Lietuvoje baigėsi dievai žino, kelintasis (pabodo kiekvienąsyk tikslintis) tarptautinis poezijos festivalis Poezijos pavasaris, kuris, deja, dievai žino, kelintąjį kartą buvo kaip du vandens lašai panašus į ankstesniuosius. O juk kiekvienais metais slapčia viliamės – to paties vyliausi ir pernykščiame straipsnyje – kad kitąmet bent renginių vedėjai žodžio „poezija“ netars progiesmiu (vien tai padarytų festivalį respektabilesnį). Ką jau kalbėti apie protu nesuvokiamą poezijos paukštės gabenimą emigrantams į tolimus užsienius, tarsi jie ten kasdien taškytų prakaitą tėvyninės poezijos ritmu ir iš visų neblogų dalykų pasaulyje labiausiai ilgėtųsi, sakykim, Rolando Rastausko. Visgi tat – niekai. Vienodumas, pastovumas, kaip ir nepigus dvasingumo eksportas turbūt nedvasingiausiam luomui (be abejo, sakau tai su pašaipa) nėra ta didžioji blogybė, kurią galėtume panaudoti kaip argumentą prieš festivalį, tačiau tokių renginių kaip vakaronė „Naktiniai skaitymai prie laužo“ VU Botanikos sode Vingio parke, vykusi gegužės 22 d., neturėtų būti. Visiškai suprantama, kad (turbūt) pats neformaliausias ir – nepabijokime to žodžio – anarchistiškiausias Poezijos pavasario renginys, kuriame faktiškai niekuomet nebūdavo išsiverčiama be vulgarokų išsišokimų ir neva poetų svyruolių, seniai kėlė rengėjams galvasopį, ir būtinybė poetinėms šėlionėms suteikti naują apdarą keletą pastarųjų metų tiesiog badė akis, tačiau tai, ką išvydome šeštadienio vakarą, yra visiškai nepateisintina. Vadinamąją poetinę „vakaronę“, kurioje iš esmės nebuvo pačių poetų, gal tik R. Stankevičius ir keletas jaunųjų, užpildė kaimo kapelos gūdus baubimas, bardų naivus čiulbesys ir negausių literatų mėgėjų posmai apie tėvynę. Keli rašytojai svarstė, kokį supratimą apie dabartinę poeziją išsineštų atsitiktinai būtent šiame renginyje apsilankęs žmogus „iš gatvės“. Trumpai tariant, buvo nyku ir liūdna. Prisimenant, koks šis renginys būdavo prieš trejetą ketvertą metų, tuo labiau prieš dešimtmetį, anos dienos bevaisis pasitirlirlenimas vingparkyje atrodė kaip baisus, protu nesuvokiamas dekadansas, tiesiog reikalaujantis, kad ateityje iš jo būtų pasimokyta. Kita vertus, gal jau ir nėra ko mokytis, jei nesuspėta to padaryti iki šiol. Iki gegužės 22-osios buvo du keliai – reformuoti renginį arba jo neberengti, nūn, mano galva, likęs tik vienas: laikyti jį išsisėmusiu ir daugiau neorganizuoti, priešingu atveju visokie viliai normanai ir panašūs gudruoliai, iš gandų patyrę apie fiasko, galės pasimėgaudami klykti, kokį esą šlamštą daro vadinamasis „oficiozas“ (nors to oficiozo – nė kvapo), ir, deja, jie būtų beveik teisūs. O šitokio malonumo mes jiems neturėtume suteikti.

Beje, kai kurios ankstesniųjų Poezijos pavasarių apmaudžios klaidos sėkmingai taisomos: antai pernykštis „Poezijos pavasario“ almanachas išėjo net su dviem kompaktinėmis plokštelėmis – viena parengta literatūros kritiko Virginijaus Gasiliūno, joje skambėjo pačių poetų skaitomi kūriniai, antroji – S. Jačėno inicijuotas aktorinio poezijos skaitymo projektas, kuriuo nuoširdžiai žavėtis įstengė ne visa auditorija. Kadangi tarp pastarųjų buvau ir aš, nesuvokęs interpretacijos gilybės, be galo džiaugiuosi, kad šiemet nereikia kartotis ir iš naujo užsitraukti skaitovų rūstybės – plokštelė ir vėl tik viena, o jos tikrai smagu klausytis, nors kai kam galbūt gali iškilti dvejonių dėl kai kurių autorių pasirinkimo. Joje įrašyta Henriko Algio Čigriejaus, Zitos Mažeikaitės, Dovilės Zelčiūtės, Nijolės Daujotytės, Rimanto Kmitos, Lauryno Katkaus, Donato Petrošiaus ir Vytauto Stankaus eilėraščių. Labai nustebino, kad kai kurios žiniasklaidos priemonės pateikė pranešimų, jog poetų eilėraščiai „skaitomi aktorių“ – tikėtina, tai tik inercija, bet gali būti, kad ji iliustruoja, jog pas mus poezija vis dar labiau suvokiama kaip teatrinė tradicija (t. y. nesuprantama, kad poeziją gali skaityti ne aktorius), kuriai būtinas patosas ir išgyvenimo regimybė, bet ne kaip savarankiškas menas, kurio kokybei atlikimas balsu visiškai nereikšmingas. Sutikime, baisoka tikimybė.

Galbūt vertėtų trumpam stabtelėti ties pačiu almanachu, kurį šiemet sudarė poetas Arnas Ališauskas. Išlaikęs tradicinį formatą (galbūt tai gerai) bei tradicinę „kiekvienas po kelis eilėraščius“ kompoziciją, sutvirtintą neryškiomis (ar apskritai iliuzinėmis) prasminėmis jungtimis, jis atrodo malonus ir patrauklus kaip suvenyras, tačiau pats savaime, jei nežvelgtumei į jį kaip į didžiulio konteksto dalį, nebylus, chaotiškas ir, savaime suprantama, tuoj pat padėtinas į lentyną greta ankstesniųjų almanachų. Šitaip teigiu ne tik todėl, kad almanachai apskritai yra sunkiai paskaitomi; gali būti, didžioji jo misija yra konteksto liudijimas, o šis geriausiai atsiskleidžia, jei po ranka turi ne vieną, o bent kelias įvairių laikotarpių knygeles liudytojas – taigi ir knygų lentyna šiuo atveju yra ne užmaršties metafora, o prasmingos būties simbolis. Beje, ir pats sudarytojas almanacho sutiktuvių vakarą LRS rašytojų klube ne kartą minėjo konteksto reikšmę, vadinasi, ir jis puikiai supranta, kokia neapibrėžta, kebli almanacho kūrėjo misija ir kad tą misiją šiaip jau nepakenktų sutvirtinti kokiais nors naujais kriterijais ar apskritai kitokia koncepcija. Bet ką nors keisti, žinia, įmanoma tik visiems susitarus – manau, šį tą galima nusižiūrėti nuo PDR almanacho, ir tai visai nebūtų nesąžininga. Juk ir PDR, ir PP – visų.

Labai smagiai nuteikė Vlado Braziūno fotografijų paroda LRS – drįsčiau pastebėti, viena geriausių klube bent per pastaruosius keletą metų ir pati pirmoji Rašytojų klubo paroda, kurią laikau esant vertą būti aprašytą šioje skiltyje. Kodėl? Nes V. Braziūnas akivaizdžiai tobulėja kaip fotografas, kasmet jį vis sunkiau atskirti nuo profesionalo, nors, sako, nuotraukų jis vis dar nedrįsta apipjaustyti ar kaip kitaip redaguoti. (Betgi nūn, kai ir profesionalioji fotografija nepernelyg gerbia photoshopą, tai darosi panašiau į laikyseną.) Tiesa, „fotografuojančio poeto“ pašaipoką etiketę nusipurtyti nėra labai lengva, o profanauti smagu tik su išlygom, tačiau V. Braziūnas, regis, kryptingai to siekia, kaskart sugaudamas kolegas rašytojus vis paprastesnėse situacijose, vis reikšmingesnius savaime, o juk dar ne taip seniai, regis, džiūgaudavo tiesmukai užfiksavęs kieno nors pagirias ar praretėjusią burną. Matyt, suprato, jog tokio prikišamumo tikram menui nė nereikia.

Šiek tiek nustebino šių metų Poezijos pavasario premijos. Tiesa, ne visos. Tradicinė Vilniaus mero premija šiemet visiškai prognozuojamai paskirta Poezijos pavasario išvakarėse mirusiam poetui Jonui Strielkūnui. Tačiau žinia, kad šių metų Poezijos pavasario laureatės titulas skirtas poetei Z. Mažeikaitei už 2009 m. išleistą rinkinį „Tenoriu būti“, trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Negražu turbūt girtis savo nekompetencija, tačiau iki šiol nesu skaitęs nė vienos šios viešajame diskurse veik nedalyvaujančios autorės eilėraščio eilutės, nieko nežinau apie asmenybę, todėl ir koks nors komentaras neįmanomas. Tačiau Z. Mažeikaitės laimėjimas, kurį ji pelnė po, atrodo, dvidešimt trejų metų pertraukos išleidusi trečiąją knygą, beje, yra labai geras akmuo į daržą tiems avigalviams, kurie vapa apie korupciją poetinių premijų teikimo užkulisiuose ir pan. Zigmo Gėlės premija už poetinį debiutą skirta jaunam poetui Vytautui Stankui.

Kita vertus, nepaaiškinamumo dėmuo skiriant premijas išlieka stabilus – turiu galvoje ne anksčiau minėtuosius apdovanojimus, kurie galbūt nekelia abejonių, o jaunųjų skaitymų komisijos veiklą ir jų išrinktą nugalėtoją Aivarą Veiknį. Ryškios R. Stankevičiaus įtakos neišvengęs, su poetinėmis formomis neretai nesusidorojąs poetas, kuris, be to, turi talentą skaitymams išsirinkti silpnesniuosius savo tekstus, nūdieną galbūt ir nėra tas žmogus, kurį vertėtų skubėti apdovanoti, juo labiau kad tuose pačiuose skaitymuose dalyvavo ir, regis, geresni poetai – Ilzė Butkutė, Aušra Kaziliūnaitė ir Tomas Petrulis. (Aišku, sėkmė yra bent tai, kad laurai iš inercijos nebuvo skirti nykiai pasirodžiusiam šių metų PK konkurso laimėtojui Mindaugui Nastaravičiui.) Apskritai žvelgiant į A. Veiknio poetinę karjerą susidaro įspūdis, jog kas nors iš vertintojų jo talentu tiki labiau nei jis pats, iki šiol vis dar sugebantis surimuoti „laikas“ ir „vaikas“, ir savo dėmesiu gabiam jaunuoliui galbūt net kiša koją, trukdydamas ramiai pabūti „nesuprastam ir neįvertintam“. (Absurdiška situacija: daugybė poetų nėra skaitę nė eilutės A. Veiknio kūrybos, tačiau yra bent puse ausies girdėję, esą šis labai gerai rašo.) „Bendras lygis: daug Stankevičiaus klonų, nykus lyrizmas, padrikas stilius. Daug „Naujosios Romuvos“ auklėtinių, labai silpnas Tomas Taškauskas. Originaliausias buvo T. Petrulis, perskaitęs tekstą apie šėtoną. Toks įspūdis, kad visi susirinko nelabai žinodami, ko nori – taip pat ir komisija, nes konkursą laimėjo A. Veiknys, kuris skaitė silpną (ir, atrodo, dar nebaigtą) sonetų vainiką“, – „Nemunui“ sakė komisijos narys, poetas Marius Burokas. (Komisijoje taip pat dalyvavo Janina Riškutė, Andrius Konickis, V. Gasiliūnas, Eglė Juodvalkė ir Gintarė Adomaitytė – aut. past.)

Apie pusę dalyvių sudarė bardai, (ne)sąmoningai kopijuojantys Alinos Orlovos stilių. Kai kurie jų įdainavo R. Stankevičiaus tekstus. Išskyrus vieną jaunuolį, kuris atliko gan siurrealistinę dainą apie partizanus, muzikinė pusė buvo beviltiška ir dar sykį prikišamai parodė, kaip naivu ir nepagrįsta dainuojamąją poeziją sieti su tiesiog poezija. Gaila, bet vilties, kad šie nesuderinami pradai pagaliau bus atskirti, kol kas nedaug.

Pavasariško festivalio svečiai keliauja po visą Lietuvą. Apdovanojimai tradiciškai bus įteikiami Kaune – mūsų laikraščio redaktorius, dabar ir LRS Kauno skyriaus pirmininkas, yra neformaliai pažadėjęs, kad anksčiau nežmoniškai ilgas renginys šiemet susitrauks iki dviejų valandų. Beje, gal tai duotų impulsą susitraukti (vadinasi, ir įgauti apčiuopiamesnės struktūros, pagerėti) vilniškiam baigiamajam vakarui VU Sarbievijaus kieme, vyksiančiam gegužės 30-ąją, visuomet nuilsindavusiam savo pernelyg vangiu, trūkčiojančiu ritmu. Jei rengėjams užteks valios suteikti mikrofoną tik tiems, kurie to tikrai nusipelnė, galėsime sakyti, kad ir visas Poezijos pavasaris nuo šiol mielesnis, gražesnis ir, be abejo, amžinesnis, negu mes, mirtingieji, galime numanyti. Visgi reikėtų pamąstyti apie tai, kaip tą amžinumą padaryti patvarų ir nebanalų. O tai – jau visai kitas klausimas.