2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Kristaus Kūno ir Kraujo šventė

2010-06-04
Rubrikose: Religija » Katechezė 
eucharistija

Sekmadienį švęsime Devintines. Ši šventė neatskiriamai siejasi su Didžiuoju ketvirtadieniu, kada mūsų Išganytojas per Paskutinę Vakarienę įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą. Minėdami tą įvykį, trokštame išgyventi didžiąją Eucharistijos paslaptį tuo pačiu tikėjimu ir ta pačia meile, kokia ją išgyveno apaštalai.

Kai Išganytojas apaštalams pažadėjo savo Kūną ir Kraują, tas pažadas atrodė toks neįtikėtinas, kad daug Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė apaštalų: Gal ir jūs netikite ir norite pasitraukti? Simonas Petras atsakė visų vardu: Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius (Jn 6, 66–68).

Eucharistija yra amžinojo gyvenimo laidas ir to gyvenimo pradžia. Kristus užtikrino: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš prikelsiu jį paskutinę dieną (Jn 6, 54).

Maitindamiesi tuo dangiškuoju penu, mes pasiekiame glaudžiausią vienybę su Kristumi, vienybę, apie kurią jis yra pasakęs: Pasilikite manyje, tai ir aš pasiliksiu jumyse (Jn 15, 4). Eucharistija – gili paslaptis, kuri veda mus į dieviško gyvenimo gelmes. Šios paslapties akivaizdoje mes liekame tylūs ir giliai susikaupę. Neįstengiame surasti nei tinkamų žodžių, nei tinkamų gestų jai išreikšti, atsiliepti į ją. Atrodo, kad patys tinkamiausi žodžiai yra šie: Viešpatie, aš nesu vertas (Mt 8, 8).

O vis dėlto Kristus nori, kad Juo mes stiprintume mūsų sielą.

Visose religijose matyti žmogaus noras susijungti su Dievu. Tačiau mes esame laimingiausi, nes pats Dievas užtikrino, kad Jis per visus amžius pasilieka su mumis.

Mūsų išganymas betgi priklauso ne tik nuo Kristaus nuopelnų, bet ir nuo mūsų pačių. Tą tiesą gražiai išreiškė Šv. Augustinas: Dievas sutvėrė tave be tavo bendradarbiavimo, bet išganyti be tavęs Jis negali. Kristus privedė mus prie tyro vandens šaltinio ir tarė: Imk, semkis iš čia, – ir netrokši per amžius.

Sakramentai neturi magiškos veikimo galios. Jie tik tada teikia žmogui malonių, kai žmogus jų nori, atlieka reikalingus veiksmus, sąmoningai juos naudoja. Todėl ir Švč. Sakramentas, paliktas mūsų pačių gėriui, turi būti sąmoningai garbinamas ir kuo dažniau priimamas. Rojuje žmogus prarado ryšį su Dievu, valgydamas uždraustą vaisių. Kristus, atėjęs išganyti pasaulį, vienybę su Dievu atstatė valgymu: Imkite ir valgykite...Kas valgys mano Kūną ir gers mano Kraują, – nemirs per amžius.

Šventojo Rašto Karalių knygoje pasakojama apie pranašą Eliją. Iš ten sužinome, kiek vargo jis turėjo, kada žydus valdė netikinti Izabelė. Persekiojamas Elijas turėjo bėgti į tyrus. Bėgdamas prisėdo pailsėti ir skundėsi: Dieve, atsibodo man gyventi. Atsiimk mane pas save. Besėdėdamas užmigo. Jį prižadino Dievo siųstasis angelas, kalbėdamas: Elijau, kelkis. Štai tau kepalas duonos ir ąsotis vandens. Kelias tolimas. Valgyk ir eik toliau. Elijas pasistiprinęs angelo atneštu maistu, keliavo 40 dienų be pertraukos, kol pasiekė Horebo kalną, savo kelionės tikslą.

Nuo to laiko praėjo daugiau kaip trys tūkstančiai metų. Bet ir dabar žmonija kenčia panašiai, kaip anuo metu Elijas. Visi mes keliaujame per gyvenimo tyrlaukius į amžinąjį tikslą, aukštesnį už Horebo kalną. Kelionė dažnai sunki. Įvairios pagundos persekioja mus daugiau negu Izabelė Eliją. Bet argi neturime stebuklingos duonos, kuri mažina mūsų aistrų ugnį, ugdo mumyse glūdintį gėrio pradą, stiprina gyvenimo kovoje? Pasižiūrėkime į šv. Povilą. Jis kelis sykius skundėsi Dievui: Nelaimingas aš žmogus! Žinau, kas yra gera, bet darau tai, kas bloga. Kas išgelbės mane iš kūno pagedimų? Bet ar ne tas pats Povilas, susijungęs su Kristumi per Komuniją, vėl kalba: Aš žinau, kad gyvenu ne aš, bet Kristus gyvena manyje.

Juk ir aš galiu viską tame, kuris mane stiprina! Tiesa?

Kun. Vytautas Pikturna (1915–1939–2002) didesnę gyvenimo dalį praleidęs Jungtinėse Valstijose, neturėjo laimės sugrįžti į Lietuvos žemę. Jungtinėse Valstijose kun. V. Pikturna aktyviai dalyvavo lietuvių veikloje. Šis tekstas parengtas pagal vieną iš jo pamokslų. „Šviesa ir gyvenimas“, 1985.

http://kvjk.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 - 3 - 4 - 5 > »
Gabrielis 2010-07-07 11:46

Kiekvienas atsakom uz savo nuodemes, tad ir tu nesverk svetimu nuodemiu, bet savasias.

seksas 2010-07-07 11:35

"paaukojo save, savo nenuodeminga kuna uz musu nuodemes". Nu, tai tik žmogiškas atpirkimo ožio kultas, ožius pakeitė dieviškas savižudis, not a big deal:) O nuodėmių atpirkimas per trečią asmenį yra itin apgailėtina praktika.. aš už tave galiu atiduot skolą, galiu net numirt - bet niekas, NIEKAS nepanaikins tavo kaltės, išskyrus pačią auką (AUKĄ, kurią tu nuskriaudei, o ne senovės žydą). Įsivaizduok - ateina recidyvistas pas šeimą, suriša vyrą, jo akyse išprievartauja ir nužudo jo žmoną, tada po vieną išskerdžia vaikus, bet vyrą palieka. Paskui tas recidyvistas nuoširdžiai atgailauja, ir dievulis bac - tau sūnau atleista, eik ir dauginkis. Dar koks senovės žydų mylėtojų atstovas užsuka į kaliūzę, kaip dabar madinga, pakrikštija ir nuplauna nuodėmes. Kaip dievulis galėtų pažiūrėt tam nukentėjusiam vyrui į akis? Juk su juo atleisdamas nuodėmes recidyvistui tai nesikonsultavo? :D Debilizmo įsikūnijimas - savo griekus kabinti ant kažkokio senovės žydo.. Kas jums, homosapiensai? Nejaugi negalite panešti atsakomybės už savo niekšybes? Be to, pagalvokit, kaip šiuo atveju atrodo tas palaimingai bukas senovės žydų 'antro skruosto' atsukimas. Recidyvistui reikia ATLEIST? Ateina tas žmogelis pas recidyvistą - 'na išprievartavai tu mano žmoną, po to ją nužudei, tada išžudei visus mano vaikus ir dabar aš pasikarsiu - bet tau aš atleidžiu, tu visai fainas padarėlis, juk pagal dievo atvaizdą padarytas'. Iššūkis jums, senovės žydų fanai - teisinga būtų tokiam atleist, ar ne?

Gabrielis 2010-07-07 10:39

Jei turite problemu, mieli draugai, kreipkites pas seksologa. Lytiskumo salintis nereikia, reikia ji priimti, bet ne iskreipti ji. Apie celibata diskusijos beprasmes, jei nesuvokiama vardan ko tai daroma. Visa, kas daroma betiksliskai neturi prasmes. Si auka, vardan meiles, vardan gilesnio ir platesnio jos pasireiskimo. O Kristaus kuno ir kraujo perkeitimo i duona ir vyna paslapti supras tik tikintis, nes tai jutiminis dalykas, netikintis nepatirs to artumo, kuri per sv Dvasia galim pajausti priimdami sv sakramenta ar Ji adoruodami. Tuscios yra kalbos, kai piktos sakalu ir hienu burnos taikosi perkasti kitam gerkle. Kristus nusizemino priimdamas zmogaus kuna, tapdamas musu broliu, gyveno mokydamas mus meiles ir paaukojo save, savo nenuodeminga kuna uz musu nuodemes. Kristaus kraujas, tai ne musu kraujas, tai gyvybes saltinis, tai gailestingumo saltinis. Visus siuos zenklus, supras tie, kurie gyvena Kristum, kurie stengiasi pazinti Jo mokyma, ir nesupras tie, kurie sv Rasta skaitys be Dvasios. Kitam tai bus tuscia, nes sirdies ausys uzvertos. Sirdimi reikia tiketi ir myleti. Tebuna palaiminti visi jusu netikejimai, kandziojimaisi, izeidinejimai tikinciuju jausmu, nes priimantiems savo kryziu, tai yra izganinga. Vargsai tie, kurie nepatyrete meiles, tik... niekad tos meiles nepatirsite, jei nepradesite myleti patys.

ratukai 2010-07-04 21:27

Seksai, ziuriu, kad vis dar nesibaigia čia diskusijos. Tebūnie garbinga ir ,,dvišakio" vieta. Iš ten vis mes pasirodėme šiame pasaulyje. Tik veido nenuverinčiau. Jis ne jokia pakazucha. Veide yra akys (N. B.)... nepamiršk.

seksas 2010-07-03 11:52

Gabrieliau, nebranda ir liguistumas yra liguistai nekęsti savo lytiškumo, ir slėpti savo stovintį (ar nebe) falą po juodaskverne vyriška suknele.

Stella 2010-07-03 00:58

>Gabrielis

А Вы напишите что-нибудь хорошее, умное и доброе на эту тему. Интересно почитать будет, серьёзно :)

P.S. Покой нам только снится...

:)

Gabrielis 2010-07-02 12:49

Kristus yra gyvybes duona ir maloniu saltinis ir tai butu puiki tema pagvildent si slepini, taciau kometarai, yapc pastarieji, tai tik kazkoks nepraustu liezuviu seilejimasis ir visiska nebranda ir liguistumas. Zinau, jums is didzios neramybes tai ateina. Dieve laimink jus.

seksas 2010-06-25 18:08

Oh come on, lytiniai organai juk yra erogeninė ir visokiausia kitokia ero- zona, jų nepridengti būtų, kaip anglai sako, 'counterproductive':) Ir juk reikia išlaikyt paslaptį, ir neparodyt, kad moteris tau patinka, o čia būtų tik čikčirik.. Plius prasidėtų visokie pimpalų matavimaisi ir t.t. Bet tai, kad mes tas vietas dengiam, nedaro jų mažiau garbingų. Tos vietos kur kas svarbesnės nei veidas, nes gali pradėti naują gyvybę ir teikti didelį malonumą. O veidas yra tik fasadas, pakazucha.

ratukai 2010-06-25 00:47

Jei savo lytinius organus laikai tokiais pat garbingais kaip ir savo veidą, tai gal tau vertėtų vaikščioti be kelnių? :D. Manau, kad tu turėtum būti nuoseklus - nediskriminuoji savo lytinių organų viešumoje? :)

seksas 2010-06-23 22:53

Kodėl nėra dialogo - yra:) Tiesiog matosi, kad tamstai vis pritrūksta argumentų :/ Dėl bybgalvio - gali mane taip vadint, nes lytinių organų nelaikau purvinais ir velniškais :D Lytinių organų diskriminacijai - NE!

« < 1 - 2 - 3 - 4 - 5 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (78)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Matulaitis matomas tiesiog kaip eilinis vyskupas, ir tai nepadeda suprasti jo šventumo esmės. Sunkiau įžvelgti herojiškumą, kuris reikalingas susiduriant su moraliniu priešu ir moraline kančia.

Gražina Belousova, LCC universiteto ir EBI dėstytoja

Man labai artimas tas klausimas, kuris dažnai glūdi tokių bendruomenių ganytojų ir narių širdyse: ar tai, ką mes darome, turi kokią nors prasmę? Ir jei taip, kaip ir kur mums eiti toliau?

Tomas Viluckas

Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos.

Video žaidimai

Suskamba varpelis, skelbiantis šv. Mišių pradžią. Žaidimas prasideda.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ

Jei atsisakysime kasdien bent vienos blogos minties, atgausime pusiausvyrą. Tuomet galėsime įgyvendinti Dievo pašaukimą ir mums skirtą unikalią misiją.