Aleksandras Macijauskas nuo 1965 m. drausmingai pildo pagalvojimų ir pastebėjimų knygutes „Kvaili užrašai“. Trumpus gyvenimiškos patirties apibendrinimus jis vykusiai panaudojo savo kūrybos tritomyje (,,Aleksandras Macijauskas. Fotografijų rinktinė“. „Vaga“, 2003; „Paskutinė knyga“. „ARX Baltika“, 2007; „Ratas“. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2010), ten trumpame sakinyje ar ilgesniame pamąstyme bandydavo sutalpinti visą atskiro skyriaus filosofiją: „Joks portretas neatskleidžia žmogaus paslapties, kol nežinom, kas esame“, „Kiekviename chaose paslėpta salelė tvarkos, kur oras, vanduo, žmonės bei daiktai remia ir laiko vienas kitą. Jie – savo likimo vietoje, nes kitur nelemta būti“...

Su Aleksandro ypač mėgstama perdėta saviironija pavadintais „Kvailais užrašais“ macijauskišku metodu suskaidykime ir šiuos fotovi(t)ražinius pasvarstymus.

Mano fotografijos – mano nuodėmės, bet jos – didysis mano užgyventas turtas. 2010 m.

Kūrybinės pilnatvės jausmas apima pervertus beveik 800 puslapių trilogiją – visą A. Macijausko neįkainojamą turtą su daugybe tvirto talento varžteliais suvaržytų, laiko rūdims atsparių fotografijų. Jaunystėje surastas ir dešimtmečių patirtimi subrandintas savitas stilius nesikeisdamas pereina per visus pagrindinius ciklus, juos sujungdamas į vientisą kūrybos panoramą.

Aštuntajame dešimtmetyje dauguma žavėjomės plačiakampio objektyvo erdvinėmis deformacijomis, bet tik Aleksandras sugebėjo tą neįprastą naujovę paversti prasminga savo individualybės išraiška. Jo pasaulėjautai ir dvasiniams siekiams nuolat laužyti tradicinį matymą ir mąstymą geriausiai talkino plačiažiūrė technika, nenuklaidinusi tuščių efektų klystkeliais, o leidusi išraiškingiau atskleisti platesnius ir gilesnius žmogaus būties buityje subtilumus. Trečiajai A. Macijausko akiai – mažiukui sovietiniam „Rusar“ objektyvui, padėjusiam pelnyti pasaulinę modernisto šlovę, fotografijos muziejuje derėtų paskirti paminkliškai garbingą vietą, nepamirštant draugiškos pravardės – plačiakampis Maciejus...

Būti savimi – varginančios pastangos. 1969 m.

Pasenusi, bet amžina tiesa, kad savame kaime pranašu nebūsi. Už paslapčiomis į užsienio parodas išvežtas fotografijas pelnydamas aukščiausius apdovanojimus, gimtinėje A. Macijauskas buvo cenzūruojamas ypač atidžiai. Sovietiniai funkcionieriai jo kūryboje pasigesdavo privalomojo „šviesaus rytojaus“ optimizmo. Neįprasta sunkiasvorė gyvenimo tikrovė sukeldavo ir eilinių meno vartotojų priešpriešą. Visus pratindamas prie savito požiūrio ir pats Aleksandras nuolat turėjo pratintis prie pačių kontrastingiausių vertinimų, skaudžios kitaminčių kritikos.

Partizaniškomis pastangomis čekų menotyrininkė Daniela Mrazkova 1988 m. garsiojoje Londono leidykloje „Thames and Hudson“ išleido solidų autorinį albumą „My Lithuania“, pelniusį fotografijos specialistų susižavėjimą ir Australijos lietuvių pasipiktinimą už pasityčiojimą iš „mylimos tėviškėlės“. Aišku, veterinarijos klinikų dramatiška proza gerokai skiriasi nuo baltą vieškelį lydinčio balto berželio estetikos, bet tuo A. Macijauskas ir stiprus, už tai jam ir pasauliniai laurai.

Taikliausiai jo kūrybos esmę dar 1970 m. apibūdino maskvietis menotyros daktaras Anri Vartanovas: „A. Macijausko fotografija yra ne veidrodis, o padidinamasis stiklas.“ Natūralu, kad neįprastai padidintą gyvenimą dar ne visi pasiruošę geranoriškai priimti.

Aš kuriu fotografiją, ji – mane. 2010 m.

Gyvenime ir kūryboje Aleksandras visiškai pateisina savo vardo išskirtinę prasmę –graikiškai jis reiškia vyrą, gynėją, karį. Kaunietiškoje nepilnametystėje suspėjo net ir pakariauti tuometiniuose Žaliakalnio ir Vilijampolės jaunuolių naktiniuose mūšiuose. Už makedonišką narsą ir, kaip pats sako, „už kumščiais iškovotą vaikiškos egzistencijos teisę, per durną galvą“ porą metų patyrė kitokio gyvenimo mokyklą Pravieniškėse. Gerai, kad tokios pamokos užteko ir kad ryškus stipraus charakterio bruožas buvo nukreiptas į meninių pasaulių užkariavimą. Taip pat veržliai, ryžtingai, atakuojamai. Be jokių ramybės iliuzijų.

Aleksandras visada išlieka tvirtas kareivis ir kai valdiškose įstaigose reikia apginti fotografijai svarbius sprendimus. Trisdešimt penkerius metus kūrybingai vadovavęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriui, jaunimui perdavė puikiai sutvarkytą ūkį. Valdininko kasdienybė, atimanti begalę brangaus laiko, sudeginanti daugybę kilovatvalandžių kūrybinės energijos, dažnai lieka nepastebėta ir neįvertinta. Pasidžiaukime, kad mums, fotografams, pasisekė: turime du talentingiausius menininkus – Antaną Sutkų ir A. Macijauską – apdovanotus ir neeiliniais administravimo sugebėjimais, gerokai sutvirtinusiais lietuviškosios fotografijos ekonominius pamatus.

Menininkai mes galime būti tiek, kiek esame maištininkai, jais nebūdami liekame tik banalūs amatininkai. 1970 m.

Tik taip! Toks yra macijauskiškas maksimalizmas. Jo dvasios struktūroje nuolat plaikstosi maišto liepsnos. Net ir šnekučiuojantis paprasčiausiomis buitinėmis temomis jis visada atverčia šmaikščią aptariamojo reikalo juodąją pusę. Jo visos ląstelės užkrėstos eksperimentų virusu, nuolatiniu priešinimusi tvarkingoms dogmoms, estetiniams kanonams.

Kartais atrodo, kad Aleksandras kariauja tiesiog dėl smagumo ar dėl genuose išlikusios vaikystės Žaliakalnio garbės. Štai jau keli dešimtmečiai įvairiomis progomis visuomenei jis bando įteigti gana nesudėtingą tiesą, kad vyriškas atributas „Kūrėjo su begaline meile nulipdytas iš geriausio molio“ ir niekuo ne prastesnis už nosį ar ausį. Tad nėra ko slapstytis.

Neišsikvėpiantis revoliucionierius neseniai „Nemune“ pareiškė: „Viešumoje nuogas kūnas visiškai netoleruojamas. Juk negali užsinorėjęs nuogas važiuoti troleibusu.“ Kažin ar tų norinčiųjų atsirastų? Turbūt moralinėmis padorumo normomis esame tvirtai užkoduoti. Svečiuodamasis Aleksandro namuose irgi nepastebėjau, kad anūkams ar kaimynams demonstruotų už nosį vertingesnius dalykus...

Trečiasis albumas baigiamas įspūdingu jubiliejiniu autoportretu, kuriame solenizantas stovi tik su modernia kepurike ir valstybiniais ordinais papuoštu šlipsu, ant grindų pribarstyta daugybė kiaušinių lukštų, o tą geriausio molio vietą pridengęs saujose laikomais tuščiais sudaužytų kiaušinių lukštais. Skausmingas veidas susieja autoironiškų simbolių kalbą.

Nesunku įžvelgti giliaprasmį pasišaipymą iš pragyvento septyniasdešimtmečio ir užgyventų visų garbingų apdovanojimų. Štai toks yra tikrasis A. Macijauskas! Tiesa, vietoje šito jubiliejinio autošaržo puikiausiai tiktų ir jo godojamas nuogas maištininkas tryliktojo maršruto autobuse...

Meno kūrinyje, kaip ir žmoguje, turi išsitekti viskas – nuo keiksmažodžio iki subtiliausios gaidos. 2000 m.

Aleksandras bičiulių susibūrimuose visada mėgsta pasakoti riebesnius gyvenimo nutikimus. Mažumą pabrendžiavęs pasakoja iš dūšios, tikroviškai, su aktoriniu įsijautimu, jo fotografijas atitinkančiu stiliumi. Dažnai ir iš literatūros ištraukia tik pikantiškiausius siužetus. Jo mėgstamiausia istorija – apie sudėtingą asilo bandymą susiporuoti su kupranugare iš Čingizo Aitmatovo romano. Grįždami iš Vilniaus meno tarybos posėdžių mudu su vairuojančiu Romualdu Požerskiu istoriją apie nesėkmingus asilo šuolius ant nepasiekiamos kupranugarės ir nesuvaldomą geismo jėgą esame išklausę gal tris ar keturis sykius. Fantastiškiausia – vis toje pačioje vietoje, ties Elektrėnais. Dabar pro ten važiuodami juokiamės ir be pasakojimo...

Su tuo pačiu užsidegimu iš geriausio macijauskiško molio jis nuolat lipdo fotoanekdotus. Meno rinkoje jau seniai užpatentavęs paties išrastą žanrą A. Macijauskas vis šiurpina inteligentiškus estetus. Sykį žinomas mūsų fotografijos klasikas net atsisakė dalyvauti bendroje parodoje, jeigu Aleksandras neatsiims savo „Musės pusryčių“ – tiesmukai grubaus natiurmorto su ant vyriško pasididžiavimo tupinčia ir revoliucinę autoriaus mintį bylojančia muse.

Net ir po kelių dešimtmečių derėtų pagirti „Vagą“ už tuometinėms leidykloms retą drąsą spausdinti drastiškai atvirus fotoanekdotus, kuriuos Arvydas Juozaitis tiesiog išplėšė ir autoriui pareiškė, kad be jų rinktinė pasidarė švari ir rimta.

Kažin kaip dabar, postmodernizmo įteisintais destrukcijų ir bjaurasties laikais, A. Juozaitis vertintų naujausias tokio pat stiliaus nuogybes, kurių „Rate“ – vėl vienuolika, kaip ir pirmojoje rinktinėje. Vienuolika nepaliaujamą abejojimų šurmulį keliančių fotografijų, artimiausiai prisiglaudžiančių prie autoriaus deklaruojamų keiksmažodžių.

Žiūrint į ant banalybės ir nešvankybės ribos balansuojančius siužetus, atrodo, kad autorius gyvulišką veterinarijos klinikų stilistiką tiesmukai perkėlė į nuogališkus fotoanekdotus. Žodžiais teigdamas, kad „pagyvenusio žmogaus kūnas prasmingai gražus“, vaizdais pakrypsta karikatūriško grotesko link. Žymus čekų fotografas Janas Soudekas savo kūryboje irgi naudojasi stambiagabaričiais vakarėjančių moterų kūnais, bet jo teatrinis žaidimas elegantiškas ir skoningas.

Revoliucionierių profesinė pareiga – sugriauti praeitį ir naujai pastatyti ateitį. A. Macijausko siekis – sutrypiant senamadišką dorovės estetiką pakilti į drąsiausiųjų originalų avangardą. Kaip ir ano asilo bandymai užšokti ant kupranugarės...

Mane žavi grubi būties oda, joje šviečiantys likimo vingiai. 2006 m.

Ilgiau pasižvalgius po visas tris rinktines išryškėja, kad A. Macijauskas stipresnis pamatytojas nei sugalvotojas. Daugiaprasmius režisūrinius simbolius ar pastatymines nuogybes nustelbia tikroviško turgaus teatro spektakliai ir veterinarijos klinikų žiaurokas realizmas. Prie šių pagrindinių Aleksandro kūrybinių viršukalnių stilistiškai dera politinį pamušalą atveriančios „Demonstracijos“, moderniai skulptūriški „Išeinantys medžiai“, padidintomis kūnų masėmis užgriozdinta pliažinė „Vasara“, lietuviškai nufotografuoti užsienio žmonės.

Visose temose išlieka tas pats aštriažiūris A. Macijauskas, bet mano amžinos simpatijos šliejasi prie „Turgų“. Kiek čia neįtikėtinai sodrių situacijų, žmogiškų santykių šilumos, gyvulių ir jų šeimininkų triukšmingai išraiškingos maišalynės! Kiek psichologinių dramų ir komedijų „kelių hektarų teatro scenoje“, kurioje talentingą fotografą puikiai suvaidino ir trisdešimtmetis Aleksandras!

Šį kūrybinės brandos ir išskirtinės meninės jėgos kūrinį galėtume skambiai pavadinti lietuviškosios fotografijos epu, o autoriaus talentą tituluoti šiuolaikinio Balio Buračo laurais.

Trumpam pritildykime pašlovinančius varpus ir reikliau žvilgtelėkime į sujauktą „Paskutinės knygos“ struktūrą. Autoriui labai patiko literatūriškas poetizmas – „Karvės sapnai“. Tikslesnį jo įvertinimą galėtų duoti profesionalas Alis Balbierius, kitados ypač susižavėjęs Algimanto Kunčiaus „Debesų knyga“: „Koks pavadinimas! Koks sugalvojimas!“ Tarsi po tokio didelio gerumo jau ir pačios knygos nebereikia...

Panašiai tie sapnai supančiojo ir A. Macijauską. Jis negailestingai išardė „Turgų“ ir „Veterinarijos klinikų“ ciklus ir visas žalmarges suvarė į sapnų rezervatą, kurį aptvėrė žodine tvora: „Karvė Rozalija, atrajodama vakarykštę žolę, man pasakojo graudžius kaip realybė sapnus. Aš juos fotografavau, stebėjausi jų tiesa ir žiaurumu, bandžiau atspėti, kur daugiau gyvulio – karvėje ar žmoguje...“

Sunkiai pateisinamas istoriškai susigulėjusių temų ardymas, tuo labiau kai į lietuvišką kaimą įsiterpia akivaizdūs svetimkūniai – prancūziška korida ir Šiaurės Osetijos karvutės. Kažkoks nepaaiškinamas šišas tuo metu buvo užvaldęs Aleksandrą. Tarsi norėdamas praplėsti informacinį temų lauką ir į kitus ciklus prikaišiojo tik jam pačiam suprantamų naujadarų.

Juokaujant galima pasidžiaugti, kad į portretų skyrių neperkėlė filosofiškai liūdno arklio žvilgsnio, o fotoanekdotų nepraturtino jaučio sueitimi su karvės iškamša...

Autoriaus kūrybos pabaiga, kai negali pralenkti savęs. 2001 m.

Tritomio teminė struktūra beveik nesikeisdama tuo pačiu ritmu pereina per visus albumus. Pagrindinius ciklus autorius papildo archyvuose surastais ar anksčiau nevertintais darbais. Tik „Rate“ atsirado visiškai nauja muzikinė gaida – spalvotoji fotografija. Ramiai keliaudamas žmogiškosios buities kilnumo kupinais bespalviais turgaus vaizdais staiga pakliūvi į žiauriai tarpusavyje kontrastuojančių spalvų triukšmą – šiandieninių mugių tuštybę. Šoko terapijos pojūtis! Nenustebčiau, jeigu kas nors, prisiminęs aną juozaitišką gestą, nutartų „apsišvarinti“...

Spalva trumpai švysteli „Fotoanekdotuose“, „Kelionėse“ ir ilgėliau apsistoja naujausiame A. Macijausko cikle „Pro autobuso langus“. Kirba šventvagiška mintis, kad su spalvotu matymu reikia taip pat gimti, kaip mums buvo duotas juodo ir balto pajautimas.

Dabar gyvenimo gabaliuką įspraudžiame į spalvinių dėmių plokštumą ir beviltiškai laukiame meninio atpildo. Jaunoji Milda Kiaušaitė „Kultūrpolyje“ taip suabejojo R. Požerskio aktų meniniu vertingumu: „Kas tai? Kūno eksploatacija, provokacija, jau pripažinto meistro žaidimas? A. Macijausko „papyškinimai“ pro autobuso langus, R. Rakausko gėlėtų laukų peizažai – tokie pat žaidimai. Tačiau ar tai iš tiesų yra toji kūryba, kurią galima širdimi pajusti, įvertinti kaip brandžius fotomenininkų, iš tiesų turinčių skvarbų protą bei dar skvarbesnį žvilgsnį, darbus?“

Žiauriai teisinga, kompromisų nepripažįstanti jaunystė! Bet gal A. Macijauskas maištaudamas prieš savo „skvarbų protą ir dar skvarbesnį žvilgsnį“ persėdo į šiuolaikinį konceptualistų autobusą ir nesiardydamas pyškina raudoną šviesoforą, kuris savo ryškiaspalve akimi galbūt suriš nerišlų vaizdą į bandantį kažką pasakyti spalvinį mazgą...

Galima tik pasidžiaugti, kad vizualiai išprusęs dabartinis jaunimas nenori mūsų paleisti į postmodernias tuštybes. Viltingos pastangos!

Užbaikime ne planuota Aleksandro sentencija, o filosofiškai gudriu ir pamąstymus provokuojančiu Liutauro Degėsio klausimu:

Kaip pamatyti save, nematantį savęs?