Siūlome ištrauką iš neseniai „Almos literos“ išleistos knygos, kurioje Josephą Ratzingerį (dabartinį Benediktą XVI) kalbina vokiečių žurnalistas Peteris Seewaldas.

„Dievas ir pasaulis: krikščionių tikėjimo paslaptys“- ilgiausias pasaulyje interviu apie esmines krikščionybės tiesas ir atsinaujinimo būtinybę. Iš vokiečių k. vertė Giedrė Sodeikienė.

Gerbiamas kardinole, daugumoje žemynų krikščionių tikėjimas paklausus kaip niekad. Vien per pastaruosius 50 metų katalikų skaičius visame pasaulyje padvigubėjo ir perkopė milijardą. Tačiau daugelyje vadinamojo Senojo pasaulio šalių susiduriame su didėjancia sekuliarizacija. Kyla įspūdis, tarsi didelė visuomenės dalis Europoje norėtų visiškai atsisakyti savo paveldo. Tikėjimo priešininkai kalba apie „krikščionybės prakeikimą“, iš kurio pagaliau būtina išsivaduoti.̨̨̨̨̨̨̨̨̨̌̌̌̌̌

Mūsų pirmojoje knygoje „Žemės druska“ šią temą nuodugniai aptarėme. Daugelis net nesvarstę yra pasiryžę vadovautis antikrikščioniškais, arba antibažnytiniais, stereotipais. Dažnai taip yra tiesiog todėl, kad tikėjimo turinys ir ženklai mums pasidarė svetimi. Nebežinome, ką jie reiškia. Ar Bažnyčia nebeturi ką pasakyti?

Neabejotina, kad gyvename tokioje istorijos erdvėje, kur vilionė apsieiti be Dievo labai didelė. Mūsų technikos ir gerovės kultūra pagrįsta įsitikinimu, kad iš esmės viskas padaroma. Suprantama, taip mąstant gyvenimas užsisklendžia tarp to, kas mūsų padaryta, pagaminta ir gali būti įrodyta. Taip atpuola Dievo klausimas.

Kai ši nuostata apibendrinama – o vilionė labai didelė, nes ieškoti Dievo iš tikrųjų reiškia pakilti į kitą lygmenį, seniau, matyt, lengviau pasiekiamą – labai lengva pasakyti: ko žmogus pats nepadaro, to ir nėra.

Pastaruoju metu esama nemažai mėginimų sukurti etiką be Dievo.̨̨

Taip, jų motyvas – ieškoti to, kas žmonijai tariamai naudingiausia. Antra vertus, kai kada mėginama laimę – vidinę žmogaus pilnatvę, padaryti konstruojamu produktu. Arba ieškoma religijos formų, kurios tariamai apsieina be tikėjimo; tai vis ezoterinė pasiūla – dažnai tik įvairios laimės technikos.

Šiomis formomis siekiama išlaikyti pasaulį tvarkingą ir susidoroti su savo gyvenimu; vertinant dabartinės gyvensenos ir egzistencijos modelio požiūriu, jos ganėtinai naujos. O Bažnyčios žodis, rodos, ataidi iš žilos senovės – galbūt toks įspūdis kyla todėl, kad toji praeitis tolima ir nebesusijusi su mūsų gyvenamuoju laikotarpiu, o gal kad kilusi iš visai kitos gyvenimo formos, rodos, nebeturinčios nieko bendra su dabartine. Aišku, Bažnyčios šuolis į dabartį buvo ne visiškai sėkmingas. Mūsų dar laukia didis uždavinys – senuosius, tikrai galiojančius ir didžius žodžius vėl pripildyti gyvenimo patirties, kad būtų girdimi. Čia turime dar gerokai paplušėti.

Ezoteriškai paspalvintas Dievo paveikslas vaizduoja visai kitokį Dievą, ir skelbiamas naujųjų religinių sąjūdžių jis vis labiau tolsta nuo žydų ir krikščionių mokymo. Rabinai, kunigai ir net Biblija, pasak jų, tai ne Dievo Gerosios Naujienos šaltiniai. Užuot jų paisę, žmonės verčiau orientuotųsi pagal savo jausmus. Jie turėtų galų gale išsivaduoti iš tų persenusių, maža to, – paikų religijų bei valdžios ištroškusių kunigų kastos gniaužtų ir vėl būti vientisi ir laimingi – tokie, kokie buvo sumanyti nuo pat pradžių. Daug kas skamba labai patraukliai.

Tai visiškai atitinka dabartinį religijos poreikį, lygiai taip ir supaprastinimo poreikį. Šiuo atžvilgiu visame tame glūdi kažkas įtikinama, kas žada sėkmę. Žinoma, būtina paklausti: koks asmuo arba dalykas įteisina šį skelbimą? Ar dėl to, kad atrodo įtikinamas, jis yra pakankamai įteisintas? Ar pakanka įtikinamumo kaip kriterijaus, kad būtų galima priimti žinią apie Dievą? O gal kaip tik įtikinamumas yra suvedžiojimas, pataikavimas mums? Taip, įtikinamumas rodo paprastesnį kelią, bet jis trukdo rasti tikrovės pėdsakus.

Galiausiai – taip jausmai padaromi masteliu, kuriuo matuojama, kas yra Dievas ir kaip reikia gyventi. Bet jausmai permainingi, ir netrukus pamatoma, kad statoma ant netikro pa­grindo. Nors iš pradžių tai atrodo labai suprantama, tačiau tai vien žmogaus idėjos, kurios, deja, nepašalina abejonių. O juk esminis tikėjimo bruožas ir yra tas, kad jame ne pramanas su­tinkamas, bet kas pranoksta visa, ką mes, žmonės, įstengiame sumanyti.

Nesutinku: taip sako Bažnycia!̌

Tai patvirtina istorija, viso to vaisius. Joje Dievas nuolat tarsi verifikavo save, verifikuos save ir ateityje. Manau, šioje knygoje apie tai dar daug kalbėsime.

Ką ir sakyti – žmogui maža, kad Dievas mums pasakė tą ir aną, arba kad galima įsivaizduoti: jis yra toks ir anoks. Tik kai Dievas yra dėl mūsų ką nors padaręs, įvyksta tai, ko mums reikia ir kas sudaro gyvenimo pagrindą.

Tada suvokiama, kad yra ne tik žodžiai apie Dievą, bet ir Dievo realybė. Kad ne žmonės kai ką išgalvojo, bet kai kas tikrai įvyko; įvyko ne bet kaip, o kaip kentėjimas tiesiogine žodžio prasme. Ši realybė didesnė už visus žodžius, nesvarbu, kad ji sunkiau pasiekiama.

Daugeliui sunku patikėti, kad vienas žmogus, kuriam Palestinoje buvo įvykdyta mirties bausmė, yra Dievo Pateptasis ir Išrinktasis – Kristus; tai veikiau atrodo kaip tikra įžūlybė, baisi provokacija.̨̨

Azijoje daugybė teologų teigia: Dievas per didelis ir neaprėpiamas, kad įsikūnytų viename žmoguje. Išties, ar tikėjimas nesumenkinamas, kai viso pasaulio išganymas sutelkiamas viename vieninteliame taške?̨̨̨

Šioji religinė Azijos patirtis Dievą laiko tokiu neaprėpiamu, o žmogaus suvokimo galią tokia ribota, kad, pasak jos, Dievas ga­lįs nuolat naujai atskleisti save tik begaline daugybe atspindžių. Pagal šį požiūrį Kristus turbūt yra ypatingas Dievo simbolis, bet vis dėlto tik atspindys, jokiu būdu neįstengiantis aprėpti visos visumos.

Matyt, toji nuomonė yra žmogaus nuolankumo Dievuį išraiška. Laikoma visiškai neįmanoma, kad Dievas gali įeiti į vieną žmogų. O turint galvoje patį žmogų, turbūt nieko kita ir negalima tikėtis – esą jis pajėgiąs pamatyti tik mažytį Dievo fragmentą, kokią nors kibirkštėlę.

Skamba išmintingai.

Taip. Remiantis protu, iš tikrųjų reikėtų pasakyti: Dievas yra per didelis, kad įeitų į žmogaus mažybę. Dievas yra per didelis, kad kokia nors idėja ar Raštai galėtų aprėpti jo žodį, jis gali atsi­ spindėti tik įvairiopoje, taip pat ir prieštaringoje patirtyje. Antra vertus, nuolankumas virstų puikybe, jei neigtume šią Dievo galimybę – kad jis yra laisvas ir turi meilės galią pasidaryti toks mažas.

Krikščionių tikėjimas guodžia, kad Dievas yra toks didelis, jog gali pasidaryti mažas. Tiesą sakant, kaip tik tai, mano akimis, ir yra netikėta, iš anksto visai neplanuojama Dievo didybė – kad jis turi ir šią galimybę taip žemai pasilenkti. Kad jis iš tikrųjų pats įeina į žmogų – ne persirengia juo, kad paskui vėl jį nusivilktų ir apsivilktų kitus drabužius, o kad tampa konkrečiu žmogumi. Iš tiesų tik tai ir vertiname kaip tikrąjį Dievo begali­numą, nes tai daug galingiau, daug labiau neįsivaizduojama, o kartu daug labiau gelbsti, negu visa kita.

Kitu atveju turėtume gyventi su daugybe netiesos. Esami prieštaringi budizmo ir hinduizmo fragmentai iš tikro primyg­tinai siūlo negatyviosios mistikos sprendimą. Bet juk tada Die­ vas tampa neiginiu – ir šiam pasauliui nebeturi pasakyti nieko teigiama, konstruktyvaus.

Ir priešingai – būtent šis Dievas yra Dievas, turintis galią re­alizuoti meilę̨ taip, kad žmoguje jis yra pats, kad yra čia su mu­mis ir leidžia pažinti save, kad kuria su mumis bendrystę, kaip tik tai, dėl ko mums nebereikia gyventi iki galo su fragmentais, pusinėmis tiesomis.

Tai nereiškia, kad iš kitų religijų negalima nieko išmokti. Kad krikščioniškumo kanonas jau toks tvirtas, jog mūsų nebeįma­noma vesti toliau. Krikščionių tikėjimo nuotykis visada naujas, o jo neaprėpiamumą kaip tik ir liudija tai, kad Dievui pripažįstama ši galimybė.

Ar tikėjimas visada glūdi žmoguje?

Iš to, kiek archeologiniai kasinėjimai leidžia pamatyti žmonijos istoriją iki pat žilos prosenovės, galima spręsti, kad Dievo idėjos visada būta. Marksistai pranašavo religijos baigtį. Pasak jų, žlugus priespaudai nebereikėsią vaistų vardu Dievas. Bet ir jie turėjo pripažinti, kad religija niekada nesibaigia, nes ji tikrai glūdi pačiame žmoguje.

Beje, tas vidinis jutiklis veikia ne automatiškai it koks tech­ninis prietaisas, bet yra gyva struktūra ir arba auga kartu su žmogumi, arba gali apmirti ir beveik sunykti. Kai žmogus iš vidaus mezga ryšį su Dievu, jutiklis darosi jautresnis, gyvesnis ir vis stipriau reaguoja – priešingu atveju jis tampa nejautrus, tarsi apmarintas narkozės. Tačiau netgi netikinčiam žmogui kirba mažytis klausimėlis – o gal vis dėlto kažkas yra? Be šio paties intymiausio organo žmonijos istorijos apskritai neįmanoma suprasti.

Antra vertus, ištisos bibliotekos knygų ir ispūdingos teorijos mėgina paneigti šį tikėjimą. Juk iš esmės egzistuoja net tikėjimas, nukreiptas prieš tikėjimą, ir jam būdingas net tam tikras misijinis polėkis. Didieji ligšiolinės istorijos žmonijos eksperimentai – nacionalsocializmas ir komunizmas – siekė tikėjimą į Dievą paversti absurdu ir išrauti iš žmonių širdžių. Ir tai bus buvęs ne paskutinis bandymas.̨̨̨̨̨̨̨̨

Štai todėl tikėjimas į Dievą yra ne žinios, įgyjamos, pavyzdžiui, mokantis chemijos arba matematikos, o tikėjimas. Tai reiškia, kad tikėjimas turi racionalią struktūrą, apie tai dar kalbėsime. Tikėjimas – ne koks miglotas reikalas, su kuriuo prasidedama. Tikėdamas žmogus ima suprasti. Yra gana protingų priežasčių, kodėl verta priklausyti tikėjimui. Bet tikėjimas nie­kada netampa grynomis žiniomis.

Kadangi tikėjimui reikia visos egzistencijos, valios, meilės, savęs atsisakymo, jis visada turi viršyti vien žinojimą, vien įrodymą. Dėl to visada galima gyventi tolstant nuo tikėjimo ir rasti tokių argumentų, kurie jį tarsi paneigia.

Jums puikiai žinoma, kad yra kalnai kontrargumentų. Gana pažvelgti į baisų vargą pasaulyje. Jau vien tai, rodos, paneigia Dievą. Arba toji mažybė, Dievo menkumas. Tačiau kam atsivėrė tikėjimo akys, tam ji kaip tik yra visa Dievo didybė, bet negalinčiam arba nenorinčiam padaryti šuolio tie dalykai tarsi leidžia neigti Dievą. Taip pat visumą galima išskaidyti į detales. Šventąjį Raštą, Naująjį Testamentą galima taip suplėšyti, kad liks vieni skutai, ir tada koks mokytas ponas galės pasakyti: Pri­sikėlimas buvo pramanytas vėliau, viskas buvo pridurta vėliau, visa tai netiesa.

Visa tai įmanoma, nes istorija ir tikėjimas yra tai, kas žmogiška. Vadinasi, ginčas dėl tikėjimo niekada nesibaigs, nes tai – ir žmogaus galynėjimasis su savimi, ir galynėjimasis su Dievu, ir jis tęsis iki pat besibaigiančios istorijos aušros.

Šiuolaikinėje visuomenėje abejojama, ar apskritai galima viena tiesa. Tai ataidi ir Bažnycioje, kuri tvirtai laikosi tiesos sąvokos. Esate net išsakęs nuomonę, kad dabartinę gilią krikščionybės krizę Europoje iš esmės sukėlė ir krikšcionybės tiesos pretenzijos krizė. Kodėl?̨̨̨̨̨̨̌̌̌

Todėl, kad niekas nebesiryžta pasakyti, jog tai, ko moko tikė­jimas, yra tiesa. Bijoma, kad tai būtų netolerantiška, taip pat ir kitų religijų arba pasaulėžiūrų atžvilgiu. O tarpusavyje krikš­č̌ionys kalba: mums kelia baimę tiesos pretenzijos aukštybė.

Iš dalies tokia situacija truputį naudinga. Jeigu į tiesos pretenziją per greitai, per lengvai numojama ranka, ir ji per ramiai, per atsainiai savinamasi, galima ne tik pasidaryti savavališkiems, bet ir nesvarbius bei laikinus dalykus per lengvai paskelbti esant tiesa.

Rūpestingas elgesys su tiesos pretenzija yra deramas. Tik per rūpestingumą nereikėtų pamiršti pačios pretenzijos, nes paaiškės, kad tiesiog klaidžiojama tarp įvairių tradicijų modelių.

Beje, ribos iš tikrųjų vis labiau skysta. Daugelis svajoja apie savotišką vieno patiekalo religiją, žinią, su rinktiniais, ypatingai pagamintais ingredientais. Vis labiau ryškėja perskyra tarp „geros“ ir „blogos“ religijos.̨̨̨̨

Įdomu, kad tradicijos sąvoka vis labiau išstumia religijos ir konfesijos, o kartu ir tiesos sąvoką. Įvairios religijos vertinamos kaip tradicija. Tada jos laikomos „garbingomis“, „gražiomis“ ir sakoma: kas gyvena pagal šią tradiciją, tas turi ją gerbti, kitas turi gerbti kitą tradiciją, o visi – vienas kitą. Bet jeigu lieka tik tradicijos, tai, suprantama, nebelieka tiesos, nes ji prarandama. Ir žmogus kada nors paklaus savęs: tiesą sakant, kam ta tradicija reikalinga? Ir visai pagrįstai sukils prieš tradiciją.

Tokiu atveju aš dažnai prisimenu Tertulijono žodžius: Kristus nesakė: aš esu papratimas, bet sakė: aš esu tiesa. Kristus ne tiesiog sankcionuoja įprotį, bet priešingai, išlaisvina iš įpročių. Jis nori, kad pakiltume, ragina ieškoti to, kas teisinga, kas įvesdina į Kūrėjo, Išganytojo, mūsų pačių būties tikrovę. Taigi rūpestingumą tiesos pretenzijos atžvilgiu būtina vertinti kaip didį įpareigojimą, bet lygiai taip reikia turėti drąsos neprarasti tiesos, tiestis į ją ir nuolankiai bei dėkingai priimti, kai ji mums dovanojama.