Sekmadienį švęsime Devintines. Ši šventė neatskiriamai siejasi su Didžiuoju ketvirtadieniu, kada mūsų Išganytojas per Paskutinę Vakarienę įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą. Minėdami tą įvykį, trokštame išgyventi didžiąją Eucharistijos paslaptį tuo pačiu tikėjimu ir ta pačia meile, kokia ją išgyveno apaštalai.

Kai Išganytojas apaštalams pažadėjo savo Kūną ir Kraują, tas pažadas atrodė toks neįtikėtinas, kad daug Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė apaštalų: Gal ir jūs netikite ir norite pasitraukti? Simonas Petras atsakė visų vardu: Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius (Jn 6, 66–68).

Eucharistija yra amžinojo gyvenimo laidas ir to gyvenimo pradžia. Kristus užtikrino: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš prikelsiu jį paskutinę dieną (Jn 6, 54).

Maitindamiesi tuo dangiškuoju penu, mes pasiekiame glaudžiausią vienybę su Kristumi, vienybę, apie kurią jis yra pasakęs: Pasilikite manyje, tai ir aš pasiliksiu jumyse (Jn 15, 4). Eucharistija – gili paslaptis, kuri veda mus į dieviško gyvenimo gelmes. Šios paslapties akivaizdoje mes liekame tylūs ir giliai susikaupę. Neįstengiame surasti nei tinkamų žodžių, nei tinkamų gestų jai išreikšti, atsiliepti į ją. Atrodo, kad patys tinkamiausi žodžiai yra šie: Viešpatie, aš nesu vertas (Mt 8, 8).

O vis dėlto Kristus nori, kad Juo mes stiprintume mūsų sielą.

Visose religijose matyti žmogaus noras susijungti su Dievu. Tačiau mes esame laimingiausi, nes pats Dievas užtikrino, kad Jis per visus amžius pasilieka su mumis.

Mūsų išganymas betgi priklauso ne tik nuo Kristaus nuopelnų, bet ir nuo mūsų pačių. Tą tiesą gražiai išreiškė Šv. Augustinas: Dievas sutvėrė tave be tavo bendradarbiavimo, bet išganyti be tavęs Jis negali. Kristus privedė mus prie tyro vandens šaltinio ir tarė: Imk, semkis iš čia, – ir netrokši per amžius.

Sakramentai neturi magiškos veikimo galios. Jie tik tada teikia žmogui malonių, kai žmogus jų nori, atlieka reikalingus veiksmus, sąmoningai juos naudoja. Todėl ir Švč. Sakramentas, paliktas mūsų pačių gėriui, turi būti sąmoningai garbinamas ir kuo dažniau priimamas. Rojuje žmogus prarado ryšį su Dievu, valgydamas uždraustą vaisių. Kristus, atėjęs išganyti pasaulį, vienybę su Dievu atstatė valgymu: Imkite ir valgykite...Kas valgys mano Kūną ir gers mano Kraują, – nemirs per amžius.

Šventojo Rašto Karalių knygoje pasakojama apie pranašą Eliją. Iš ten sužinome, kiek vargo jis turėjo, kada žydus valdė netikinti Izabelė. Persekiojamas Elijas turėjo bėgti į tyrus. Bėgdamas prisėdo pailsėti ir skundėsi: Dieve, atsibodo man gyventi. Atsiimk mane pas save. Besėdėdamas užmigo. Jį prižadino Dievo siųstasis angelas, kalbėdamas: Elijau, kelkis. Štai tau kepalas duonos ir ąsotis vandens. Kelias tolimas. Valgyk ir eik toliau. Elijas pasistiprinęs angelo atneštu maistu, keliavo 40 dienų be pertraukos, kol pasiekė Horebo kalną, savo kelionės tikslą.

Nuo to laiko praėjo daugiau kaip trys tūkstančiai metų. Bet ir dabar žmonija kenčia panašiai, kaip anuo metu Elijas. Visi mes keliaujame per gyvenimo tyrlaukius į amžinąjį tikslą, aukštesnį už Horebo kalną. Kelionė dažnai sunki. Įvairios pagundos persekioja mus daugiau negu Izabelė Eliją. Bet argi neturime stebuklingos duonos, kuri mažina mūsų aistrų ugnį, ugdo mumyse glūdintį gėrio pradą, stiprina gyvenimo kovoje? Pasižiūrėkime į šv. Povilą. Jis kelis sykius skundėsi Dievui: Nelaimingas aš žmogus! Žinau, kas yra gera, bet darau tai, kas bloga. Kas išgelbės mane iš kūno pagedimų? Bet ar ne tas pats Povilas, susijungęs su Kristumi per Komuniją, vėl kalba: Aš žinau, kad gyvenu ne aš, bet Kristus gyvena manyje.

Juk ir aš galiu viską tame, kuris mane stiprina! Tiesa?

Kun. Vytautas Pikturna (1915–1939–2002) didesnę gyvenimo dalį praleidęs Jungtinėse Valstijose, neturėjo laimės sugrįžti į Lietuvos žemę. Jungtinėse Valstijose kun. V. Pikturna aktyviai dalyvavo lietuvių veikloje. Šis tekstas parengtas pagal vieną iš jo pamokslų. „Šviesa ir gyvenimas“, 1985.

http://kvjk.lt