2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Vitalijus Portnikovas. Izraelio karinė operacija prieš teroristų gynėjus

2010-06-04
Rubrikose: Politika » Komentarai ir pokalbiai 
Gaza

EPA nuotrauka

Isterija, kuri kilo po to, kai Izraelis įvykdė karinę operaciją prieš vadinamąją Laisvės flotilę, kuri bandė prasiveržti prie HAMAS kontroliuojamų Gazos sektoriaus krantų, glumina neslepiamu cinizmu ir propogandinėmis klišėmis, kuriose labai daug melo. Paradoksalu, jog civilizuotu save vadinantis pasaulis, kai kalba pasisuka apie Izraelį, lengvai griebiasi dvejopų standartų. Susidaro įspūdis, kad didžioji vieninga Europa, apie kurią svajojo Charles de Gaulle, įmanoma tik tada, kai yra bendras priešas, kurį per amžius vijome iš savo šalių, skandinome ir deginome. Net ir dabar, kai pačioje Europoje teliko šio priešo kapinės, erzina pati mintis, kad gali egzistuoti Artimuosiuose Rytuose to priešo valstybė. Jei panašūs dalykai vyktų bet kur kitur, dauguma pasaulio valstybių išsakytų solidarumą, o dabar tūžta ir piktinasi.

Pradėkime nuo pradžių.  Gazos sektoriaus blokados, kurią vykdytų vien Izraelis, nėra, nes šis sektorius nėra anklavas, jis ribojasi ne tik su Izraeliu, bet ir su Egiptu. Beje, pastarosios valstybės niekas nekaltina Gazos sektoriaus blokada. Tačiau Egiptas griežtai saugo savo sieną su Gaza ir teisėtai, nes ten valdžią užgrobė teroristai, kurių rankos suteptos žmonių krauju. Jei Laisvės flotilės dalyviai mano, kad blokada nepagrįsta, tai jiems reikėjo gauti leidimą gabenti krovinius būtent iš Egipto valdžios. Egiptas nenoriai kiek atvėrė savo sieną su Gazos sektoriumi tik kitą dieną po Izraelio karinės operacijos ir, kai triukšmas aprims, vėl veikiausiai ją uždarys.

Jokių problemų nugabenti į Gazos sektorių krovinius taip pat nėra. Visa humanitarinė pagalba gabenama į Ašdodo uostą ir po patikrinimo pergabenama sektoriaus gyventojams. Tačiau akivaizdu, kad flotilei buvo svarbu ne krovinio gabenimas, bet blokados suardymo galimybė. Flotilei nerūpėjo Gazos gyventojai, juos nervina pati idėja, kad egzistuoja Izraelis ir panoro įrodyti, jog jis nesugebės sustabdyti krovinių gabenimo. Beje, ir flotilės laivų įgula tikrai nebuvo kilniaširdžiai žmogaus teisių gynėjai, kaip bandoma pateikti. Buvo surinkta grupė iš radikalių islamistinių oprganizacijų, radikalūs politikai ir visuomenės veikėjai, kurie ne kartą ragino sunaikinti Izraelį. Pats laivas, kuris tapo susirėmimo ašimi, buvo nupirktas organizacijos, kuri tarptautiniu mastu pripažinta priedanga teroristinėms organizacijoms. Laivo denyje galima buvo pamatyti ir Egipto parlamento narį iš „Musulmonų brolijos“ Muhamedą al Baltajų, kuris nuolat ragina priešintis Izraeliui, taip pat kitų kontroversiškų veikėjų. Jie žinojo, ką daro, ir jiems buvo reikalingas precedentas, kuris leistų ateityje netrukdomai vežti ginklus HAMAS organizacijai, padėti teroristams ir rengtis naujam karui.

Provokacija nepavyko – kad ir ką kalbėtų apie Izraelio karinę nesėkmę, esą buvo galima įvykdyti operaciją be žmonių aukų. Kitas dalykas, jog kiekvienas provokacijos dalyvis turėjo savų interesų. Pavyzdžiui, daliai Turkijos politikų tai tapo galimybe periorientuoti iš europietiško vektoriaus į naują – musulmoniško pasaulio avangardo – vaidmenį. Atsirado puiki proga parodyti naują antiizraelietišką Ankaros veidą. Radikalams pačioje Palestinos autonomijoje tai tapo dar vienu argumentu, kad karas geriau nei taika. Tai svarbu, nes gerėja ekonominė situacija Jordano Vakariniame krante, kurį kontroliuoja Mahmudo Abbaso administracija, o Gazoje tęsiasi stagnacija. Nes jei valdžia nesugeba užtikrinti žmonėms geresnių gyvenimo sąlygų, jai pravartu paversti juos teroristais savižudžiais.

Gazos sektoriui šiandien tikrai ne svarbiausia netrukdomas ginklų tiekimas banditams. Ir net ne humanitarinė pagalba. Svarbiausia – išsivaduoti nuo HAMAS kontrolės, užmegzti normalius santykius su Izraeliu, kas leistų tūkstančiui sektoriaus gyventojų gauti darbą Izraelyje. Taika ir stabilumas – būtina šio sektoriaus išgyvenimo sąlyga.

Šiuo metu Izraelio arabai, pragyvenimo lygio, išsilavinimo požiūriu, gyvena kur kas geriau nei arabai kaimyninėse valstybėse. Vakarų kranto arabai taip pat pradeda po truputį ropštis iš skurdo. Deja, Gazos sektoriaus gyventojai ir toliau gyvena tamsos ir teroro sąlygomis. Galbūt bijomasi, jei jie pradės gyventi žmogiškiau, bus daug sunkiau juos kontroliuoti ir bus daug sunkiau kaltinti Izraelį dėl visų jų problemų ir antisemitiniam gaivalui vėl reikės ieškoti naujo įkvėpimo šaltinio?

Pagal Grani.ru parengė Andrius Navickas

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (22)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Sirija

Sirija vis dar karštas diskusijų objektas. Šią savaitę Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai vėl nepavyko priimti jokio bendro sprendimo dėl šios nesutarimų draskomos valstybės.

Aung San Suu Kyi

„The Mainichi Daily News“ išspausdino jautrų ir įkvepiantį pasaulyje garsios šių laikų disidentės, Birmos demokratinės opozicijos lyderės Aung San Suu Kyi laišką, skirtą neseniai mirusiam buvusiam Čekijos prezidentui Vaclavui Havelui.

 Jerzy Buzek

Galima būti tikrais lenkais, tikrais lietuviais ir kartu tikrais europiečiais, o krizės metu valstybėms, esančioms kartu, atlaikyti sunkumus lengviau nei po vieną, ir apie tai reikia kalbėtis su visuomene, kad tą suprastų visi žmonės.

Rožinis

Jeigu apie sekuliarizaciją ir pasaulietiškėjimą spręstume pagal religiškumo, ypač jo fundamentalistinių ir integristinių versijų, „sugrįžimą“ į viešąją erdvę, tai atrodytų, jog, grįsdami viešosios-politinės sferos autonomiškumą, jie išsisėmė.

Doleriai ir juaniai

Regis, kapitalizmas laimėjo, bet, pasak specialistų, skirtingose šalyse jis yra nevienodas, todėl Kinijoje jis yra agresyvus, Rusijoje turi KGB kvapą, o arabų kraštuose – naftos prieskonį.