Šie straipsniai, radijo paskaitos ir keturių Johanno Sebastiano Bacho muzikos koncertų ciklas „Visos fleitinės sonatos, žymiausios arijos ir legendinė Tokata ir fuga d-moll“ yra skirti didžiausių Lietuvos vargonų, esančių VU Šv. Jonų bažnyčioje atstatymo dešimtmečiui (2000–2010) paminėti.

Ketvirtojoje šių straipsnių ciklo dalyje aptarėme ilgiausią ir reikšmingiausią J. S. Bacho Leipcigo kūrybos ir gyvenimo etapą. Sužinojome daug įdomių detalių apie Bacho penkerių metų kantatų ciklą ir darbą su „Collegium musicum“. Šioje dalyje taip pat paaiškėjo, kaip pasikeitė Bacho finansinė situacija. Paskutinėje, penktojoje šių straipsnių ciklo dalyje aptarsime paskutinį kompozitoriaus gyvenimo ir kūrybos dešimtmetį. Išgirsime, kokiais žodžiais didysis Bachas buvo kritikuojamas kai kurių savo amžininkų. Be to, paaiškės, kokius jo kūrinius labiausiai mėgo kompozitorius Feliksas Mendelssohnas ir ką Bachas 1747 m. veikė pas Prūsijos karalių Frydrichą I. Pabaigoje sužinosime kai kurias žymiausias Bacho pasekėjų mintis apie jo kūrybą.

Praėjus maždaug porai mėnesių po Johanno Sebastiano gimtadienio 1737 m., jam į rankas papuolė vienas madingas muzikos žurnalas, kurio viename straipsnyje laiško forma jis buvo pavadintas pačiu iškiliausiu tarp muzikantų. Nors ir niekas to laiško nepasirašė, buvo aišku, kad jo autorius buvo žurnalo redaktorius 29 metų Johannas Adolphas Scheibe. Šis laiškas buvo sumanytas, kaip ataka prieš Bachą, nes toliau buvo rašoma, kad šiuo didžiu žmogumi žavėtųsi visos tautos, jeigu tik jis pompastišku ir painiu stiliumi neatimtų natūralumo iš savo kūrinių bei neužtemdytų jų grožio meno nesaikingumu.

Tačiau frazė „iškiliausias“ ir „muzikantas“ tais laikais buvo nesuderinama, mat muzikantas reiškė tik žmogų, kuris sugeba greitai ir gerai groti, kaip eilinis orkestrantas. Todėl Johannas Abrahamas Birnbaumas, Leipcigo universiteto retorikos dėstytojas, išspausdino ir Bachą ginantį straipsnį, kuriame, be kita ko, rašoma, kad Bachas turėtų būti vadinamas didžiu kompozitoriumi, muzikos meistru, didžiu vargonų ir klavyro virtuozu, bet jokiais būdais ne muzikantu.

Matyt, ši Bacho kritika galėjo atspindėti ir besikeičiantį to meto publikos skonį, kai įmantrus ir puošnus barokas, scholastinės ir griežtos fugos ir kiti sudėtingi polifoniniai triukai palaipsniui pradėjo tapti nebemadingi, o jų vietą užėmė klasicistinį stilių pranašaujantis galantiškas manieringumas su dainingomis melodijomis, aiškia melodijos vystymo logika ir paprasta struktūra.

Neskaitant šio pavienio atvejo, kai Bachas buvo kritikuojamas, jo kūrybinį genijų liaupsino iš tiesų didelė pasekėjų minia. Pavyzdžiui, F. Mendelssohnas XIX a. rašė, kad patys jo mėgstamiausi kūriniai yra Bacho vargoniniai choralai „Puoškis, o miela siela“ (Schmücke dich, o liebe Seele) ir „Jau ateina pagonių išganytojas“ (Nun komm‘ den Heiden Heiland) iš 18 choralų rinkinio, kurie buvo pradėti Veimare, bet galutinai užbaigti Leipcige 1739–1742. Anot Mendelssohno, net jeigu viskas pasaulyje būtų iš jo atimta, jam nieko daugiau nereikėtų tik to choralo Schmücke dich. Ir iš tiesų, klausant tos pačios nuostabiausios harmonijos, sarabandos ritmų ir paprastos, bet įtaigiai ornamentuotos melodijos, atgyja visokių skausmų sužeista širdis.

1747 metais įvyko pati garsiausia Bacho kelionė, kuri dar labiau pasitarnavo kompozitoriaus šlovės plitimui. Frydrichas I, Prūsijos karalius, žinodamas apie garsųjų Bachą, kelis kartus netiesiogiai užsimindavo vyriausiam Bacho sūnui Wilhelmui Friedemannui, kad karalius labai norėtų, jog senasis meistras aplankytų jį. Laikui bėgant, Bachui delsiant, o karaliui vis garsiau klausiant, kodėl gi Bachas jo neaplanko, Johannas Sebastianas pagaliau išsirengė į kelionę. Bachas turbūt delsė važiuoti, nes tuo metu Prūsijos kariuomenė buvo vieną mėnesį okupavusi Leipcigą, ir Bacho apsilankymas Prūsijos Potsdame būtų buvęs politiškai nekorektiškas.

Bet štai Potsdame tą 1747 gegužės 7-osios vakarą karalius, ruošdamasis vakariniam koncertui, – mat buvo puikus fleitos virtuozas, pastebėjo, kad atvykusių svečių sąraše yra Bacho pavardė. Jis paleido iš rankų fleitą ir visiems šalia esantiems pasakė: „Atvyko senasis Bachas.“ Karalius nedelsdamas atšaukė savo koncertą ir pakvietė Johanną Sebastianą apžiūrėti jo naujųjų piano-forte. Bachui, visų susirinkusiųjų malonumui išbandžius instrumentus, karalius pateikė jam temą ir paprašė, kad jis atliktų improvizuotą fugą šia tema. Po to karalius paprašė kompozitorių improvizuoti net šešių balsų fugą. Visų nuostabai Bachui taip patiko pateiktoji tema, kad jis, genialiai paimprovizavęs šią fugą be išankstinio pasirengimo, pareiškė grįžęs į Leipcigą ketinąs ją užrašyti ir publikuoti. Šitaip gimė Prūsijos karaliui Frydrichui I dedikuotas kūrinys, pavadintas „Muzikinė auka“, kurį sudaro trijų ir šešių balsų ričerkarai, keturių dalių trio-sonata fleitai, smuikui ir continuo bei 10 įvairiausių rūšių kanonų.

Paprasčiausias kanonas sukuriamas tuomet, kai dviejų balsų kūrinyje vienas balsas seka kitą atitolęs nuo jo tam tikru atstumu. Kanonas visais laikais buvo laikomas sudėtingiausia polifoninės muzikos technika, mat kompozitoriui rašant vieną balsą, jis turėdavo numatyti, kaip kartu su juo skambės tas atsiliekantis antrasis balsas. O juk kanonai gali būti patys įvairiausi: antras balsas gali sekti kitą, skambėdamas nuo galo arba sukeistomis melodijų kryptimis, sustambintomis ar susmulkintomis natų vertėmis ir panašiai. Maža to, gali būti ne tik dviejų, bet ir daugelio balsų kanonai.

Vienas iš rekordų turbūt priklauso lygiai prieš 600 metų gimusiam Nyderlandų kompozitoriui Johannesui Ockeghemui, parašiusiam 36 balsų kanoną „Deo gratias“, kurį iš tikrųjų sudaro keturi devynių balsų kanonai. Dažnai kompozitoriai užrašydavo kanonus-mįsles, kuriose buvo užrašyta tik vieno balso melodija, bet reikėdavo atskleisti įvairiausių rūšių kanonus. Dėl savo sudėtingumo, kanonine technika rašę kompozitoriai buvo laikomi savotiškais muzikiniais mistikais, niekam neatskleidžiantys savo meno paslapčių. Taigi, „Muzikinė auka“ ir „Fugos menas“ ir kiti vėlyvieji Bacho kūriniai rodo didžiulį jo polinkį į intelektinius žaidimus, ką iliustruoja ir Kanoninės variacijos.

Kanonines variacijas kalėdinio choralo Von Himmel hoch, da komm ich her (Iš aukšto dangaus aš ateinu) tema Bachas publikavo 1747 metų birželį, nes to reikalavo įstojimo į „Muzikos mokslo draugiją“ nuostatai. Kompozitorius tapo 14-uoju šios elitinės intelektualinės draugijos nariu. Įdomu, kad būtent šia proga buvo užsakytas ir garsusis E. G. Haussmano nutapytas Bacho portretas, kuriame kompozitorius pavaizduotas rankose laikantis lapą su užrašytu trigubu šešių balsų kanonu. Į šią „Muzikos mokslo draugijos“ sudėtį įėjo muzikos mąstytojai, kompozitoriai, teoretikai, kurie susirašinėdami nagrinėjo muziką kaip mokslą.

Kaip tik Bachas, nepralenkiamas kontrapunktinio stiliaus genijus, puikiai tiko šiai draugijai. Todėl nenuostabu, kad draugijai jis pasiuntė būtent šias kanonines variacijas, kaip vieną iš paslaptingiausių muzikos mokslo išraiškų. Šis kūrinys, kurį sudaro penkios variacijos įvairiausiomis kanono technikomis, ateities kartoms išliko kaip nepralenkiamas kompozicijos modelis.

Apie 1747 metus Bachas išspausdino savo šešių Leipcigo kantatų choralų vargonines transkripcijas, kurios dabar vadinamos Schüblerio choralais. Choralas „Pabuskite, šaukia mums balsas“ arba „Wachet auf, ruft uns die Stimme“ iš to paties pavadinimo kantatos yra sukurtas remiantis mums jau pažįstama vivaldiška ritornelo technika. Ši technika yra pagrįsta pagrindinės melodijos daugkartiniu grįžimu tais pačiais arba panašiais variantais.

Sprendžiant iš ankstyvųjų biografinių šaltinių, Bachas buvo geros sveikatos ir beveik niekada sunkiai nesirgo, išskyrus tą atvejį, kai jis karščiavo ir 1729 metais negalėjo atvykti į Halę pas Hendelį. Tačiau 1749 metų gegužės viduryje jis rimtai susirgo. Forkelis, ankstyviausias Bacho biografas, rašo, kad jo gana silpnas regėjimas kasmet vis blogėjo nuo jo ypač perdėto studijavimo, o paskutiniais metais tai jam sukėlė didžiulį akių skausmą. Tokios akių ligos priežastis lieka paslaptimi, bet, ko gero, rimčiausia diagnozė būtų diabetas.

J.S.Bacho antkapis Šv. Tomo bažnyčioje Leipcige

Kai Bachui akių skausmas tapo nepakeliamas, 1750 m. kovo pabaigoje jis ryžosi operacijai, kurią atliko garsus anglų chirurgas Johnas Tayloras, lankęsis Leipcige. Operacija, regis, pavyko puikiai, ir Bachas visiškai atgavo regėjimą. Tačiau pagerėjimas buvo trumpalaikis, ir po savaitės Tayloras (beje, vėliau operavęs ir Hendelį) atliko dar vieną operaciją, deja, jau nesėkmingą. Kaip rašoma Bacho nekrologe, Bacho sveikatą dar pablogino ir medikamentai ir kiti dalykai taip, kad jis pradėjo nuolat sirgti. Matyt, jis buvo visiškai aklas nuo ankstyvo balandžio iki liepos vidurio. O tada, „likus dešimčiai dienų iki mirties, Bacho regėjimas staiga pagerėjo, ir jis pradėjo matyti. Bet po kelių valandų jį ištiko insultas ir liepos 28-osios vakarą, truputį vėliau negu ketvirtis devintos, nors jį prižiūrėjo du geriausi Leipcigo gydytojai, eidamas 66-uosius metus, jis tyliai ir ramiai, Atpirkėjo malone, apleido šį pasaulį“, – rašoma nekrologe.

Bachas buvo palaidotas Leipcigo Šv. Jono kapinėse, netoli Šv. Jono bažnyčios. Jo kapo vieta nėra tiksliai žinoma, bet grupė Šv. Tomo bažnyčios choristų iškėlė mintį, kad jis palaidotas apie šešis žingsnius nuo pietinių bažnyčios durų. Beje, šie choristai kiekvienais metais daugiau kaip šimtmetį po Johanno Sebastiano mirties ištikimai pagerbdavo jo atminimą liepos 28-ąją, jo mirties dieną. 1950 m. Bacho antkapis buvo perkeltas į Šv. Tomo bažnyčią.

Tiesą pasakius, būtų klaidinga manyti, jog po mirties Bacho muzika ilgam buvo pamiršta. Tai liudija faktai, kad ir po jo gyvenę kompozitoriai, tokie kaip Mozartas, Beethovenas ar Černy didžiai vertino jo klavyrines kolekcijas, ypač „Gerai temperuotą klavyrą“. Be to, jau jo nekrologe rašoma, kad „niekas niekada nerodė tiek daug genialių ir neįprastų idėjų įmantriuose kūriniuose, kurie paprastai turėtų atrodyti tik kaip sausi meistriškumo pratimai. Jo melodijos buvo keistos, bet visada įvairios, kupinos išradingumo ir nepanašios nei į jokio kito kompozitoriaus melodijas.“ Christianas Friedrichas Schubartas 1784 metais teigė dar stipriau: „Johannas Sebastianas Bachas buvo aukščiausio lygio genijus. Jo dvasia yra tokia unikali ir individuali, tokia didinga, kad prireiktų šimtmečių iš tikrųjų jį pasiekti.“

J.S.Bacho paminklas Leipcige

Nesvarbu, apie kokį muzikinį žanrą ir pasiekimų lygmenį kalbėtume, apie dviejų balsų invencijas ar „Gerai temperuotą klavyrą“, apie keturbalsį choralą ar aštuonbalsį motetą, apie siuitą violončelei solo ar multiinstrumentinį koncertą, kiekvienas atskirai ir visi kartu jie demonstruoja to amžinojo Bacho tikslo – muzikinės tobulybės siekimą.

Artėjant prie šios kelionės po nepaprastą Bacho muzikinį pasaulį pabaigos, norėčiau pacituoti Johanno Nicolaus Forkelio, kuris 1802 metais parašė pirmąją Bacho biografiją, mintis: „Įkvėptas tikrosios meno dvasios, Bachas sujungė savo didingą ir kilnų stilių su rafinuočiausia elegancija ir didžiausiu tikslumu atskiruose balsuose, kurie kartu sudaro visumą. Jis manė, kad ta visuma negali būti tobula, jeigu tobulybės trūksta kūrinio sudedamosiose dalyse. Galiausiai, nepaisant jo genialumo tendencijos į didybę ir dieviškumą, net jeigu kartais jis sukurdavo ir atlikdavo kai ką linksmo ir netgi šmaikštaus, jo žaismingumas ir humoras visada būdavo kaip išminčiaus.

Tik dėl jo didžio genialumo ir niekada nepaliaujamo troškimo studijuoti, Johannas Sebastianas Bachas, kad ir ką jis darytų, galėjo taip smarkiai praplėsti savo meno ribas, kad jo pasekėjai net negalėjo pilnai suvokti jo didybės masto. Ir jau vien tai leido jam sukurti tokią daugybę tobulų kūrinių, iš kurių kiekvienas yra ir amžinai liks tikras idealas ir nemirtingas meno modelis.“

Beje, ar norėtumėte apie vargonus sužinoti daugiau? Ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus. Ekskursiją veda vargonininkas Vidas Pinkevičius.