„Motiejaus kepyklėlė“ Kauno senamiestyje jau tapo jo savastimi. Keistu būdu, net padorios iškabos neturinti, ši vieta puikiai žinoma vietos gyventojų. Užeiti čia – tikras malonumas, nes paprasta ir sena tiesa, kad geriausiai dirba tie, kurie dirba sau, čia įgyvendinta praktiškai. Prie kavos puodelio susėdę su šios kepyklėlės sumanytoju šnekėjomės apie daugelį dalykų. Visko nesurašysi. Bet faktas lieka faktu: sumaniam ir rankų tešla nebijančiam susitepti žmogui krizės nebaisios.

Kalbėjosi Valdas Kilpys.

 Gal galite papasakoti apie šios kepyklėlės atsiradimą?

Prasidėjo viskas gana seniai, gal prieš kokius trejus metus. Esu dirbęs vienoje stambioje Kauno įmonėje, ir visada kirbėjo mintis, kad reikia kažką pradėti savo. Visada norėjau pradėti savo verslą, bet pritrūkdavo ryžto. Keliaudamas aiškiai mačiau didžiulį skirtumą, kuris ten yra tarp smulkaus ir stambaus verslo (turiu mintyje ne vien kepyklėles, bet apskritai). Save gerbiantis italas neina pirkti mėsos į prekybos centrą — jis eina ten, kur gali pašnekėti, pasitarti. Iš tokių vietų išeini pabendravęs, kažką naujo sužinojęs ir įsigijęs tau reikalingą daiktą.

Lietuvoje iki šiol visai nebuvo smulkių kepyklėlių. Ta mintis rezgėsi, nedavė ramybės, tik prieš trejetą metų, mano galva, Lietuvoje dar nebuvo sąlygų joms kurtis. Smulkiajam verslui nekilnojamojo turto kainos buvo neįkandamos, darbo jėga buvo migruojanti ir brangi. Tikroji krizė buvo tada, o ne dabar. Verslui tai buvo labai sudėtingi laikai, nebuvo kada galvoti apie verslo tobulinimą, tik apie tai, kaip išlaikyti, susimokėti. Visi atsibudo, kai butaforiniai pinigai baigėsi, ir atėjo laikas smulkiesiems versliukams.

Nesu baigęs jokių konditerinių mokslų, tiesiog jaučiu, kas yra skanu, turime šiokių tradicijų savo giminėje. Duona yra kasdienis produktas, jei ji skani, pinigai gana greitai grįžta atgal. Nereikalingi jokie bankai, nėra jokių „kilpų“. Šitas verslas gimė be jokių įsipareigojimų bankams ir tai, manau, labai svarbu.

 Atrodo, kad vadinamoji krizė Jums tapo pirmuoju žingsniu pradėti savo verslą?

Didelis verslas laikosi kitokių kriterijų, Norint organizuoti didelį verslą reikalingi standartai, nepaslankios schemos, modeliai, žodžiu, esi gremėzdiškas. Visi nestandartiniai produktai yra smulkiojo verslo interesų sritis. Ar žinote Kaune bent vieną mėsinę, kur prie prekystalio stovėtų savininkas, o ne pasamdytas žmogus? Arba kur galima nusipirkti gerų sūrių? Negi Lietuvoje niekas negamina nestandartinių sūrių? O daržovės? Tokio pobūdžio prekyba Lietuvoje dar merdi. Neseniai atsiradusiems ekologiškų produktų turgeliams dar reikia daug tobulėti.

Kai pirmą kartą užuodžiau iš Jūsų kepyklėlės sklindančius kvapus ir atėjau, labai nudžiugino pavadinimas. Kodėl Motiejaus kepyklėlė?

Tai buvo sesės idėja. Tik vėliau pagalvojome, kad ir gatvės pavadinimas yra panašus (Motiejaus Valančiaus gatvė, – aut. past.). Mūsų pavardė yra Motiejūnai, tad viskas kuo puikiausiai dera.

 Kiek kalbame, jau keletą kartų paminėjote mėsines. Kodėl pasirinkote atidaryti būtent kepyklėlę, o ne minėtą mėsinę ar tiesiog kavinukę?

Mėsinę atidaryti būtų sunku. Pirmiausia dėl to, kad, ko gero, tektų pačiam auginti gyvulius. Čia reikalingas individualus požiūris, todėl viskas gerokai komplikuota. Tarkim, negalime pirkti mėsos tiesiai iš smulkaus ūkininko, o stambieji augina tai, ką randi kiekviename prekybos centre. Ką jau kalbėti apie itin griežtus higienos reikalavimus.

Mintis apie kepyklą sukosi seniai, juk ne veltui sakoma, jog lietuviška duona yra labai gera. Tik bėda, kad ją nupigino, nususino. Rasti kokybiškos duonos nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Įsikūrėte Senamiestyje. Ar tai atsitiktinumas?

Apie prekės galutinę kainą įsikurdami čia negalvojome. Tiesiog norėjosi jaukios vietos, kad būtų galima privažiuoti. Senamiesčio nekilnojamojo turto kainos pradėjo kristi anksčiau nei vadinamoji krizė, nes atsidarė „Akropolis“. Todėl mums pavyko už protingą kainą rasti jaukias patalpas.

 Ar dabar netoliese yra panašių patalpų nuomai?

Ko gero, yra, tik ne maitinimo įstaigoms. Mes kepame savo gaminius čia pat, už sienos, ir tam reikalingos specifinės patalpos. Mūsų pagrindinė nuostata yra ta, kad gaminame ir prekiaujame vietoje, prekybininkams savo produkcijos netiekiame. Tiesa, yra keletas restoranų, kurie užsisako šio bei to. Juk gerame restorane negali šalia Cezario salotų padėti paprasto batono.

 Vystote verslą improvizuodami ar turite kokį nors sektiną pavyzdį, įkvėpėją?

Kokio nors asmens tikrai nėra. Mane įkvepia Vakarų Europos miestelių smulkūs prekybininkai. Žaviuosi, kaip ten organizuotas darbas, matai patį savininką, kuris sėdi ne kontoroje, o dirba visur, kur reikia. Nevengia pats pabendrauti su klientais, pašnekėti. Išvengti klaidų neįmanoma, bet tai tik skatina tobulėti. Tokiame versle viskas yra svarbu, net kepėjo nuotaika. Nors mūsų verslą galima vadinti šeimyniniu, tačiau dirba ir samdomi kepėjai.

 Kokiais kriterijais remiatės atrinkdamas žmones darbui?

Pirmiausia žmogus negali būti blogos nuotaikos. Tai sužinojau iš asmens, kuris mums pataria kuriant receptus ir organizuojant gamybą. Jis turi bandyti išsisukti, įveikti problemą, o ne dejuoti, kaip yra blogai. Žmogus turi ateiti ne dėl to, kad atsėdėtų „nuo aštuonių iki penkių“. Smulkioje įmonėje labai svarbus kiekvienas darbuotojas, nes čia negali prikepti rytojui ar kitiems prekybininkams.

Daugelis klausia, kodėl nesiplečiame. Atsakau — būtent dėl to, kad tada prarastume savo specifiką. Galbūt du „taškus“ dar būtų galima aprėpti, bet daugiau – tai tikrai ne. Tada dingsta pati idėja, jog savininkas pats dirba. Mes nesiekiame tapti „perdirbimo cechu“, norime likti kepyklėle.

 Bet, po galais, negi verslo esmė nėra užkalti kuo daugiau pinigų? Kodėl renkatės tokį kelią?

Visada norisi turėti alternatyvų. Man ši kepyklėlė nėra vienintelis užsiėmimas gyvenime. Turiu daug laiko užimantį pomėgį – medžioklę – ir negaliu skirti viso laiko tik šitam verslui. Visi gyvename kaime, ten taip pat reikia skirti laiko, o kur dar kitų verslo sričių plėtra... Laikausi principo, kad svarbiau išpuoselėti vieną versliuką, negu blaškytis pametus galvą.

 Kas yra Jūsų kepyklėlės klientas?

Sunku apibūdinti keliais žodžiais. Dauguma klientų, neslėpsiu, yra labiau pasiturintys. Tačiau užeina nemažai ir pagyvenusio amžiaus žmonių, kurių čia, Senamiestyje, netrūksta. Tarkim, tokia senutė, ji paragavo vieną kartą, kitą (mes duodame visko paragauti lyg turguje) ir dabar tapo nuolatine mūsų kliente. Nusiperka mažą kavos puodelį, bandelę ir pavarto laikraščius, pabendrauja. Mes nežiūrime į žmones kaip į vartotojus, mums svarbu, kad ta pati senutė kitą kartą ateitų su anūku, ir ratas suktųsi toliau. Daug užeina darželinukų, mokyklinukų. Būna, kai kam nors pritrūksta centų, tada stengiamės, kad niekas neliktų nuskriaustas, pasiūlome vakar keptų bandelių, juk jos visai geros, bet mes laikomės principo, kad prekiaujame tik šios dienos kepiniais. Daug vakarykščių produktų iškeliauja į vaikų namus.

 O turistai?

Jų daugėja, bet mes specialiai į juos nesiorientuojame. Mūsų pajėgumai nėra dideli, tad turistų grupė gali taip viską iššluoti, kad kils problemų su vietiniais. Ateis žmogus vieną kartą ir kažko neras, kitą, ir taip prarasime klientą. Žodžiu, turistai mums svarbūs, bet iki tam tikros ribos.

 

Kokią regite Senamiesčio ateitį?

Nesu pesimistas, o labiau realistas. Jei savininkai, verslininkai supras, kad daryti verslą kitų rankomis nėra vienintelė išeitis, tai viskas bus gerai. Senamiestis yra ta vieta, kur tai galima ir reikia daryti. Apie valdžią nieko nesakau, nes iš jos nieko niekada negavau, nelaukiau ir nenoriu. Svarbiausia, kad netrukdytų. Paprastas pavyzdys: visą žiemą Rotušės aikštėje šurmuliavo mugė, ir vienas stambus prekiautojas kava ją dalijo nemokamai. Lyg ir graži idėja iš pirmo žvilgsnio, tačiau tiems, kurie nuolat įsikūrę netoliese, tai buvo „juodi laikai“. Jie prarado daug pajamų. Nežinau, kiek buvo surinkta mokesčių iš tų dalytojų, tačiau juk mes, vietiniai, tikrai nemažai sumokame. Ką jau kalbėti apie tada vyravusias nuotaikas ir požiūrį į tokią valdžią, kuri skatina stambųjį verslą. Turiu daug pažįstamų verslininkų, ir daugelis mąsto panašiai, nori kažką pradėti, tik pagrindinis klausimas: ar tai daryti Kaune, ar net vykti į kokį mažesnį miestelį? Nesu kaunietis, tad puikiai jaučiu čia vyraujančias nuotaikas. Kad ir ką paimtum, viskas turi „apsidaužyti“, kol išsivysto. Tarkim, labai gaila numarintos nuostabios „blusų turgelio“ idėjos. Kas trukdo jį organizuoti Rotušės aikštėje? Mieste nėra vizijos, krypties. Iki šiol neaišku, ko miestas nori iš Senamiesčio.

 Bernardinai.lt