Neseniai čia pat, ,,Bernardinuose‘‘, buvau prisiminusi Vaižgantą ir Balį Sruogą, kaip jiedu, ieškodami skiriamojo mūsų nacionalinio charakterio bruožo, kalbėjo apie lietuviams būdingą  gerumą, geraširdiškumą, ,,būdo švelnumą‘‘ ir  rasdavo tiems dalykams pailiustruoti įtikinamų pavyzdžių.

Rastume jų tikriausiai ir dabartyje. Bet šiandien jie skęsta tokioje  blogybių jūroje, kad negatyvieji mūsų mentaliteto momentai ima besąlygiškai viešpatauti, grasindami tautos būčiai ir išlikimui. Praeityje išgarsintas ir taip gražiai poetizuotas ,,būdo švelnumas ir širdies gerumas‘‘ ima ar baigia išsigimti ir virsti kažkuo visiškai kitu: išglebimu, neryžtingumu, negebėjimu apsispręsti, bevaliu nusileidimu kvailystei, absurdui, isterijai ir net agresijai. Pažiūrėkime.

Keista įsigalėjo  pilietinės visuomenės ir demokratijos samprata. Yra šviesuolių ir pretendentų į visuomenės lyderius, kurie tai, kas vyksta Garliavoje (o dabar jau Prienuose ir Balbieriškyje), vadina sveikintinu visuomenės aktyvumu ir pilietinės visuomenės apraiška, nors iš tikrųjų tai tėra suklaidintos minios siautėjimas.

Su pasigerėjimu perskaičiau ,,Lietuvos žiniose‘‘  Sauliaus Spurgos straipsnį ,,Garliavos minia ir pilietinė visuomenė‘‘, kur jis pateikė puikią ,,Garliavos fenomeno‘‘ analizę, nebijodamas pasakyti, kad minia anaiptol ne visados yra teisi, primindamas, jog ,,įniršusi minia kūrė raganų laužus, rengė linčo teismus, pjudė mažumas‘‘ ir įtikinamai teigdamas, kad ,,pasidavimas minios gaivalui nepasitarnauja tiesai ir teisingumui‘‘. Negalima nepritarti ir S.Spurgos teiginiui,  kad klaikiame absurdo teatre didžiulį vaidmenį suvaidino žiniasklaida, ypač komercinė televizija, kuri daugiau kaip pusmetį mulkino ir kiršino žmones.

Pridėsiu nuo savęs, kad  juodą vaidmenį čia atliko ir tie, kurie jau ne vienus ir ne dvejus metus visaip koneveikė ir su žemėmis maišė Lietuvos teisėsaugą. Nesakau, kad teisėsaugoje nėra blogybių. Būtina rūpintis jas taisyti, atitinkamus įstatymus keisti,  reformuoti sistemą. Teigiamas dalykas, jog tie reikalai diskutuojami žiniasklaidoje, bet ar visados sąžiningai?

Štai Baltijos televizijoje kalbėjęs žinomas teisininkas  (05–26) skelbia požiūrį, esą būtina didinti teismų atvirumą, ir  čia pat savo teiginį pagrindžia netiesa. Esą tik Lietuvos teismuose nėra tarėjų arba prisiekusiųjų instituto (tai jis pabrėžtinai kartoja kelissyk), bet juk iš tikrųjų  tokio instituto nėra daugumos Europos valstybių teismų sistemoje, o  nedaugelyje, kur jis yra, teisininkai mielai jį panaikintų, tik sunku jiems atsispirti senai tradicijai. Arba minėtasis teisininkas tvirtina, kad esą negalima pasitikėti Lietuvos teismais, nes ką vienas nutaria, kitas čia pat paneigia. Taip esą buvę Garliavos atveju: Kėdainių teismas nutaręs skubiai grąžinti mergaitę motinai, o Panevėžio apygardos teismas šį nutarimą panaikinęs. Betgi tai netiesa: jis nepanaikino nutarimo grąžinti, o tik nutarimo vykdymo skubumą (kurio, beje, pageidavo Prezidentė). Toks netiesos ar pusiau tiesos sakymas labai dažnai naudojamas beatodairiškų teisėsaugos kritikų.

 O dar kartą grįžtant prie tarėjų ar prisiekusiųjų, kurių primygtinai pageidauja kai kurie teisėtvarkos kritikai, norėčiau priminti jau seniai A. Sakalo išdėstytus argumentus, kodėl Lietuvai  šiuo metu tarėjų instituto įvedimas būtų nepageidaujamas: dėl to, kad  visuomenė dar nepribrendusi dalyvauti vykdant teisingumą, taip pat dėl to, jog šio instituto (prisiekusiųjų) išlaikymas labai brangus ir Lietuvai šiuo metu nepakeliamas. Bet yra dar svarbesnių argumentų: bylas turi spręsti, anot A. Sakalo, specialistai, o ne žmonės be specialaus teisinio išsilavinimo. Yra iliuzija, kad tarėjai ir prisiekusieji panaikins korupciją, nes jie irgi gali būti papirkti, per juos gali būti daromas politinis spaudimas. Tarėjų instituto įvedimas nedera su LR Konstitucijos nuostata, įtvirtinančia teismų nepriklausomumą. Šio instituto negalima įvesti, jei tarėjams nėra numatomos nepriklausomumą užtikrinančios tokios pat  garantijos, kaip ir teisėjams (darbinės, politinės veiklos apribojimai ir pan.).

Teisėjų tarybos pirmininkė Laima Garnelienė asmeniškai šiam institutui irgi nepritaria. Ji minėtoje televizijos laidoje papasakojo apie Norvegijos patirtį, kur toks institutas egzistuoja bene šimtmetį, bet Norvegijos juristai jį vertina ne dėl to, kad jis būtų  pagausinęs teisingumą teismuose, o tik dėl to, jog padėjo išugdyti visuomenės teisinę kultūrą. Tad ar Lietuvai  ne aktualesnė ir tinkamesnė teismų atvirumo forma būtų toji, kuri, anot M. Laurinkaus, praktikuojama Ispanijos teismuose, kur randamas būdas ir forma informuoti visuomenę apie bylos eigą visuose jos eigos etapuose. Lietuvoje tokios informacijos, teismo sprendimų aiškinimo labai trūksta.

Bet gal vadinamieji Garliavos įvykiai – tai ne apgailėtinas nesiskaitymo su įstatymais pavyzdys, o spontaniškas neteisybių iškamuotų žmonių protesto proveržis (T.Viluckas,  L. Donskis ), kuris yra teisėtas ir užuojautos vertas, kai nuskriausta mergytė iškyla kaip neteisybių išprievartautos Lietuvos simbolis? Maištas žmonių, kurie reikalauja, kad juos pagaliau išgirstų? Nepritarčiau tokiam traktavimui, kai maišto vėliava pasirenkamas dvigubas žmogžudys, sakralumo vertė  suteikiama jo marškinių violetui – visa tai pernelyg patologiška. O dar kai ima aiškėti, jog minios neramumai yra specialiai kurstomi iš toliau atvykusių agitatorių.

Minią kurstė ir dviprasmiškos kai kurių valdžios žmonių kalbos. Aš jau nepriminsiu grupės Seimo narių pašnekėjimų, visų pirma negarbingos praeities (ir dabarties) S. Stomos. Bet stebinanti, šokiruojanti buvo Seimo pirmininkės Irenos Degutienės kalba, kai ji pareiškė, jog širdimi užjaučianti ir suprantanti  maištaujančius žmones, bet protu suvokianti, jog privalu laikytis įstatymų.Toks  susidvejinimas – tai ryškiausia to lietuviškojo  pseudogerumo apraiška, kai stinga aiškaus apsisprendimo, kai drebama dėl savo reitingų ir nenorima pasipriešinti tam, kuo gyvena apmulkinta ir sukurstyta minia. Iš dalies tai apraiška tos nuostatos, kuri liepė daugeliui palaikyti R. Paksą ar V. Uspaskichą, kai jie, vargšeliai, buvę daugumos puolami – vienas už tai, kad leidosi šantažuojamas nedraugiškos valstybės piliečio ir jos  saugumo, antras, kad nuo Lietuvos teisėsaugos besislapstydamas, surengė Maskvoje spaudos konferenciją, kurioje šmeižė Lietuvą, jo sėbrams pritariamai tylint. Keistas baudžiauninkų mentalitetas.

Rusų kultūroje (F. Dostojevskis, M. Musorgskio ,,Borisas Godunovas‘‘, L. Tolstojus) yra idealizuojamas personažas, lyg ir ruso sielos reprezentantas – elgeta, silpnaprotis, bet giliausios išminties turėtojas (jurodivyj), žmonių užjaučiamas, gerbiamas, šventuoju laikomas. Jis – priešybė turtingiems, stipriems ir žiauriems, valdžią turintiesiems. Toks personažas ir toks santykis su juo  galėjo iškilti tik baudžiavą velkančios tautos kultūroje, kurią kūrė privilegijuoto sluoksnio atstovai., kamuojami sąžinės dėl savo privilegijuotos padėties.

Mūsų modernioje kultūroje, liaudies sūnų ir dukterų sukurtoje, tokio personažo nėra. Nėra tradicijos mylėti ir gailėtis vien už nevisaprotybę ir nuskriaustumą. Tad iš kur dabar tokia nuostata randasi? Nejaugi taip giliai yra paveikęs sovietmetis, taip išderinęs, išklibinęs mūsų etninį charakterį? Manau, kad visomis švietimo ir ugdymo priemonėmis turėtume stengtis sugrįžti į demokratinės visuomenės vertybių sistemą, kur įstatymo valdžia  valstybėje yra gerbiama ir įstatymiškas visuomenės keitimo ir taisymo kelias yra vienintelis priimtinas, būtinas, gerbtinas. Be abejo, žmonės turi teisę mitinguoti, protestuoti, reikalauti, rašyti peticijas ir skelbti referendumus, norėdami pakeisti tai, kas valstybėje  yra bloga, bet pilietinė visuomenė yra ta, kuri tokiais ir panašiais būdais reikalauja keisti įstatymus arba priimti naujus, o ne reikalauja įstatymų nevykdyti, nes įstatymas, kol jis nepakeistas, turi būti vykdomas. Kitaip tai ne pilietinė visuomenė, o maištaujanti, destruktyvi minia, kuri griauna  valstybę.