Jie nesiveržia į politinius postus, nes turi svarbesnių kasdienių darbų. Jie retai patenka į žurnalistų akiratį, nes neatitinka nerašytos taisyklės, kurios nuosekliai laikosi dauguma Lietuvos žiniasklaidos priemonių, kad įdomu tik skandalai, protestai, apgavystės ir skundai dėl valdžios veiksmų. Jie nepatenka į įtakingiausių Lietuvos žmonių šimtukus, negali pasigirti sukauptais turtais. Ir vis dėlto jie yra tikrasis mūsų valstybės pamatas ir kartu garantas, jog, nepaisant visų politinių eksperimentų, oligarchinių įpročių, ištversime visus sunkmečius.

Kas tie paslaptingi mūsų gelbėtojai? Jei nukreiptume žvilgsnį nuo televizorių ekranų ir įdėmiau apsidairytume aplinkui, tikrai juos išvystume, ir gal tai netgi paskatintų keistis patiems.

Štai paprasta moteriškė atkakliai kas savaitę savo kaimo bendruomenėje rengia poezijos vakarus ir kino filmų peržiūras. Tarsi smulkmena, kuri neištirpdo susikaupusių socialinių problemų, tačiau kiekvienas, atvykęs į tą bendruomenę, pastebi, kad ji kiek skiriasi nuo kitų. Mažiau pykčio, daugiau solidarumo ir vilties.

Jaunas verslininkas, prasidėjus sunkmečiui, nebando bet kokia kaina išsaugoti gaunamo pelno, o kuria galimybę žmonėms dalytis, mezga, kaip jis pats tai vadina, gerumo tinklus. Taip atsiranda geresnė galimybė socialiniams projektams atrasti rėmėjų, žmonės pradeda dalytis daiktais su tais, kuriems jų labiau reikia. Ir tai nėra galimybė atsikratyti nereikalingais daiktais, bet veikiau galimybė pajusti dalijimosi džiaugsmą, pamatyti dėkingas akis to, kuriam tau įprastas daiktas yra galimybė naujai „kabintis“ į gyvenimą. Jaunuolis įsitikinęs, kad Lietuva gali radikaliai pasikeisti. Esą tereikia žmonėms suteikti galimybę aukoti, padėti kitiems, nes žmogus, kuris nori vien gauti ir nieko neduoda kitiems, niekada nebus laimingas.

Per Sekmines daugiau nei penki tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos dalyvavo Klaipėdoje surengtame „Vilties bėgime“, renginyje, kurio tikslas – rinkti paramą Šv. Pranciškaus onkologiniam centrui. Žmonės aukojo laiką, pinigus ir jautėsi turtėjantys. Kaip ir tie, kurie gausiai aukojo nukentėjusiems nuo stichinės nelaimės Haityje, Gruzijos vaikams, potvynių kamuojamai Lenkijai. Aktyviausi aukotojai tikrai nėra turtingiausi Lietuvos žmonės. Tiksliau – jie turi gerą širdį, o ne pinigų, todėl sunkmečiai jų nesužlugdo.

Ūkininko šeima, ne mažiau spaudžiama sunkmečio nei kitos, kepa gardžią naminę duoną ir ją dovanoja vaikų namams, skurstančioms šeimoms. Paklausti, kas paskatino tam, kukliai nudelbia akis ir sako – esame tiek daug meilės ir pagalbos gavę iš kitų ir, deja, tik tiek sugebame padėti stokojantiesiems.

Vilniaus vienuolės pagyvenusiems žmonėms suteikė galimybę lavintis. Jos kantriai dalijasi savo laiku ir patalpomis. Ne dėl reklamos, o dėl to, kad visą gyvenimą sunkiai dirbę žmonės senatvėje nesijaustų nereikalingu metalo laužu, bet galėtų ir toliau patirti pažinimo džiaugsmą ir svarbiausia – bendrystę.

 Vyriškis, perėjęs narkotikų pragarą, kasdien lydintis ir sustiprinantis tuos, kurie nori sveikti ir blaivėti. Daugybė atkritimų, dūžtančių vilčių, tačiau vienas kitas sugeba išsikapstyti, ir tai – didžiausia dovana. Gelbėdamas juos aš gelbėju save – tvirtina, paklaustas, iš kur semiasi jėgų. Ir dar prisipažįsta, kad tas, kuris pabuvo narkotikų liūne, patyręs jo klaikumą, niekada negali likti abejingas tiems, kurie kenčia.

Buvusi mokytoja viename iš provincijos miestelių. Nors amžius po truputį tirpdo sveikatą, tačiau kasdien apeina visus aplinkinių namų vienišus senelius. Apiprausia, apskalbia, nuperka produktų – kartais tenka pridėti ir iš savo kuklios pensijos, svarbiausia – pasikalba, nusišypso. Prisipažįsta, jog neturi laiko kada žiūrėti televizorių ar skaityti laikraščius. Reikia skubėti padėti kitiems. Gal todėl ir šypsosi daugiau už kitus, nedejuoja, tik vardija, ką rytoj būtinai turi nuveikti, kam padėti.

Tai tik mažutis fragmentas tos „kitos Lietuvos“, kurią taip dažnai pamirštame, keikdami likimą ir valdžią, dejuodami, kad nuo mūsų pačių niekas nepriklauso, ir emigruodami į televizijos sukurtą prėską virtualų pasaulį. Tačiau jiems ir nereikia žurnalistų ar politikų dėmesio, jie, o ne žiniasklaidos sukurtas valstybės elitas, yra tikrasis mūsų valstybės gyvybingumo šaltinis. Kiekvienas iš mūsų gali labai daug – tereikia pasiryžti dalytis ir būti su kitais, kantriai ir konkrečiais darbais mylėti savo artimą, ir tai yra vienintelė verta žmogaus tikrovė, o visa kita – tik televizijos šou, išnykstantis, paspaudus pultelio mygtuką.

LRT logotipas