2012 m. gegužės 25 d., penktadienis

Kristaus Kūno ir Kraujo šventė

2010-06-04
Rubrikose: Religija » Katechezė 
eucharistija

Sekmadienį švęsime Devintines. Ši šventė neatskiriamai siejasi su Didžiuoju ketvirtadieniu, kada mūsų Išganytojas per Paskutinę Vakarienę įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą. Minėdami tą įvykį, trokštame išgyventi didžiąją Eucharistijos paslaptį tuo pačiu tikėjimu ir ta pačia meile, kokia ją išgyveno apaštalai.

Kai Išganytojas apaštalams pažadėjo savo Kūną ir Kraują, tas pažadas atrodė toks neįtikėtinas, kad daug Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė apaštalų: Gal ir jūs netikite ir norite pasitraukti? Simonas Petras atsakė visų vardu: Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius (Jn 6, 66–68).

Eucharistija yra amžinojo gyvenimo laidas ir to gyvenimo pradžia. Kristus užtikrino: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš prikelsiu jį paskutinę dieną (Jn 6, 54).

Maitindamiesi tuo dangiškuoju penu, mes pasiekiame glaudžiausią vienybę su Kristumi, vienybę, apie kurią jis yra pasakęs: Pasilikite manyje, tai ir aš pasiliksiu jumyse (Jn 15, 4). Eucharistija – gili paslaptis, kuri veda mus į dieviško gyvenimo gelmes. Šios paslapties akivaizdoje mes liekame tylūs ir giliai susikaupę. Neįstengiame surasti nei tinkamų žodžių, nei tinkamų gestų jai išreikšti, atsiliepti į ją. Atrodo, kad patys tinkamiausi žodžiai yra šie: Viešpatie, aš nesu vertas (Mt 8, 8).

O vis dėlto Kristus nori, kad Juo mes stiprintume mūsų sielą.

Visose religijose matyti žmogaus noras susijungti su Dievu. Tačiau mes esame laimingiausi, nes pats Dievas užtikrino, kad Jis per visus amžius pasilieka su mumis.

Mūsų išganymas betgi priklauso ne tik nuo Kristaus nuopelnų, bet ir nuo mūsų pačių. Tą tiesą gražiai išreiškė Šv. Augustinas: Dievas sutvėrė tave be tavo bendradarbiavimo, bet išganyti be tavęs Jis negali. Kristus privedė mus prie tyro vandens šaltinio ir tarė: Imk, semkis iš čia, – ir netrokši per amžius.

Sakramentai neturi magiškos veikimo galios. Jie tik tada teikia žmogui malonių, kai žmogus jų nori, atlieka reikalingus veiksmus, sąmoningai juos naudoja. Todėl ir Švč. Sakramentas, paliktas mūsų pačių gėriui, turi būti sąmoningai garbinamas ir kuo dažniau priimamas. Rojuje žmogus prarado ryšį su Dievu, valgydamas uždraustą vaisių. Kristus, atėjęs išganyti pasaulį, vienybę su Dievu atstatė valgymu: Imkite ir valgykite...Kas valgys mano Kūną ir gers mano Kraują, – nemirs per amžius.

Šventojo Rašto Karalių knygoje pasakojama apie pranašą Eliją. Iš ten sužinome, kiek vargo jis turėjo, kada žydus valdė netikinti Izabelė. Persekiojamas Elijas turėjo bėgti į tyrus. Bėgdamas prisėdo pailsėti ir skundėsi: Dieve, atsibodo man gyventi. Atsiimk mane pas save. Besėdėdamas užmigo. Jį prižadino Dievo siųstasis angelas, kalbėdamas: Elijau, kelkis. Štai tau kepalas duonos ir ąsotis vandens. Kelias tolimas. Valgyk ir eik toliau. Elijas pasistiprinęs angelo atneštu maistu, keliavo 40 dienų be pertraukos, kol pasiekė Horebo kalną, savo kelionės tikslą.

Nuo to laiko praėjo daugiau kaip trys tūkstančiai metų. Bet ir dabar žmonija kenčia panašiai, kaip anuo metu Elijas. Visi mes keliaujame per gyvenimo tyrlaukius į amžinąjį tikslą, aukštesnį už Horebo kalną. Kelionė dažnai sunki. Įvairios pagundos persekioja mus daugiau negu Izabelė Eliją. Bet argi neturime stebuklingos duonos, kuri mažina mūsų aistrų ugnį, ugdo mumyse glūdintį gėrio pradą, stiprina gyvenimo kovoje? Pasižiūrėkime į šv. Povilą. Jis kelis sykius skundėsi Dievui: Nelaimingas aš žmogus! Žinau, kas yra gera, bet darau tai, kas bloga. Kas išgelbės mane iš kūno pagedimų? Bet ar ne tas pats Povilas, susijungęs su Kristumi per Komuniją, vėl kalba: Aš žinau, kad gyvenu ne aš, bet Kristus gyvena manyje.

Juk ir aš galiu viską tame, kuris mane stiprina! Tiesa?

Kun. Vytautas Pikturna (1915–1939–2002) didesnę gyvenimo dalį praleidęs Jungtinėse Valstijose, neturėjo laimės sugrįžti į Lietuvos žemę. Jungtinėse Valstijose kun. V. Pikturna aktyviai dalyvavo lietuvių veikloje. Šis tekstas parengtas pagal vieną iš jo pamokslų. „Šviesa ir gyvenimas“, 1985.

http://kvjk.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 4 - 5 - 6 - 7 - 8 > »
truliluli 2010-06-05 15:38

bralgiui

tai kodėl jūs nepaaiškinote bent keliais žodžiais gintarui1 nei apie kanono sudarymo kriterijų, nei apie įkvėpimo sampratą? Tiesiog eilini kartą kalbate abstrakčiai ir neargumentuotai. Man atrodo, kad jūsų Romoje gaunamų žinių lygis proporcingai didina jūsų arogancijos lygį. Sorry

gintaras1 2010-06-05 15:28

Gerbiamas bralgi. Perskaičiau jūsų kometarą ir pasimečiau, nes nežinojau, ar tik nusikvatoti, kaip kad jūs darote, perskaitęs tai, ko netraukia jūsų vargšė galvelė, ar verkti, kad pasaulį valdo tokie intelektualiniai pasipūtėliai kaip jūs. Bet aš nusprendžiau palaukti. Palaukti Paskutinio Teismo dienos. Tada išaiškės, kas juoksis paskutinis. O paskutinis juoksis tas, kas juoksis su Jėzumi. Aišku, jūs nieko nesupratote ką aš dabar parašiau ir eilinį kartą nusikvatojote, bet tai kartą įrodo, kad aš esu teisus.

bralgis 2010-06-05 14:09

gintarai, ar Jūs bent kiek domėjotės, kas per dalykas yra "teksto įkvėptumas" taipogi Naujojo Testamento kanoniškumo klausimas (ta prasme kaip tas Kanonas gimė ir kokie kriterijai apsprendė tai, jog Tomo, Petro, Judo ir kai kurios kitos Evangelijos nepakliuvo į kanoninių knygų sąrašą)? Ir šiaip - jau vien iš istorinės pusės - apie kokį "Vatikaną" Jūs kalbat? Ir ar tikrai jis Tomo Evangeliją laiko erezija? Ar apokrifas = erezija?

Gal prisiskaitėt "istoriko" Brown'o, kuris yra mostelėjęs, kad kažkelintam (jei tiksliai pamenu - penktam) amžiuj Vatikanas(!!!) surinko ir sudegino "netinkamas" Evangelijų versijas? Neblogai chebra turėjo padirbėt tiek geografiniu (nuo Šiaurės Afrikos iki Vidurio Europos), tiek administraciniu (Bažnyčia ir šiais laikais labai sudėtingai centralizuojasi, o anuomet tai išvis) tiek teologiniu (čia jau niekaip be sąmokslų teorijos neišsisuksi, kad kažkas turėjo slaptą planą kaip visus apgauti, kurį dabar mokslininkai atskleidė, o Vatikanas atkakliai spardosi nesutikdamas pripažinti, ir vis aiškina, kad jis ne dramblys).

Griūk iš juoko :)))

Kaip taip įmanoma - be istorinių faktų, be jokio pagrindimo svaidytis kažkokiom... kokį čia eufemizmą pritaikius... teorijom? :)))

Jei kiekvieną rašliavą kurioje pavadinime įrašytas žodis "Evangelija" pradėtume vadinti "Dievo Žodžiu", būtų be galo linksma gyventi :) Tai va ir Jūs - nusprendėte, kad galite sau leisti tokį veiksmą, nors Ankstyvoji Bažnyčia, ne vieną dešimtmetį nuodugniai ir atsakingai šiuos tekstus svarsčiusi, kai kuriuos iš jų atmetė, kaip negalinčius būti Naujojo testamento dalimi, nes jie nėra Dievo Žodis. Atsakymas į klausimą "kodėl nėra?" slypi terminuose: "teksto įkvėptumas" ir Naujojo Testamento kanonas". Tai padės googlinant :)))

gintaras1 2010-06-05 13:48

Štai Dievo Žodis - " Jėzus tarė jiems: Jei pasninkausite, užsitrauksite nuodėmę, o jei melsitės, būsite pasmerkti, o jei dalysite išmaldą, padarysite savo dvasioms bloga." (evangelija pagal šv Tomą). Kodėl Vatikanas šv. Tomo evangeliją laiko erezija. Ar todėl, kad ten sėdintys "ganytojai" nesuinteresuoti, jog žmonės pažintų Tiesą? Apnuodyta tiesa yra daug pavojingesnė negu atviras melas, todėl katalikybėje akcentuojami dalykai, kurie šiuolaikinio pasaulio sąlygomis veda tik į mirtį. Kentėkite kryžių, kentėkite prispaudimą. O kur Gyvenimo skelbimas? Dar puikiai prisimenu laikus, kai prezidentu buvo inauguruojamas vienas iš kruvinosios komunistų partijos lyderių ir tik pagalvokite, jis Katedroje irgi žegnojosi!!! Kur tada buvo "aukštieji ganytojai?" A, tiesa, jie tada kirpo vilną savo avelėms, t.y. mokė jas nuolankumo, ruošė jas skūros lupimui, kuris dabar vyksta Lietuvoje. Kasmet vien palūkanų už skolas valstybei priauga 2 milijardai litų! O ką apie tai šneka "ganytojai"? Jeigu jie tyli, vadinasi jie nėra jokie ganytojai, o tokie patys plėšrūs vilkai, kurie jokiu būdu nepagailės kaimenės, kaip kad rašė šv. Paulius.

Luknė 2010-06-05 09:32

Dievo žodis randa kelią, kodėl manote , kad neranda? Ne į kiekvieną širdį, nes ne kiekviena atvira, ne kiekviena laisva, ne kiekviena ir nori.... Bet į daugumą, dažnai tolimais aplinkkeliais, bet randa.

gintaras1 2010-06-05 08:55

Visiškai sutinku su Edžiu. Paskutinė Vakarienė yra didelė Jėzaus paslaptis ir ją apriboti vien ritualu, t.y. to paplotėlio sukramtymu (kas dažniausiai vyksta bažnyčiose) yra didžiulė klaida. Valgyti Jėzaus Kūną tai reiškia priimti Jo gyvenimą ir mirtį. Bet būtent gyvenimą, nes iš Jėzaus gyvenimo sekė ir jo mirtis. Kaip retai akcentuojamas Jėzaus gyvenimas ir kaip dažnai postringaujama apie jo mirtį. Ir aplamai, kad suprasti Jėzaus žodžius, reikia nemažai suvalgyti gyvenimo druskos, tik tada pats gali tapti gyvenimo druska. Teologija - mokslas visiškai atitrūkęs nuo gyvenimo, jis yra užsikonservavęs viduramžiuose, tai gal net ne mokslas, o tik sustabarėjusio mąstymo rezultatas. Todėl ir neranda Dievo Žodis kelio į šiuolaikinio žmogaus širdį, nes jis yra uždarytas dogmose.

seksas 2010-06-05 01:03

Kažkoks blood bath, valgo kūną, geria kraują.. Kanibalistinės alegorijos...

Edis 2010-06-04 20:32

valgis yra nuoroda į bendravimą. Tai yra svarbiausia ir to Jėzus trokšta. Ne ritualo, bet Meilės, intymios ir abipusės.Mylėdami negalime likti tokie patys, nes meilė mus keičia ir taip vis labiau galim priimti Jėzaus šlovę, vis labiau tampame laisvi nuo pasaulio priespaudos tiek kūnui tiek ir dvasiai. Kas iš tų sudėtingų teologinių aiškinimų, mes pradėkime nuo savo širdies ir taip artėsime prie Jėzaus širdies, kuri ir yra liepsnojantis meilės mums šaltinis

« < 4 - 5 - 6 - 7 - 8 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (78)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

Dienos mintis baneris

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Brabander

Galvojome, kaip pranciškonams įsitraukti į Klaipėdos miesto šventę, ir nusprendėme, kad būtų prasminga atkreipti dėmesį į miesto ištakas, nutarėme aplankyti tuos Baltijos jūros pakrantės miestus, kuriuose pranciškonai įsikūrė, prieš atvykdami į Klaipėdą.

VII šeimų susitikimas Milane

Milane gegužės 30 d. prasidės VII Pasaulinis šeimų susitikimas, į kurį susirinkusios šeimos iš viso pasaulio apmąstys labai aktualią ir svarbią temą: „Šeima: darbas ir šventė“.

Profesorius Marco Rossi

Krikščionio gyvenime vaizdas yra viena iš raiškos formų, tačiau jos neužtenka. Reikalinga patirtis. Gana dažnai iškyla būtent ši grėsmė, kad turime raiškos formas, už kurių nėra visiškai nieko.

Vaikų chorų šventė Kretingoje

Gegužės 26 dieną Kretingoje vyks XXII Vaikų ir jaunimo bažnytinių chorų šventė „Sveika, Jūrų Žvaigžde“, į kurią tradiciškai susirenka kelios dešimtys vaikų ir jaunimo chorų ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos.