Andrius Navickas. Tikrieji Lietuvos gelbėtojai
Jie nesiveržia į politinius postus, nes turi svarbesnių kasdienių darbų. Jie retai patenka į žurnalistų akiratį, nes neatitinka nerašytos taisyklės, kurios nuosekliai laikosi dauguma Lietuvos žiniasklaidos priemonių, kad įdomu tik skandalai, protestai, apgavystės ir skundai dėl valdžios veiksmų. Jie nepatenka į įtakingiausių Lietuvos žmonių šimtukus, negali pasigirti sukauptais turtais. Ir vis dėlto jie yra tikrasis mūsų valstybės pamatas ir kartu garantas, jog, nepaisant visų politinių eksperimentų, oligarchinių įpročių, ištversime visus sunkmečius.
Kas tie paslaptingi mūsų gelbėtojai? Jei nukreiptume žvilgsnį nuo televizorių ekranų ir įdėmiau apsidairytume aplinkui, tikrai juos išvystume, ir gal tai netgi paskatintų keistis patiems.
Štai paprasta moteriškė atkakliai kas savaitę savo kaimo bendruomenėje rengia poezijos vakarus ir kino filmų peržiūras. Tarsi smulkmena, kuri neištirpdo susikaupusių socialinių problemų, tačiau kiekvienas, atvykęs į tą bendruomenę, pastebi, kad ji kiek skiriasi nuo kitų. Mažiau pykčio, daugiau solidarumo ir vilties.
Jaunas verslininkas, prasidėjus sunkmečiui, nebando bet kokia kaina išsaugoti gaunamo pelno, o kuria galimybę žmonėms dalytis, mezga, kaip jis pats tai vadina, gerumo tinklus. Taip atsiranda geresnė galimybė socialiniams projektams atrasti rėmėjų, žmonės pradeda dalytis daiktais su tais, kuriems jų labiau reikia. Ir tai nėra galimybė atsikratyti nereikalingais daiktais, bet veikiau galimybė pajusti dalijimosi džiaugsmą, pamatyti dėkingas akis to, kuriam tau įprastas daiktas yra galimybė naujai „kabintis“ į gyvenimą. Jaunuolis įsitikinęs, kad Lietuva gali radikaliai pasikeisti. Esą tereikia žmonėms suteikti galimybę aukoti, padėti kitiems, nes žmogus, kuris nori vien gauti ir nieko neduoda kitiems, niekada nebus laimingas.
Per Sekmines daugiau nei penki tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos dalyvavo Klaipėdoje surengtame „Vilties bėgime“, renginyje, kurio tikslas – rinkti paramą Šv. Pranciškaus onkologiniam centrui. Žmonės aukojo laiką, pinigus ir jautėsi turtėjantys. Kaip ir tie, kurie gausiai aukojo nukentėjusiems nuo stichinės nelaimės Haityje, Gruzijos vaikams, potvynių kamuojamai Lenkijai. Aktyviausi aukotojai tikrai nėra turtingiausi Lietuvos žmonės. Tiksliau – jie turi gerą širdį, o ne pinigų, todėl sunkmečiai jų nesužlugdo.
Ūkininko šeima, ne mažiau spaudžiama sunkmečio nei kitos, kepa gardžią naminę duoną ir ją dovanoja vaikų namams, skurstančioms šeimoms. Paklausti, kas paskatino tam, kukliai nudelbia akis ir sako – esame tiek daug meilės ir pagalbos gavę iš kitų ir, deja, tik tiek sugebame padėti stokojantiesiems.
Vilniaus vienuolės pagyvenusiems žmonėms suteikė galimybę lavintis. Jos kantriai dalijasi savo laiku ir patalpomis. Ne dėl reklamos, o dėl to, kad visą gyvenimą sunkiai dirbę žmonės senatvėje nesijaustų nereikalingu metalo laužu, bet galėtų ir toliau patirti pažinimo džiaugsmą ir svarbiausia – bendrystę.
Vyriškis, perėjęs narkotikų pragarą, kasdien lydintis ir sustiprinantis tuos, kurie nori sveikti ir blaivėti. Daugybė atkritimų, dūžtančių vilčių, tačiau vienas kitas sugeba išsikapstyti, ir tai – didžiausia dovana. Gelbėdamas juos aš gelbėju save – tvirtina, paklaustas, iš kur semiasi jėgų. Ir dar prisipažįsta, kad tas, kuris pabuvo narkotikų liūne, patyręs jo klaikumą, niekada negali likti abejingas tiems, kurie kenčia.
Buvusi mokytoja viename iš provincijos miestelių. Nors amžius po truputį tirpdo sveikatą, tačiau kasdien apeina visus aplinkinių namų vienišus senelius. Apiprausia, apskalbia, nuperka produktų – kartais tenka pridėti ir iš savo kuklios pensijos, svarbiausia – pasikalba, nusišypso. Prisipažįsta, jog neturi laiko kada žiūrėti televizorių ar skaityti laikraščius. Reikia skubėti padėti kitiems. Gal todėl ir šypsosi daugiau už kitus, nedejuoja, tik vardija, ką rytoj būtinai turi nuveikti, kam padėti.
Tai tik mažutis fragmentas tos „kitos Lietuvos“, kurią taip dažnai pamirštame, keikdami likimą ir valdžią, dejuodami, kad nuo mūsų pačių niekas nepriklauso, ir emigruodami į televizijos sukurtą prėską virtualų pasaulį. Tačiau jiems ir nereikia žurnalistų ar politikų dėmesio, jie, o ne žiniasklaidos sukurtas valstybės elitas, yra tikrasis mūsų valstybės gyvybingumo šaltinis. Kiekvienas iš mūsų gali labai daug – tereikia pasiryžti dalytis ir būti su kitais, kantriai ir konkrečiais darbais mylėti savo artimą, ir tai yra vienintelė verta žmogaus tikrovė, o visa kita – tik televizijos šou, išnykstantis, paspaudus pultelio mygtuką.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Dekui autoriui uz atgaivinanti straipsni. Taip tai tikrieji zmones, ant kuriu laikosi Lietuva, nesvarbu kur jie butu, ar tevyneje ar uz juru mariu...
Prisiminiau šių metų kovo 11 tąją. Važiavau prie Sąjūdžio būstinės į eiseną, maniau, bus būrelis mūsiškių, visur dalyvaujančių, vis tų pačių.O prospekto vidury buvo tokia minia piliečių, kad nei kairėj, nei dešinėj galo nesimatė. Tada ir pasimatė, kad konevikiama mokykla ir visaip žeminami mokytojai vis dėlto per 20 metų labai didelį darbą nuveikė. Kas buvot, matėt, kiek žalio jaunimėlio, mokyklinio, iš visos Lietuvos suvažiavusio, žvalaus, atvirom akim, su dainom, su balionais, gera nuotaika šventė savo Nepriklausomybę. Kruopelę po kruopelės kraudami, laikui bėgant surenkam didelį turtą, auginamės tautą, kuri pakeis mus, zyziančius varguose - tikruose ir įsišnekamuose. Gražu, kad Andrius pavardina jam žinomus gerus ir gražius žmoniškumo pavyzdžius. O kiek mes visi galėtumėm iš savo aplinkos surinkti? Sunešus į vietą ir akys visiems prasišviestų, ir optimizmo atsirastų. Po nuosmūkio visada pakilimas ateina. Po pakilimo ir vėl nuosmūkis. Taip ir banguoja gyvenimas. Nebuvo kitaip ir nebus. Prisimenu, kaip tėvas senatvėje sodino vaismedžius, statė namą. Žinojo, kad nei gyvens, nei valgys to, kas užaugs, bet vis tiek dirbo. Nes kažkada ir jis kitų pasodintu naudojosi.Buvo ir taip, kad nepažįstami žmonės man gera darė vien dėl to, kad tėvus pažinojo, dėl to ir mane geru laikė. Avansu. Kažkada padarytas geras darbas neprapuola, kaip grūdas užauga ir derlių subrandina.Ir nereikia čia apie skandintojus... Nereikia cinizmo. Kilstelkim nosį kiek aukščiau purvyno. Patiems linksmiau bus.
"nes žmogus, kuris nori vien gauti ir nieko neduoda kitiems, niekada nebus laimingas."
Gal galiu aš prisiimti šitą nelaimę, tapti niekad laimės nereginčiu žmogumi? Aš nurodyčiau sąskaitą pinigams ar adresą, kur siūsti vertingesnius daiktus ir tas idealistas galėtų man tik duoti. Taip paversdamas mane nelaimingiausiu žmogumi pasaulyje. Aš pasiryžęs tokiai aukai.
Paprastumas juk genealumas, ar ne taip sakoma bičiuliai? Šiame straipsnyje matau šimtaprocentinę tiesos dozę. Aš labai noriu, kad tokį straipsnį perskaitytų bent kas penktas Lietuvos žmogus, tuomet reikalai iškart pasitaisytų. Kita vertus, nėra jau taip ir visiškai blogai, aišku galėtų būti ir kiek geriau. Ačiū už straipsnį gerb. Navickui.
Verta prisiminti ir politikus, bandančius gelbėti Lietuvą
Padėkime tiems politikams, kurie bando mus vėl suvienyti. Siūlymas pripažinti gimtinės pilietybę kaip mūsų prigimtinę teisę, „nepastebint“, kad Lietuvos pilietis gavo ir kitos šalies pasą, sunkiai skinasi kelią. Penktadienį Seimo posėdyje vėl atsisakyta svarstyti pakartotinai šį parlamentaro Gedimino Navaičio pateiktą siūlymą, nors prie jo žadama grįžti vėliau.
Vienas šio klausimo aspektas yra ypač svarbus Lietuvai: Ar nors išskirtinės krizės akivaizdoje mes pradėsime vienytis, ar ir toliau liksime susiskaldę į tariamus teisuolius, kurie gyvena Lietuvoje ir neva tai žiauriai baustinus piliečius,kuriuos privalu nubausti pilietybės atėmimu vien už tai, kad jie dirba užsienyje? Tie, kurie padeda Lietuvos piliečiams susivienyti tokiu svarbiu momentu, yra verti visokeriopos paramos, įskaitant mūsų balsus rinkimų metu. Šį Gedimino Navaičio projektą taip pat remia liberalcentristas Arminas Lydeka, liberalas Audrius Endzinas, konservatorius-krikdemas Stasys Šedbaras ir Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Valdemaras Valkiūnas.

























Viskas čia teisinga ir labai gražu. Bet ne viskas pasakyta. Yra dorų ir pasiaukojančių žmonių ir tarp politikų, ir tarp valdininkų. Reiktų ir jų neužmiršti. Kaip ne kiekvienas runkelis apiplaudinėja vienišus senelius, taip ir ne kiekvienas politikas ar valdininkas vagia. Tikrai yra tokių, kurie aukojasi dėl šalies ir kurie ne vien naudos ar viešumo siekia. Nereikėtų taip visų nurašyti, tarsi tarp jų nebūtų sąžiningų ir dirbančių žmonių. Reikėtų tokius žmones parodyti, paviešinti. Kaip pavyzdį. O dabar ir turime tokią situaciją, kad nebetikima nei politine sistema, nei šalimi, nei ateitimi. Kažkada, kažkurioje vietoje mūsų š..sklaida per daug įsismagino ir perlenkė lazdą juodindama ir keikdama politikus ir valdininkus - visus iš eilės, be atsirinkimo. Vaizdavosi, kad neša gėrį, o pagimdė šlykštų ir dvokiantį monstrą.