Š.m. birželio 3 d., ketvirtadienį, 16 val. LGGRTC Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F, Vilnius) bus rodomas amerikiečių prodiuserinės kompanijos „Domain productions“ dokumentinis filmas „The Red Terror on the Amber Coast“ („Raudonasis teroras gintarinėje pakrantėje“). Kviečiame pasižiūrėti filmą ir susitikti bei padiskutuoti su vienu filmo kūrėju amerikiečių rašytoju Davidu O’Rourke. 

Ričardas Čekutis

Filmo „Raudonasis teroras gintarinėje pakrantėje” režisierius Kenas Gumbertas, prodiuseris ir scenarijaus autorius Davidas O‘Rourke. Tai amerikiečių filmas apie Lietuvos pokarį – tremtis, rezistenciją, dvasines ir fizines lietuvių tautos kančias. 

JAV kūrėjai, panaudodami gausias unikalias pokario laisvės kovų laikų nuotraukas ir kalbindami amžininkus, sugebėjo tikroviškai atskleisti lietuvių tautos kovos su okupantu dramatizmą, tiksliai pajusti to meto gyvenimo pulsą. 

Filme savo prisiminimais daljasi: prezidentas Valdas Adamkus, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, buvę partizanai, tremtiniai, disidentai Juozas Jakavonis, Jonas Abukauskas, Antanas Kazakevičius, Balys Gajauskas, Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Julius Sasnauskas ir kt.

Kunigas, vienuolis dominikonas tėvas Davidas O‘Rourke 1999–2000 metais įsitraukė į Bažnyčios Lietuvoje atkūrimo projektą. Vienuolis, atvykęs į Vilnių, apsistojo dominikonų vienuolyne ir laisvalaikiu aplankė daug Vilniaus istorinių vietų. Aplankė ir buvusiuose KGB rūmuose LGGRT centro įkurtą Genocido aukų muziejų.

Filmo prodiuseris Ken Gumbert (pirmoje eilėje viduryje) ir scenarijaus autorius David O'Riurke (stovi) su algimanto apygardos partizanais (2006 m.)

„Stumtelėjau rudas duris – jos buvo atidarytos, – vėliau pasakojo D. O’Rourke. – Įėjau, pamačiau žemyn vedančius laiptus, jais nusileidęs supratau, kad patekau į buvusį KGB kalėjimą. Buvo ankstus rytas, žmonių nesimatė, tad kelias valandas praleidau vienas apžiūrinėdamas. Tai buvo tikrai šiurpi patirtis. Didžiausią įspūdį paliko kelios nuotraukos jaunuolių, kurie atrodė kaip herojai, jie priminė mano jaunus bičiulius Amerikoje. Pasidarė nejauku. Esu gavęs gana gerą išsilavinimą, domiuosi istorija ir apstulbau supratęs: „Kaip atsitiko, kad nieko nežinau apie tai, kas įvyko šioje šalyje?“ Numanau, kad amerikiečiai iš viso iki SSRS sugriuvimo nežinojo apie jūsų šalies egzistavimą. Man tapo akivaizdu, kad privalau amerikiečiams papasakoti. Lietuvos pokario istoriją Tokia buvo pradžia...“

2001 m. Vilniuje D. O’Rourke pradėjo dirbti Šeimos centre bei Vilniaus universitete skaityti paskaitas apie šeimos terapiją. Tačiau tai, ką jis netikėtai atrado buvusiame KGB kalėjime tapo, galima sakyti, svarbausia vienuolio domėjimosi tema, pareikalavusia daug laiko.

Filmo scenrijaus autorius David O'Riurke (dešinėje) su Algimanto apygardos partizanais (2006 m.)

D. O’Rourke iš pradžių buvo sumanęs parengti nedidelį albumą su nuotraukų komentarais, tačiau jo geras bičiulis, taip pat dominikonas Kenas Gumbertas – dėstytojas, filmų kūrėjas, už dokumentinį filmą apie 1948 m. Čekiją „Gelbstinti malonė“ („Saving Grace") apdovanotas Gabrieliaus prizu (2005 m.), griežtai paprieštaravo: „Tai – sudėtinga istorija ir apie ją turime sukurti dokumentinį filmą.“

Filmo kūrėjai iš pradžių nežinojo, kad Lietuvoje jau sukurtas filmas „Karas po karo“, todėl buvo pasirinktas labai panašus siužetas, stilius, tačiau vėliau nuspręsta, kad Lietuvos pokario istoriją reikia papasakoti kiek kitaip.

„Anglų kalboje yra skirtumas tarp žodžio „istorija“ – history ir „pasakojimas“ – story ir mus labiau domino papasakoti amerikiečiams Lietuvos žmonių istorijas, – kalbėjo D. O’Rourke. – Nuo istorijos apie partizanus mes perėjome prie pasakojimo apie gyvenimą sovietinio teroro metais, apie tautos išlikimą, nes teroras buvo strateginė sovietinės autoritarinės sistemos dalis. Kalbėjau, rašiau apie tai, kad žmonės yra svarbesni negu institucijos, kad teorija, kuri atima iš žmonių prigimtines teises, turi būti pakeista. Esu airis, visuomet širdyje buvau kovotojas, maištininkas. Man visuomet rūpėjo istorija ir pagarba kiekvieno žmogaus teisėms.“ 

Vienuolis teigė, kalbėdamasis su Lietuvos žmonėmis pats pajautęs pyktį, kad amerikiečiai žadėjo ir tebežada padėti įvairioms tautoms, žmonėms, bet to nedaro: „Mes pažadėjome padėti Baltijos valstybėms, Čekijai, Vengrijai, mes nuolatos kalbame apie demokratiją Irake. Kai pirmą kartą JAV armija įsiveržė į Iraką, buvo pažadėta finansiškai paremti kurdus, bet to nepadarėme. Pasitraukėme iš Vietnamo, palikdami žmones vienus. Turime siaubingą istoriją – drąsiname žmones saldžiais pažadais, o po to nieko nedarome. Gėda. Todėl, kad esame savanaudžiai, manome, jog esame ypatingi…”

Kuriant filmą D. O’Rourkei ypač įstrigo vieno partizano žmonos liudijimas apie tai, kaip okupantai atėmė iš jų šeimos viską, išplėšė net duris ir langus, viską, kad nebūtų jokio įrodymo, jog šie žmonės iš viso egzistavo. Taip pat Irenos Špakauskienės pasakojimas apie jos skausmingą išsikyrimą su tėčiu, kuris įgrūstas į traukinio vagoną dėl nelaimėlių gausybės negalėjo prieiti prie lango ir atsisveikinti su dukra, tik per kitus pro langą perdavė vestuvinį žiedą, ištardamas: „Kad turėtumėte už ką nusipirkti duonos.“ Tai pasakodama ji pravirko... Filmo bendraautorių labai sukrėtė ir tai, kaip jos mama į paklausimą, kodėl vežate prie Laptevų jūros, kam tiek pastangų, kodėl mūsų nenužudote vietoje, išgirdo atsakymą: „Mums nereikia jūsų mirties, mums reikia jūsų kančios.“

„Tai siaubinga, net sunku patikėti, – sako venuolis. – Tai buvo labai jaudinančios patirties akimirkos. Pastaraisiais metais perskaičiau anglų kalba nemažai knygų apie gulagus, žmonių gyvenimus valdant bolševikams. Šios knygos labai jaudinančios, o išgirsti jūsų žmonių liudijimai padėjo geriau suprasti, kas rašoma knygose. Taip pat supratau, kad Lietuvos partizanai savo gyvenimus paaukojo ne beprasmiškai, jie pasiaukojo, nes tikėjo, jog dėl laisvės verta kovoti. Tai, kad tironai trumpam nugalėjo, iš tiesų buvo baisu ir, ačiū Dievui, kad pasipriešinimo dvasia išliko. Partizanų auka davė vaisių. Filmo kūrimo procesas buvo toks liūdinantis, kartais keliantis depresiją, bet kartu ir perteikiantis, pakylėjantis žmogaus orumo dvasią. Klausydamas daugybę kančių patyrusius žmones supratau, kad filmu prisidėsiu prie „blogio imperijos“ esmės atskleidimo.“ 

Viena iš filmo kūrimo akimirkų. Filmuojamas Algimanto apygardos partizanas Antanas Kazakevičius-Narsutis (2006 m.)

D. O’Rourke teigia, jog amerikiečių imperializmas ne taip jau labai skiriasi nuo sovietinio ar šuolaikinio rusiškojo imperializmo. Didžiųjų valstybių valios mažesnėms valstybėms primetimas yra destruktyvus... Pasak jo, Amerika pasaulį skirsto rasiniu pagrindu, naciai tai darė remdamiesi etniniu pagrindu, sovietai rėmėsi socialinėmis klasėmis. Bet visa tai – dirbtinės priežastys, o esmė – pasaulio dalybos. 

„Supratau vieną svarbų dalyką – Hitleris ir naciai nebuvo labai kūrybingi, neturėjo lakios vaizduotės, – svarsto filmo kūrėjas. – Leninas ir Stalinas anksčiau sugalvojo bei sukūrė ištisą naikinimo sistemą, o Hitleris tik nukopijavo ją, pritaikydamas vokišką pedantiškumą. Visų baisumų meistras – Stalinas. Viliuosi, kad filmas žiūrovus paveiks. Deja, Amerikos visuomenės prioritetas yra linksminimasis, o šis filmas toli gražu nėra skirtas linksminti, todėl daugeliui bus neįdomus, nevertas dėmesio.“

Filmo „Raudonasis teroras gintarinėje pakrantėje“ nefinansavo niekas, D. O’Rourke panaudojo savo asmenines lėšas, savo atlyginimą, kalėdines dovanas, gautus pinigus už parduotas knygas, už rekolekcijas. Prisidėjo kiti broliai ir seserys dominikonai, Amerikos lietuviai. D. O’Rourke ir režisierius K. Gumbertas dirbo be jokio atlyginimo. 

Kuriant filmą autoriams labai padėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro žmonės, su kurių pagalba D. O’Rourke jau nuo 2002 metų pradėjo tyrinėti archyvus. Vienuolio teigimu, ypač vertinga buvo Genocido centro darbuotojo Daliaus Žygelio pagalba surandant pašnekovus, ieškant filmuotos ir archyvinės medžiagos. 

Filmas buvo išleistas 2008-aisiais ir pirmąkart parodytas vietiniu Rod Ailendo WSBE-TV kanalu Channel 36.