Nenumaldomai artėjant 2010 metų Lietuvos jaunimo dienoms, kalbiname šių metų LJD himno autorius – Justiną Mikulytę ir Darių Žukauską. Neretai šiek tiek „pašalinių“ žinių apie giesmę padeda labiau į ją įsigilinti. Būtent todėl ir nusprendėme pašnekinti šiuodu studentus, laimėjusius himno konkursą ir padovanojusius mums giesmę „Kelkis ir eik“.

Kurti LJD himną – ne toks jau ir paprastas uždavinys. Kaip ryžotės priimti šį iššūkį?

Iš tikrųjų net nežinojome apie himno konkursą. Turbūt net nebūtume pradėję jo kurti, jei ne šalia esantys draugai. Šio himno istorija prasidėjo būtent per žmonių „bruzdėjimą“. Vieną vakarą grojome kartu su bičiuliais, ir tame pasibuvime besišnekučiuojant Gediminas užsiminė apie paskelbtą konkursą. Labai ragino mus pabandyti. Taigi pirmiausia tai buvo Gedimino darbas – bendruomeniškas pasidalijimas su mumis turima informacija, o tik po to jau mes su Dariumi pradėjom kūrybinį procesą.

Dabar net pamąstome, jog labai gražiai viskas čia susidėlioja – juk pati  Evangelijos pagal Morkų ištrauka, pagal kurią reikėjo sukurti himną, atskleidžia bendruomeniškumo ir mūsų žmogiško tikėjimo bei pasitikėjimo Dievu atnešamus vaisius: paralyžiuotojo pagydymą. Mūsų atveju tai – bičiulių tikėjimas mumis, raginimas, o kartu ir pats himno gimimas. Žinoma, tai priklausė ir nuo mūsų su Dariumi apsisprendimo.

Šiandien žvelgdami atgal jau matom bendresnį šios dvasinės patirties vaizdą – himno kūrimas, viskas, kas su tuo susiję, yra kaip tam tikra tarnystė.

Dirbti kartu su Dariumi pradėjom labai spontaniškai. Praėjusią vasarą po egzaminų sesijos, pabaigę didžiuosius darbus, susėdome, kaip įprasta, muzikuoti. Tada prisiminėme, jog yra tas himno konkursas, kurį vis nešiojomės mintyse.

Susiieškojome konkurso reikalavimus internete, pradėjome skaityti antrąjį  Evangelijos pagal Morkų skyrių. Skaitėme kartu. Pamenu, perskaitęs griebiau gitarą ir pradėjau niūniuodama himno pradžios žodžius, kurie skambėjo kaip kvietimas – kad broliai ir sesės stotųsi priešais Viešpatį. Netrukus gimė ir priegiesmis, vėliau – posmeliai.

Besimezgant pirmiesiems žodžiams mintyse mačiau vaizdus – minią, besistojančią giedoti Dievui. Troškau, kad žmonės minioje kartu giedotų ir melstųsi. Šis bendras mūsų su Dariumi troškimas – kad šis himnas taptų tarsi įrankiu žmonėms prisiliesti prie Dievo – lydėjo mus visą laiką, kol dirbome. Kad žmonės prisiliestų prie To, kuris mums yra Brangiausias.

Aišku, daug diskutavome, ieškojome bendrų sprendimų – kur ir koks žodis būtų tinkamas, kaip kreiptis į Dievą šioje giesmėje ir t. t.

Ar sunku kurti giesmę va taip – „iš reikalo“ – kai žinai temą, kai tenka aiškiai atsižvelgti į pateiktą tekstą. Ar galima tai vadinti „kūryba"? Juolab, kai reikia dar ir koreguoti, perrašyti žodžius. Ar sunkūs tokie „šlifavimai“, ar jie verti to darbo, kurį reikia įdėti?

Tai buvo lyg ir iššūkis – pabandyti sukurti giesmę pagal kitų reikalavimus, laikytis tam tikrų „rėmų“, o kartu ir įrašyti savo širdies balsą. Siekėme pasiekti tarsi vienovę tarp reikalavimų ir savo vidaus. Be to, labai norėjome, kad pats himnas liestų kitų širdis, kalbėtų žmonėms. Kad jis galėtų tapti kitų žmonių malda.

Beveik visą himno kūrimą lydėjome malda – rašydami tekstus, repetuodami prieš įrašymus ir įrašinėdami – nuolat prašėme, kad Dievas siųstų mums tas mintis ir idėjas, kurias Jis norėtų toje mūsų kuriamoje giesmėje išgirsti. Stengėmės atsiduoti Jam, būti Jo įrankiais. Norėjome, kad Šventoji Dvasia veiktų per mus. Suvokdami, jog tai giesmė Jam (kad ir koks būtų šios giesmės likimas), siekėme iš savęs išspausti kiek tik galėjom, jautėm atsakomybę.

Dėl „šlifavimų“ – tai taip. Ši giesmė tikrai daug šlifuota, juk ji visa sudėliota per gerus tris mėnesius. Teko išklausyti nemažai kritikos bei prašymų tiek iš konkurso iniciatorių, tiek iš draugų. Kūrėjams (taigi, ir mums) dažnai nelengva, kai jų „kūdikį“ ima aptarinėti ir kritikuoti „pašaliniai“ žmonės.

Tačiau kai įsisąmonini, jog kuri giesmę Dievui, kuri taps bendra malda žmonėms dideliame renginyje, supranti, jog reikalavimų turi būti daug, kad giesmė privalo juos atitikti, kad verta dėl to padirbėti. Perleidi kritiką ir patarimus per savo vidų; kai ką priimi, kai ką atmeti. Kai dirbi būryje, o ne vienas, tai daug naudos atneša tas bendravimas, diskutavimas. Tuomet ir priimami sprendimai darosi tvirtesni, argumentuoti, aptarti.

Jei ne mūsų su Dariumi bendras darbas, bendra malda, draugų patarimai, jei ne žmonių, dirbančių pastoracijos centre, paskatinimas tobulinti himną, tai  gali būti, jog šiemet LJD himnas būtų visai kitoks. Patarimai ir bendradarbiavimas šiame darbe buvo ypač naudingas ir vaisingas. Viskas čia sukosi tarp daugelio žmonių. Mus pačius šiandien tai žavi – visas šis procesas tampa ženklu bei liudijimu apie Dievo veikimą žmonių bendrystėje. Viskas susideda, susijungia ir galiausiai iš to atsiranda gerų vaisių, su kaupu atlyginančių įdėtas pastangas. Galiausiai „pralaužiame stogą“ ir pasiekiame tikslą.

Priegiesmis kalba labai konkrečiai, skatina apsispręti. Ką jums, kaip autoriams, reiškia žodis „kelkis“, paraginimas „eik“? Tai du veiksmai? Ar vis dėlto vienas be kito jie yra neįmanomi?

Tiesa, šie du žodžiai yra du skirtingi veiksmai, vienu – mes atsikeliame, kitu – pajudame tam tikra kryptimi. Mes esame būtybės, turinčios laisvą valią, tad galime elgtis, kaip norime. Tačiau jei tikime Dievu, tikime Jėzumi, jei įsileidžiame Jį į savo širdį, mylime Jį, tuomet tas „Kelkis“ iš jo lūpų reikalauja mūsų gyvenime ir veiksmo – „eik“.

Jei Dievas mums svarbus, tuomet kiekvienas, įsiklausęs į Jo balsą, pajutęs Jo besąlygišką meilę, kitaip žvelgs į savo gyvenimą, kitaip jame veiks. Juk sutiktas Jėzus mus kviečia Jį liudyti, kviečia eiti kartu su Juo, būti tikriems. Juk tik Dievas žino, kas mums geriausia ir koks mūsų kelias bus vaisingiausiais.

Gyvename žemiškąjį gyvenimą ne šiaip sau. Mes trumpalaikiai čia, tačiau turime galimybę amžinai glaustis prie mūsų Karaliaus. Tad savo uoliu kėlimusi ir ėjimu iš įvairiausių keblių situacijų, visiškų „duobių“, savo tikėjimu, meilės kupinais darbais, nepasidavimu, viltimi artėjame dar arčiau Jo. Artėjame amžinojo gyvenimo link.

Priegiesmyje girdime dvejopai išreiškiamą Jėzaus kvietimą – būtuoju ir esamuoju laiku. Kodėl?

Iš pačių pradžių gimė frazė „atsiliepkim Jam, mus pakvietusiam“, tačiau po pokalbio su kunigu Algiu susimąstėme dėl žodžio „pakvietusiam“ reikšmės. Juk tokiu atveju atrodytų, jog atsiliepti Viešpačiui kviečiami tik tie, kurie jau pakviesti, kurie jau yra pajutę asmeninį Dievo prisilietimą, kurie jau yra gyvame santykyje su Juo. Bet juk iš tiesų Dievas visada kviečia žmones kurti šį santykį su Juo. Mūsų Dievas – gyvasis Dievas, su kuriuo kiekvienas ir bet kada gali užmegzti asmeninę draugystę. Jis kviečia tuos, kurie jau pajutę Jo kvietimą, jau atradę gyvą santykį su Juo; bet lygiai taip Jis kviečia ir tuos, kurie dar nėra atsiliepę į Jo šaukimą. Jis laukia visų ir nuolat kviečia atsigręžti į Jį.

Tad pakeitėme pirmąją frazę į „atsiliepkim Jam, mus kviečiančiam“. Tačiau galutinis variantas išėjo visai netikėtai mišrus su abiem frazėmis. Kai jau įrašinėjome himną, netyčia suklydau pagiedodama pirmajame priegiesmyje „pakvietusiam“, o antrajame „kviečiančiam“. Nusprendėm, kad taip ir paliksim. Taip ir išėjo, jog dabar giedame ir „pakvietusiam“, ir „kviečiančiam“.

Kalbate apie Bažnyčią – kodėl jos paminėjimas LJD himne jums svarbus? Kokius su jaunimu susijusius džiaugsmus bei rūpesčius matote Bažnyčioje?

Mums buvo tikrai svarbu ją paminėti. Juk Bažnyčia – tai bendruomenė. Tai vieta, kur žmonės kartu glaudžiasi prie Dievo, kur būdami kartu garbiname savo Kūrėją. Tai žmonių būrys, kuriame galvojame, kaip galime išskleisti bei skleisti Dievo Žodį, kur dalijamės savo patirtimi, padedame vieni kitiems.

Šiandien dažnai girdime didelį nusistatymą prieš Bažnyčią, jos tarnautojus. Tai truputėlį skaudina mus, nes atrodo, jog pirmiausia Bažnyčią žmonės traktuoja kaip žmonių sukurtą instituciją. Pamirštama, jog tai Jėzaus įkurta bendruomenė. Juk ne kunigams sukurta Bažnyčia, o visiems mums. Ir tai mūsų visų rūpestis. Bažnyčia dažniau yra kritikuojama dėl padaromų klaidų, nei puoselėjama ir tobulinama. Juk mes – žmonės – ir esame Bažnyčia. Mes ją pripildome, ją padarome gyvą ir veikiančią arba merdėjančią ir apleistą. Viskas mūsų rankose. Mūsų visų rankose.

Norėtųsi, kad jaunimas labiau jungtųsi į šiandienės Bažnyčios gyvenimą. Kad žinotų, jog gali jungtis, jog yra laukiami, jog tai jie gali pagyvinti Bažnyčią savo jaunatvišku energingumu, jog nereikia bijoti savęs čia realizuoti, atsiskleisti. Juk tai mūsų Brangiausiojo garbinimo vieta, tad kaip galime būti abejingi Jo žmonėms? Dievo žmonėms?

Svarbiausia tikėti, būti gyvam ir atkakliam tiek savo santykyje su Dievu, tiek visuomeniniame gyvenime, kartu ir Bažnyčios gyvenime. Turėtume keisti susidariusį visuomenės požiūrį, jog Bažnyčia tai tik pastatas kuriame susituokiame, pasikrikštijame, ateiname paminėti kelių švenčių bei laidoti žmonių. Žinoma, paminėti dalykai labai svarbūs mūsų tikėjime, gyvenimuose, tačiau Bažnyčia yra gerokai daugiau negu vien tai.

Bažnyčiai reikia mūsų – aktyvesnių, įsitraukiančių į jos veiklą, jos kūrimą ir palaikymą. Juk ir pats čia gaunu galimybę sparčiau augti. Šaunu, jog šiandien jaunimui sudaroma vis daugiau galimybių čia pasireikšti; kad jaunas žmogus gali suderinti tikėjimą bei savo pomėgius ir talentus. Šaunu, jog galime darbais ir tarnystėmis šlovinti Dievą.

Kurie žodžiai jums patiems atrodo patys reikšmingiausi, labiausiai „kalbinantys“? Kuriuos žodžius paragintumėte mus – giedosiančius šį himną kartu – įsidėmėti, nepražiopsoti?  

Mes taip ilgai rašėm žodžius šiam himnui, jog atrodo, kad beveik kiekvienas žodis toks savotiškas, išnešiotas, „nučiupinėtas“ ir svarbus. Darius kartą man sako: „Tame himno tekste vienas svarbus dalykas lipa ant kito.“

Kažkaip viskas, ką ten sudėjome, yra svarbu – žmogaus uolumas tikėjime, bendrystė, bendra malda ir jos jėga, Viešpaties darbai bei malonės mums, gailestingumas ir nuodėmių atleidimas, mūsų nuoširdaus tikėjimo Dievu vaisiai, aktyvumo Bažnyčioje reikšmė, gyvenimas pagal Dievo Žodį, dalijimasis savo patirtimi su kitu, liudijimas. Galų gale pats atkaklus nepasidavimas, kėlimasis ir ėjimas kartu su Juo per gyvenimą, įsileidimas Jo į savo širdį...

Dėl pačių žodžių, tai turime didžiulį troškimą, kad visi drauge, per Jaunimo dienas, ne tik giedotume himną, bet ir melstumės – tariamus žodžius per savo širdis perleistume. Juk tai tokia galinga jėga, kai minia nuoširdžiai glaudžiasi prie Jo, kartu šlovina ir garbina.

Labai dėkoju už pokalbį. Belieka pakviesti visus drauge jungtis į maldą laukiant šio palaiminto laiko – tebūna tai Viešpaties veikimo ir Jo vaisių metas! Iki LJD 2010 beliko nepilnas mėnuo – Panevėžyje bruzdėsime birželio 26–27 dienomis.

Ta pačia proga dėkojame visiems, kurie prisidėjo prie himno atsiradimo ir palaikė mus!

Oficiali himno versija (taip pat himno natos) čia

Antroji versija (taip pat tekstas ir akordai) čia

Kalbino Algirdas Akelaitis

http://kvjk.lt