus“... Prieš trejus metus pas mus atkėlė naują kleboną, o jis atsivežė įrangą filmams. Taip man ir kilo idėja, kad galėtume visi norintieji pažiūrėt gerų filmų. Augant vaikams, ėmė rūpėti, ką jie žiūri. Televizoriaus neišvengsi, vis tiek namie turi būti. Taip ėmiau pirkti gerų filmų ir laikui bėgant susirinko ne tokia maža filmoteka. Kelis jau pažiūrėjom. Bet vėlgi – visur tie patys žmonės, ir laiko tinkamo ne tiek jau daug. Be to, patirtis parodė, kad ir reklama reikalinga. Spausdiname skelbimus, kabiname juos į skelbimų lentas, vaikus „įdarbiname“, kad klasės draugus pakviestų.

Kaip randate laiko kultūrinei veiklai? Juk kaime visada apstu darbų.

Tiesiog noro reikia. Laiko atsiranda, kai meti viską, imi ir važiuoji. Man gaila žmonių, kurie paskendę darbuose nieko nemato. Nebežinai nei kam dirbi, nei dėl ko. Reikia juk kai kada į saulę pasižiūrėti. Mes būtinai sekam, kas mieste vyksta, ir būtinai nuvažiuojam. Esam pasiklausę Marijampolėje pasaulinio lygio koncertų. Pavyzdžiui, buvo atvykęs violončelės virtuozas Davidas Geringas. Į vargonų muzikos festivalį „Skamba Lietuvos vargonai“ atvyksta pasaulinio garso muzikantų, būtinai važiuojam į spektaklius, ypač vaikams. Ir į Kauną nėra taip toli. Ne pinigai juk esmė – reikia tik noro.

Man gaila žmonių, kurie paskendę darbuose nieko nemato. Nebežinai nei kam dirbi, nei dėl ko.

Apskritai nėra taip blogai gyventi kaime. Man vis rėžia ausį, kai žurnalistai rašo: „Prasigėręs kaimas“... Tiesa, eidama per miestelį, pamatysi kelis. Bet jei išvesime procentą, mieste bus tas pats, tik gal jų ten mažiau matyti. Čia žmonės iš tikrųjų darbštūs, jie neturi laiko užsiimti niekais – dirba. Kol kas žmonės tikrai pratę dirbti, lenktyniauja, kas gražiau sodybą susitvarkys, ir tai gerai. Man patinka kaimas, būtent šitas: gyvename patogioje vietoje, esame visai nemaža gyvenvietė, išėjęs visada kokį žmogų sutiksi, parduotuvė šalia... Pažįsti pardavėją, kiekvieną sutiktą – tad visada sustoji pabendrauti. Vaikai taip pat visus pažįsta ir įpranta bendrauti, nėra tokio uždarumo. Mėgstame juokauti, jeigu su žmogumi nesisveikini, tai žinai, kodėl. Žodžiu, esu kaimietė iki kaulų smegenų, nes čia labai smagu.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Igliauka

igliauka, sodas