Žinomas dailininkas ir žurnalistas, katalikų radijo „Mažoji studija“ įkūrėjas ir ilgametis jos vadovas Vaidotas Žukas prieš keletą metų atsisakė aktyvios visuomeninės veiklos ir sugrįžo prie pirmosios savo profesijos bei atsidėjo naujiems kūrybiniams projektams, ieškojimams ir iššūkiams. Su menininku kalbamės apie brendimo aistras sovietmečiu, civilizacijų paradoksus, pažintį su kardinolu J. M. Lustiger ir iki baltumo nuskustas šventovių sienas…

Papasakokite apie pačią pradžią, kas Jus pastūmėjo rinktis menininko kelią.

Ei, tai buvo labai seniai, santvarka buvo visai kita. Pradžia – be jokios romantikos. Ėjo 1971-ieji. Kartu su kitais penkiolikmečiais tuomet vakarais dažnai sėdėdavome kavinėse: „Vaivoje“, „Rūtoje“, „Literatuose“. Kartą iš manęs su bičiuliu Žilvinu pasišaipė grafikas Vytautas Bačėnas: „Eitumėt, dykaduoniai, nors į dailės mokyklą, ko nors išmoktumėte.“ Netrukus ten ir buvome. Nors mokslo metai jau buvo prasidėję, bet priėmė „pagal pažintis“. Draugas greitai nubyrėjo, o aš užkibau. Tuo metu mano tėtis Vladas Žukas jau buvo pradėjęs rinkti Lietuvos ir pasaulio lietuvių dailės kolekciją, tad nuo ankstyvos jaunystės su broliais gyvenome paveikslų apsupty.

Tuo pačiu metu piešti bei tapyti pradėjo ir mano 75-metis senolis, našliu likęs mamos tėtis Vincas Vasiliauskas. Iki 94-erių metų jis nutapė kelis šimtus paveikslų, keliolika dar sovietmečiu įsigijo M. K. Čiurlionio muziejus. Jis tikrai buvo menininkas iš Dievo malonės.

Kai mokiausi dailės mokykloje, savaitgaliais eidavome šokti į Dailės institutą, dabartinį Bernardinų vienuolyną. To meto sostinės moksleiviai žinojo, kad geriausi šokiai būdavo mūsų mokykloje – 23-iojoje vidurinėje, Konservatorijoje ir Dailės institute. Visur buvo gyva roko muzika, jokių diskotekų. O Dailės institute pabaigoje buvo šokama ant stalų. Man tai patiko! Nutariau būtent čia stoti (juokiasi). Nors konkursas buvo 11 į vieną vietą, – man pavyko. Taip viskas ir prasidėjo.

Esate minėjęs, kad iki 1982-ųjų, tai yra dvidešimt šešerių metų, jau buvote tiek visko pritapęs, kad reikėjo kažką keisti… Kaip tai vyko ir ar tai susiję ir su tikėjimo atradimu?

Taip. Tai buvo įtemptas, dramatiškas periodas. Juk gyvenome okupacijos sąlygomis ir tikrai laisvas buvau tik naktinėje studijoje. Nors dalį tuometinių drobių ir asambliažų esu sunaikinęs – tai buvo lyg kokybinis apsivalymas – bet didesnioji dalis vis tiek išliko. Išties tai buvo labai intensyvus kūrybos periodas, kartais dieną ir naktį. Reikėjo arti, kol rankos pradėjo klausyti ir darė tai, ko noriu. Šiuo periodu prie molberto dešimt metų kasdien dirbdavau po dešimt valandų. Be jokių išimčių.

Vienu metu turėjome tokį lyg ir žaidimą – kiekvieną savaitgalį pas mane į studiją ateidavo du poetiški žmonės – Josifas Josadė ir Rolandas Rastauskas. Jiems buvau įsipareigojęs kas savaitę nutapyti keletą ar keliolika naujų paveikslų ar piešinių. Ne šiaip greitų abstrakcijų, bet aktualių, sarkastiškų, su visomis detalėmis. Ambicijos neleido kartoti tų pačių siužetų, motyvų. Tad vieni ciklai keitė kitus.

Į parodas manęs tuomet nepriimdavo, buvo paskelbtos sankcijos. Net ir Dailininkų sąjungoje kartą pakabintus darbus tuometinis pirmininkas Konstantinas Bogdanas iškart nukabino ir pasakė: „Susirink savo žaislus“. Mėtė iš parodų ir meno taryba. Noriu parodyti tą įtampą, kuri šiuolaikiniam žmogui gali atrodyti kaip egzotika.

Pasirinkimas tarp menininko ir krikščionio yra skausmingas, bet būtinas – renkuosi abejojančio egzistencialisto kūrybingą, gerą meną.

Kartą į respublikinę parodą Parodų rūmuose priėmė maniškį iš natūros tapytą Juozo Keliuočio portretą. Bet likus valandai iki atidarymo ekspoziciją darsyk cenzūravo LSSR kultūros ministras Lionginas Šepetys ir minėtasis K. Bogdanas. Pamatę, kas autorius ir kas personažas, liepė tuoj pat nukabinti. Taip ir žiojėjo tuščia vieta per atidarymo iškilmes.

Bet kaip pašėlęs dirbau toliau. Buvo ir ligų, kai kelias savaites guli lovoj su prijungtais vamzdeliais, skaitai Prouste‘o romanus ir galvoji: kam viso to reikia? Įtampa buvo išaugusi beveik iki trūkimo ribos, o „nuvarytus arklius nušauna“. Vienos tokios egzistencinės bedugnės akivaizdoje kreipiausi į Dievą su tam tikra sąlyga – jei išliksiu, eisiu jo keliu.

Tuomet sutikau žmogų, moterį, kuri buvo artimų pažiūrų. Dviese buvome stiprūs. Susitarėme su Aukse tuoktis, turėti daug vaikų, būti aktyvūs Bažnyčios nariai. Šitaip važiuojame jau arti trisdešimties metų.

Sovietmečiu daug keliavote po Lietuvą, ypač Žemaitiją, rinkdamas niekam nebereikalingus bažnytinius paveikslus, seną liturgijos atributiką. Iš kur kilo susidomėjimas senuoju religiniu menu?

Tai tikrai nebuvo tarsi grybų rinkimas. Buvo sąmoningas senų, išmestų vaizduojamojo arba taikomojo bažnytinio meno objektų arba jų detalių surinkimas – su vyskupo arba klebonų žinia. Dažnai atrodydavau lyg trenktas, besiknaisiojantis rūsiuose, bažnyčių sandėliuose, varpinėse, bažnyčių ir klebonijų palėpėse.

Buvo juodas sovietmetis, Brežnevo era. Kai esi atmestas, ieškai kitokių išlikimo galimybių, dairaisi bendraminčių. Po truputį susiėjome su neformaliais kunigais, kurie domėjosi menu. Pradžioje su Žemaitijos pranašu Justinu Mikučiu, vėliau su žmona ir mažais vaikais apkeliavome kokį pusšimtį Žemaitijos parapijų – visą Žemaitijos Aukso žiedą.

Kiekvienos radybos buvo su nuotykiais. Pavyzdžiui, kai atvažiavau į vieną Žemaitijos parapiją, klebonas taisė automobilį įsilipęs į garažo duobę. Prisistačiau, paprašiau leidimo užlipti į bažnyčios palėpę. Klebonas pasakė, kad ten nieko nėra – vien nereikalingi rakandai. Pasišaipė, kad tikėjosi iš manęs ko nors rimtesnio. Bet užlipti į pastogę leido. Po poros valandų, kai surastus įdomesnius dalykus nuleidau apačion ir vėl nuėjau pas kleboną, jis tebebuvo garažo duobėje. Pakviečiau pažiūrėti, ką suradau ir kuo norėčiau pasirūpinti, išvežti į Prano Gudyno restauravimo centrą, kas gali turėti išliekamąją vertę. Klebonas tik numojo ranka ir iš duobės nelipo. Tąsyk į Vilnių išvežiau kelias suplyšusias liturgines vėliavas, kelis pajuodusius ir aptrupėjusius paveikslus, o svarbiausia – daug visokių nuostabių lūženų: senų altorių detalių, karūnų, medinių liepsnų, medinių žvakidžių, ranka drožinėtų rėmų, altorių sparnų ir pan.

Tai buvo tikrai šimtametės šiukšlės, kurias nepatogu rodyti net vyskupui Antanui Vaičiui. Jam rodydavau tada, kai bažnyčioje pritaikomus dalykus restauruodavau ir švarų gražų dalyką veždavau atgal į Telšius. Jis dažnai kompensuodavo restauravimo išlaidas, ir už tai jam garbė. Jei matydavo reikalą, sutvarkytus dalykus paimdavo. Jei nežinodavo, kur juos dėti, palikdavo man.

Tais laikais mano meną neblogai pirko kolekcininkai, iš Maskvos ar tuometinio Leningrado atvykę užsienio ambasadoriai, todėl daug savo honorarų sudėjau į bažnytinio meno gelbėjimą. Jaunesniesiems skaitytojams galima priminti, kad jokių sakralinio meno muziejų tais gensekų laikais nebuvo.

Ar šis „pamirštas“ menas davė kūrybinių impulsų Jums pačiam? Gal ir savo tapyba mėginote prikelti šį meną naujam gyvenimui?

Taip, gerų impulsų šie dalykai davė. Išties šitų daiktų suradimas ir išsaugojimas buvo kažkoks velykiškas – prikeltinis. Mane tos nereikalingos detalės mokė kantrumo, paprastumo ir paradoksų. Anksčiau tie mediniai fragmentai buvo gruntuoti ir spalvingai dažyti, kartais auksuoti. Bet per šimtmečius tapo gryni ir tobuli kaip balti kaulai. Kelios jų dėžės lydi mane įvairiose kūrybinėse vietovėse – Vilniuje, Alantoje ir Latvijos Nidoje. Bet čia, Latvijos pajūry, turiu palikęs ir atskirų, vien šiai Skuodo–Rucavos pasienio vietai būdingų detalių: į iltį panašią didelių rogių slidę, valčių detales, jūrinių virvių kasas, bučius, vaikiškus karučius ir pan. Jie yra mano personažai – simboliški, iškalbingi, panašūs į gražiai pasenusius arba paskendusius jų šeimininkus. Jų gražūs protestantiški kapeliai yra čia pat, Latvijos Nidos kaime.

Gal jaučiatės pats esąs liaudies meno tradicijos tęsėjas?

Nesijaučiu esąs liaudies meno tradicijų tęsėjas, labiau šių tradicijų transformuotojas. Iki šiol maitinuosi ne tik liaudies, bet ir LDK bajorų ar miestiečių meno paveldu. Tai yra buities ir liturginiai indai iš stiklo, porceliano, tauriųjų metalų, namų ir bažnytiniai audiniai, siuviniai, autentiška architektūra nuo išpintos ar sunertos kaimo tvoros iki akmeninės ar medinės bažnyčios. Arba visa mūsų auksakalystė ir sidabrakalystė, tiesa, čia dirbo daugiausia Lietuvos žydų meistrai.

Mes Lietuvoje turime fantastišką liaudies meną. Nuvažiuokite į Žemaitijos kraštą – Sedą, Ukrinus ar Pikelius – ir pamatysite tokių modernių, gaivalingų altorių sparnų, jog gali apsisukti galva. Kad meistreliai buvo su žemaitišku polėkiu, tai dar nieko, bet kad klebonai įsileisdavo tokią siautulingą drožybą, tai yra stebuklas.

Kaip Jūs savo kūryboje derinate tradicijas ir modernumą?

Juozas Keliuotis mus mokė – dvasia – lietuviška, forma – moderni. Manau, kad visais savo periodais nuolat balansavau tarp vieno ir kito. Ypač dabar, kai meno kosmopolitiškumas yra laikomas privalumu, norisi vėl eiti prieš srovę ir pabrėžti tautinį pradą. Žinoma, lietuviškumas mene bus kaip kilpa ant kaklo, jei nemokėsi išlaikyti atstumo, jei jo kūrybingai neapžaisi. Tautiškumas šiuolaikiniame mene turi rastis lyg nejučia, netiesiogiai, tik užuominom, štrichais, be forsavimo.

O ar yra šiuolaikinių mąstytojų, kurių darbai bei mintys Jums padarė ir tebedaro įtaką?

Visada miniu tris artimus žmones, savo mokytojus, kurie padarė esminę įtaką ir po truputį laisvino – visus lagerininkus: Juozą Keliuotį, Justiną Mikutį ir kunigą Česlovą Kavaliauską. Kaip žurnalistas ir ypač drąsus diplomatas mane žavi ambasadorius Antanas Dambrava. Dar reziduodamas Venesueloje jis sutiko būti mano mokytoju. Man visada norėjosi šalia turėti protingų, stiprių, patyrusių žmonių. Galiu truputį apibūdinti kiekvieną.

Kartą apie 1972-uosius J. Keliuotis man, dešimtokui, pasakojo, kad troleibuse susitiko su žinomu ir visai nesovietiniu grafiku, kuris paklausė: „Profesoriau, ką daryti, kad aš nebijočiau?“ J. Keliuotis atsakė: „Tiesiog imkite ir nebijokite“. Dailininkas atsakė: „Deja, šitaip negaliu“. Toks buvo metas, kai bijojo beveik visi. Tie, kurie nebijojo, buvo lageriuose ar tremtyse. J. Keliuotis savo kailiu patyrė, ką reiškia neprisitaikyti prie politinių sistemų – ir smetoniško, ir sovietinio režimo.

Iki Kristaus menas pasaulyje jau buvo galingas ir dvasingas, ir dar didelis klausimas, koks periodas menui buvo reikšmingesnis – iki Kristaus ar po Kristaus.

Atgimimo išvakarėse miręs linksmas ir skausmingas mąstytojas J. Mikutis buvo ne tik mano, bet ir kelių dešimčių Lietuvos kultūros žmonių žadintojas, laisvės įkvėpėjas. Jis nešė per raudoną Lietuvą krikščionišką mintį – gilią, kūrybingą, paradoksalią. Mano šeimoje jis kartais gyveno pusmečiais. Justinas labai daug davė, nes turėjo nuostabų išmanymą, mokėjo daug kalbų. Prašomas ir neprašomas jis kalbėjo apie religiją ir širdies reikalus, literatūrą, ypač poeziją, muziką, kiną ir meną – nuo seniausių laikų iki paskutinio moderno. Jis kalbėjo ne tik apie tuos, kuriais reikia domėtis: Viljamą Šekspyrą, Fiodorą Dostojevskį, Osipą Mandelštamą, Vytautą Mačernį, bet ir apie tuos, kuriais nereikia domėtis, kurie nėra tikri: Tomą Maną, Hermaną Hese’ę, Justiną Marcinkevičių.

O kunigas Č. Kavaliauskas buvo lyg mielas, protingas indėnas „apsovietėjusioje“ Lietuvos dvasininkijoje, pasisotinusioje unguriais ir tirpia kava. Kartą apie 1995-uosius atvykau eilinį kartą pas jį į Kaišiadorius įrašyti „Mažajai studijai“ eilinį evangelijų komentarą. Kunigas Česlovas ką tik buvo išleidęs grupelę katalikų ateitininkų. Jis sudejavo: „Kokie jie visi negyvi…“ Jis norėjo, kad bent jau jaunieji katalikai būtų klausiantys, nerimstantys žmonės, bet ne tie, kuriems viskas aišku. Įdomu, kad lageriai žmones ne sugniuždė, bet išlaisvino.

Visi šie trys minimi laisvieji kultūros ir religijos kolosai buvo bevaikiai, bešeimiai. Gal todėl prie pietų stalo jie elgėsi kaip laukiniai – net ir valgydami nenustodavo kalbėti, todėl visų švarkai ir marškiniai buvo aplaistyti sriubos liekanomis. Jie buvo išties nuostabūs!

O iš pasaulio kultūros, meno – kas padarė įtaką?

Reikėtų minėti labai daug žinomų ir nežinomų žmonių. Tai ir priešistorinių petroglifų autoriai, kuriuos studijavau Tian Šanyje, arba šumerų gliptikų raižytojai, darę nykščio dydžio akmeninius cilindriukus, kuriuos paridenus per minkštą gipsą ar molį atsispausdavo nuostabiausios kompozicijos, dažniausiai iš Gilgamešo epo.

Arba Ūro auksakaliai, Pompėjos ir katakombų freskų tapytojai, koptų audėjai, armėnų manuskriptų piešėjai, gruzinų emalio meistrai, gotikos vitražistai. Išsižiojęs žiūrėjau į Teofano Graiko, Rubliovo ir Cimabue freskas, Mikelandželo paskutines skulptūrines Pietas. Mane veikia Alessandro Magnasco ir Cezanne‘o tapyba, Robertas Raushenbergas, Vincas Svirskis, Lionginas Šepka, Vilius Orvidas, Viktoras Petravičius, Antanas Mončys.

Iš šiuolaikinių jaunų – skulptorius Vidmantas Jackevičius. Man patinka, kai žmonės išmano ir myli dailės amatą bei atidžiai žvelgia į žmogaus širdį.

Bet įtaką daro ne tik žmonių kūryba. Pavyzdžiui, paukščių tobulumas – jų forma, spalvos, plunksnų ritmika. Arba žuvys, driežai. Arba lapų, žolių, uogų proporcijos, spalviniai akcentai, trapumas. Arba visi medžiai ir akmenys, kokie gražūs akmenys!

Ar tarp menininko ir krikščionio pozicijų Jūs dedate lygybės ženklą?

Aš gal ir taip. Bet mes nesame vieni. Krikščionių pasaulyje yra tik trečdalis. O Dievas myli ir kitus keturis milijardus. Žmogus gali būti judėjas, musulmonas, budistas ar Amazonės pakrančių pagonis, bet jis gali būti nė kiek neprastesnis menininkas. Nuvažiuokite į Bonampako vietovę Meksikoje, kur išliko senųjų majų freskos. Didingumas ir grožis nenusileidžia Piero della Francesca freskoms Italijoje. Arba pasižiūrėkite į Korano viduramžinę kaligrafiją – meno požiūriu – šventi dalykai!

Arba, pavyzdžiui, Pompėjos freskos yra dieviško grožio, nors jos buvo skirtos patvirkusiems pagonims. Tai yra paslaptis. Išraiška nuostabi, lyg laukianti tuoj pat ateisiančios krikščionybės. Ir tuoj po to, 79-aisiais mūsų eros metais prakalbo Vezuvijus, šias teritorijas uždengė karštais pelenais ir 17 šimtmečių šis grožis buvo išnykęs.

Pasirinkimas tarp menininko ir krikščionio yra skausmingas, bet būtinas – renkuosi abejojančio egzistencialisto kūrybingą, gerą meną, bet atmetu praktikuojančio krikščionio sukurtą banalybę, „chaltūrą“.

Dievas nesukūrė žmogaus būti krikščionimi. Jis sukūrė žmogų būti kūrybingu, „pagal savo paveikslą ir panašumą“. Iki Kristaus menas pasaulyje jau buvo galingas ir dvasingas, ir dar didelis klausimas, koks periodas menui buvo reikšmingesnis – iki Kristaus ar po Kristaus. Gal tik tai, kad ikikristinio meno labai daug buvo išnaikinta.

Iš Bažnyčios istorijos žinome, kad visais laikais ji stengėsi lyg ir pasisavinti meną – arba tu su mumis, arba tu dar neatverstas klaidatikis. Du tūkstančius metų taip buvo. Ir kokia laimė, kad mes gyvename po Vatikano II Susirinkimo! Paulius VI pirmasis „paleido meną iš Bažnyčios globos“ ir paskelbė, kad „menui užtenka paties savęs“.

Krikščioniški siužetai, temos bei simboliai yra vienas iš Jūsų kūrybos leitmotyvų.

Taip. Mėgstu jų kalbą. Tik mokėk ją, turėk šifrus ir tau atsiskleis didelis, slėpiningas pasaulis.

Pradėjęs nuo tapybos, metams bėgant, išbandėte pačius įvairiausius meninės raiškos būdus bei technikas – keramiką, juvelyriką, grafiką, skulptūrą, freskas. Kuo Jus tai patraukia? Ar tai naujų meninių ieškojimų bei galimybių išraiška?

Tai vėl laisvės kalba. Nereikia turėti profesinių prietarų ir nereikia stengtis truks plyš išlaikyti „savo veidą“. Visi jūsų išvardyti žanrai bei technikos turi tą pačią meno specifiką, visur galioja tie patys komponavimo, ritmikos ir temos vystymo principai.

Krikščioniškos Europos kultūros istorija būtų visai kitokia, jeigu čia nebūtų buvę įžvalgių, kūrybingų dvasininkų.

Žanrų keitimas yra natūralus. Gal tik pas mus tai pamiršta. Sovietmečiu buvo kalama, kad arba tu esi tapytojas, arba skulptorius, arba grafikas – ir daugiau niekas. Tai yra blefas. Pavyzdžiui, dar Renesanso dailininkas Pisanello nupiešdavo ir mažus piešinius, ir išliedavo nuostabius delno dydžio medalius, ir nutapydavo didžiausias freskas. Apie Leonardo da Vinci net nekalbu.

Dauguma XX amžiaus dailininkų buvo polifunkcionalistai: Degas, Gaudi, Matisse‘as, Picasso, Dali.

Teko skaityti Jūsų pasisakymą apie meno dvasingumą. Keista, bet šiandien apie meną dažniau kalbama per koncepcijos, destrukcijos ar dekonstrukcijos prizmę. Ar šiandien menas gali būti pozityvus ir dar kažkam įdomus?

Geras menininkas turi matyti, kas vyksta už lango, bet pasiduoti madoms būtų siaura. Jos dažnai keičiasi ir apie išliekančias vertybes mažai galvoja. Aišku, kad menininkas turi ieškoti išraiškos naujumo, netikėtumo. Kitaip jis bus epigonas. Geras menas niekada nebus paprastas, suprantamas daugumai.

Mąstymo ir meno koncepcija bei deformacija yra reikalinga, nes geras medžiotojas turi ieškoti nepramintų takų, turi laužyti standartus.

Kartais galvoju apie jūsų minimą dekonstrukciją. Menas ir gyvenimas yra labai susiję. Imperatoriai pirmųjų amžių krikščionis dažnai „dekonstruodavo“, ketvirčiuodavo. Kartais patys Viduramžių popiežiai įsiveldavo į „dekonstrukcinius“ kryžiaus žygius. Pažiūrėkite į Šartro katedros vitražus. Šiuolaikinio eilinio kataliko žvilgsniui šie šedevrai atrodo netobuli, deformuoti, „dekonstruktyvūs“.

Tad kas yra „pozityvus menas“? Manau, kad tai yra vidinė dimensija. Kartais dramatiškas kūrinys gali būti pozityvus, pavyzdžiui Dantes „Pragaras“. Bet fabrike štampuota šventojo statula iš esmės bus negatyvi. Kažkada dalyvavau gedulingose Mišiose Vilniaus Gerosios Vilties bažnyčioje, kurioje kultūros požiūriu viskas buvo „dekonstruktyvu“ – ant sienų kabojo trafaretinės stacijos, altoriuje – fabrikinės statulos, kunigas kalbėjo ne į temą, jo arnotas buvo liūdnas kičas, choras ne giedojo, bet cypė. Jokio išsigelbėjimo, jokios vilties. Gelbėjantis pozityvas ir vienintelis konstruktyvas čia buvo tik pačios Mišios (juokiasi).

Pažvelgus į šiandien statomus maldos namus, senų meistrų kūrinius ar bent jų atmosferą mėginančius atkartoti šiuolaikinius kūrinius, susidaro įspūdis, kad menininkams sunku sukurti religinį kūrinį. Kodėl taip yra?

Su maldos namų puošyba yra paradoksali padėtis. Yra nemaža žmonių, kurie būtų geri ir dori krikščionys, bet kai tik paima teptuką, išsyk išskysta. Kita vertus, yra dalis gabių dailininkų, kurie net nesuvokia tikėjimo, bažnytinės misijos. Gerai būtų, jei kirvis atitiktų kotą, bet taip retai atsitinka.

Ei, bet mes ir čia pradedame per daug skirstyti į savus ir ne savus. Imkime šiandien jau minėtą LDK auksakalystę ir sidabrakalystę. Dokumentai liudija, kad absoliučią daugumą mūsų monstrancijų, relikvijorių, liturginių indų, votų, kryžių, angelų sukūrė žydai – tie patys, kurie bažnyčiose buvo vadinami „neatsivertusiais į tikrąjį tikėjimą“. Žydai ne tik gerai atlikdavo vyskupų užsakymus, bet ir paimdavo gerą pinigą.

Arba kitas pavyzdys iš praėjusio amžiaus vidurio Prancūzijos. Čia veikė vienas kūrybingas dominikonas tėvas Couturier, kuris padarė tokią įtaką vyskupams, kad šie į bažnyčias ir kitas sakralines erdves įsileido žymiausių XX amžiaus dailininkų kūrybą: Fernandą Légerą, Marcą Chagallą, Henri Matisse‘ą, Le Corbusierą, Jacquesą Lipschitzą ir kitus. Šie dailininkai buvo tolimi katalikybei, Chagallas ir Lipschitzas – žydai, bet jie visi sukūrė Prancūzijos bažnyčių erdvėse tokius puikius dalykus, tokius šedevrus, kad juos iki šiol lanko tūkstančiai žmonių. Net ir neturėdami tiesioginių krikščioniškų paskatų, jie sukūrė tokį gaivų ir originalų meną, tad katalikų tradicijoms ir dogmoms tenka tik nulenkti galvas ir susitaikyti su kūrybingumo vaisiais. Vatikano II Susirinkimas tai pripažino, reikia tikėtis – visiems laikams.

Aišku, būtų geriausia, jei religinį meną kurtų kūrybingi ir religingi žmonės, bet taip retokai būna. Labai daug kas priklauso nuo šviesaus užsakovo. Man teko būti svečiuose pas Paryžiaus arkivyskupą Jean-Marie Lustiger. Kardinolas parodė savo asmeninę koplyčią, kurią galiu vadinti etalonu – nė vieno atsitiktinio ar standartiško daikto, viskas kuklu, bet modernu, neliteratūriška ir labai estetiška.

Krikščioniškos Europos kultūros istorija būtų visai kitokia, jeigu čia nebūtų buvę įžvalgių, kūrybingų dvasininkų – popiežių, kardinolų, vyskupų, kurie turėjo sprendimo teisę užsakyti religinio pobūdžio meno kūrinius.

Grįžkime į Lietuvą. Buvote vienas pirmųjų, atkreipusių visuomenės dėmesį į skulptoriaus Viliaus Orvido darbus, išskirtinę jo sodybą, išleidote jo atminimui ir kūrybai skirtą leidinį. Kaip šiandien vertinate V. Orvido meninį palikimą, jo legendinės sodybos-muziejaus situaciją?

Su Viliumi buvome geri draugai – kartu kūrėme meną, keliavome, vienas pas kitą svečiavomės. Jis buvo tikras žmogus ir tikras menininkas. Vilius daug kam padėjo savo originalia maldos, darbo ir meno terapija. Ir šiandien galvoju, kad jo akmeninės skulptūros yra Lietuvos pasididžiavimas, kuriuo galime ir turime girtis pasaulyje. Deja, kultūros politikai taip nemano. Dabar į Orvidų sodybą nebetraukia, ten per daug pakeitimų ir svetimybių. Gaila.

Tai mes deramai neįvertiname tų, kurie yra šalia mūsų?

Tikrai ne visada įvertiname. Ir neduok Dieve, kad dėl mūsų aplaidumo, inercijos arba konformizmo koks žmogus pultų į neviltį, išsižadėtų prigimtinio kūrybingumo. Vilius buvo nuostabus, geras, patiklus vaikis. Nė kiek nenustebčiau, jei kas nors, melsdamas jo pagalbos, patirtų Dievo malonių ar stebuklų. Šventasis Fra Angelico, palaimintasis Antonio Gaudì’is, palaimintasis Vilius Orvidas – tai būtų tikra šventė pasaulio menininkų gildijai.

Pastaruoju metu itin opi problema – bažnyčių restauravimas. Kaip, Jūsų manymu, turėtų būti derinami modernūs sprendimai ir šimtmečius skaičiuojantis kultūrinis istorinis paveldas? Ar žvelgdamas į kai kurias rekonstrukcijas nepasigendate elementaraus kūrybinio jautrumo?

Visur reikia skonio ir takto. Evangeliškai – „negalima jauno vyno pilti į senus maišus…“ Bet būna labai gražu, kai naujoje bažnyčioje padedamas vienas kitas senas, vertingas sakralinis objektas – ikona, statula, velykinė žvakė. Arba, pavyzdžiui, kaip nušvito Jonavos bažnyčia, kai buvo nuskustas visas trafaretinis sienų dekoras ir palikti balti plotai. Tokioje Lauryno Gucevičiaus sukurtoje erdvėje daug geriau melstis. Manau, kad daugelis Lietuvos klebonų turi išdrįsti nuskusti bažnytinių „chaltūrščikų“ trafaretines štampuotes. Tai būtų tikras mūsų bažnyčių kultūrinis atgimimas!

Pabaigai – vėl apie Jus patį. Prieš kelerius metus aktyvią visuomeninę bei žurnalistinę veiklą iškeitėte į menininko kasdienybę. Turbūt čia nuobodu niekada nebūna?

Nuobodu nebuvo ir žurnalistikoje, ir aktyviai dalyvaujant visuomeniškai. Dariau tai, kas, mano nuomone, buvo svarbu ir reikalinga žmonėms. Atkovojus žodžio laisvę, kaip ir daugelis, labiau tikėjau sąžiningumo ir padorumo galimybėmis. Maniau, jog Lietuvos žmonėms reikia laisvo, tiesaus žodžio, maniau, kad nusimesime prietarus ir stereotipus. Dabar matau, jog ši visuomeniško menininko pozicija buvo nenatūrali. Todėl nebesu toks idealistas. Visuomenės atžvilgiu tapau skeptikas. Tokia – natūralesnė kuriančio žmogaus pozicija. Kaip rašė Henrikas Radauskas: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.“

O dėl meno ir nuobodumo – kartais būni pavargęs, kartais nežinai, ką daryti, kartais nesiseka. Bet tada keiti žanrą, sunkius darbus keiti lengvais arba lengvus – sunkiais. Geriau nė pradėti nepradėk meno darbų, jei jie gali būti nuobodūs. Kaip Apreiškime Jonui: „Būk arba karštas, arba šaltas.“ Autoriaus drungnumas ir nuobodulys pereis ir kūrinio žiūrovams. O tada – geriau mirtis.

Kalbino Gediminas Kajėnas