„Šlovingi jaunystės ir konceptualumo metai britų mene baigiasi“, – rašo šią savaitę „The Guardian“ dailės apžvalgininkas Jonathanas Jhonsas. Ir pranašauja ateinat naujus laikus – nuoširdesnio meno, kuriam būdingas platesnis požiūris. Tai kritikas argumentuoja neseniai Londone centre, šalia Nacionalinės galerijos, atidengta menininko Yinka Shonibare skulptūra „Laivas butelyje“. Taip, tai – gražus, medžiaginėmis burėmis laivas didžiuliame butelyje – visiškai nešokiruojantis, neagresyvus, neįkyrus. Gražus. Ir atliktas labai rūpestingai. Nuoširdus. Kaip ir miesto mero džiaugsmas dėl naujo miesto papuošalo. Taip pat prisimenamas praėjusių metų visiškai neskandalingas, nekomercinis, dekoratyvus ir lyriškas tradiciškai skandalingo Turnerio prizo laimėtojas. Ką jau kalbėti apie šokiruojančiais objektais išgarsėjusį didįjį britų skandalistą Damieną Hirstą, kuris praėjusiais metais pareiškė grįžtantis prie tapybos? „Dabar, kai didysis baltasis ryklys po visko nusprendė vėl tapti mažyte žuvyte, kuo tai paverčia visus jo amžininkus? Planktonu“, – situacija akivaizdžiai mėgaujasi britų kritikas.

O aš galvoju – štai dar viena era baigiasi, mūsų šalyje beveik nepalikusi pėdsakų. Kur jauni karšti ir agresyvūs lietuvių menininkai buvo pastarąjį dešimtmetį – nežinau. Akivaizdu, kad šokiruojančio, tiesmuko, verčiančio piktintis ir abejoti viskuo meno pamokas, kurias išmoko Vakarų Europos žiūrovai, lietuviai praleido. Geroji naujiena – nagingų, dekoratyvių ir lyriškų mes turime!

Galerijoje „Kairė dešinė“ šiuo metu rodoma Žilvino Danio paroda „Šviesos teritorija“. Parodoje pristatomas kūrybinis projektas, paremtas vienų metų specifinės teritorijos Šiaurės Rytų Lietuvoje stebėjimu. „Mane domina protėvių žemėse esantis kalvų masyvas ir ant jo vykstantys šviesos kitimo procesai. Svarbus tiek mano paties santykis su šiomis žemėmis, tiek kultūrinėje erdvėje įvietintos dokumentacijos poveikis žiūrovui. Siekiu vientisos plastinės išraiškos bei emocinio paveikumo adresatui", – spaudos pranešime rašo Ž. Danys.

Mažą galerijos erdvę jaunas menininkas pavertė instaliacija, kurioje rodomos fotografijos, eskizų knyga, videoprojekcija ant sienos ir kita – televizoriaus ekrane. Groja specialiai šiam projektui sukurta rami, jautri muzika. Šalia televizoriaus jaukiai numestas sėdmaišis. Visą salę gaubia prieblanda, apšviesti tik parodos objektai.

Visos naudojamos medijos fiksuoja tą pačią teritoriją įvairiais metų ir paros laikais. Didžiojoje projekcijoje ant sienos – gamtoje jaukiai rusena laužas. Daug tapybiško dangaus ir žemės. Jausmas – tarsi būtum tobulam turistiniam žygyje, be dešrelių ir uodų.

Įtaigiai sukurta atmosfera ir menininkui akivaizdžiai rūpima tema priverčia užtrukti šioje erdvėje ilgiau. Beje, galerininkė minėjo, kad salėje dažniausiai būna ir pats autorius. Man sutikti jo nepasisekė, tačiau gal jums pasiseks labiau.

„Šviesos teritorija“ – emociškai stipri paroda. Savo nuotaika (bet ne išpildymu) kažkuo primena tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ rodytą instaliaciją „Miškan“. Tai idealus prieglobstis nuo karščio, miesto ir skubėjimo.

Galerija „Kairė dešinė“ apie fotografijų kainas pasakyti negalėjo nieko – belieka pasidžiaugti už, matyt, ir taip turtingai gyvenančius menininką ir galeriją.

„Lietuvos aido“ galerijoje – taip pat Lietuva, tik visai kitokia. Čia rodoma dviejų amerikiečių menininkų, nuo 2005 m. gyvenančių Kaune paroda „Kaunas – mūsų laikinieji namai“. Solvei Stohl Kauną fotografuoja skaitmeniniu fotoaparatu, o Peter Stohl – piešia akvarele ir tušu.

Visi piešiniai ir fotografijos – apie Kauną iš gerosios pusės. „Čia, tarp senoviškų pastatų ir architektūros, yra daug unikalaus grožio. Vasaros laike apšvietimas čia atrodo virpantis, nes Senamiestis yra dviejų upių santakoje. 2006 metais mane taip įkvėpė mus supančios aplinkos grožis ir netvarka, kad vėl ėmiau piešti,” – spaudos pranešime rašo Peter Stohl. Ne mažiau gražiais Kaunui skirtais žodžiais jam antrina žmona: „Gyvenimas Lietuvoje mane įkvepia žvelgti į aplinką meniškai. Šiuo metu dirbu su meninių fotografijų serija, vaizduojančia Kauno senamiestį. Man labai patinka mus supančios tekstūros: akmenimis grįstos gatvės, plytiniai, akmeniniai bei tinkuoti pastatai, namų stogai su įvairiausių formų kaminais.“

Rezultatas? Fotografijos – kamerinės kompozicijos, tarp miesto detalių dažnai matomi gražūs žmonės, įdomios, ne „turistinės“ fotografijos. Toks šventiškas, dailutis Kaunas, tiksliau – Kauno senamiestis.

Piešiniai – sukurti iš fotografijų. Ant akvarelinio popieriaus lieta spalvota akvarelė, ant viršaus – smulkutis tušu išpieštas ornamentas. Rezultatas – dekoratyvus, jaukus, didelis miesto atvirukas. Nuotaika (greičiausiai dėl ryškių spalvų ir šešėlių) kiek labiau primena Italiją nei Kauną, tačiau įsimylėjėlių žvilgsnis visada kiek apgaulingas.

Solvei Stohl fotografijos (giclée atspaudai), 28 X 37 cm. kainuoja po 360 Lt, Peter Stohl piešiniai akvarele ir tušu, 38 X 57 cm. įvertinti po 2900 Lt. Tiesa, galerijoje yra ir piešinių atspaudai ant akvarelinio popieriaus. Nereiktų jų painioti su originaliais darbais, bet jei reikia, dideli gražūs atvirukai – šios kopijos kainuoja gerokai mažiau nei originalai, galeristės teigimu, apie 500 Lt.

Parodai neliks abejingas joks kaunietis. Kiti galbūt maloniai praleis laiką žvilgsniui klaidžiojant po gražesnį nei matome realybėje Kauną. Tad – šiek tiek informatyvi, gerokai dekoratyvi ir galbūt nuoširdi paroda.

Žilvinas Danys, „Šviesos teritorija“, galerija „Kairė – dešinė“, Latako g. 3, iki birželio 5 d.

Peter ir Solvei Stohl, „Kaunas – mūsų laikinieji namai“, Žemaitijos g. 11, iki birželio 8 d.