„Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“ /1 Kor 11, 25/.

Labai lengva susitaikyti su esama situacija ir nebesiekti daugiau Dievo palaimos. Greitai priprantame prie esamų sąlygų. Nebetobulėjame, nes prisitaikome prie savo silpnybių. Esame nelaimingi santuokoje, bet nieko nedarome, kad kas nors pasikeistų. Manome, jog neverta stengtis, nes nieko gero neišeis po tiek daug metų. Bandėme išsilaisvinti iš žalingų įpročių, charakterio silpnybių ir priklausomybių. Keletą kartų nepavyko ir po to susitaikėme su nesėkme. Lengviau priimti tai ir nebekovoti. Juk tam reikia mažiau pastangų, laiko ir jėgų. Sakome: „Jau seniai vargstu su sunkia liga, nuo kurios tikriausiai mirsiu... Negaliu valdyti savo temperamento... Niekada nebegausiu geresnio darbo...“

Visada lengviau surasti pasiteisinimų negu pastangų tobulėti: „Visi mano artimieji turi tokį patį charakterį... Mano motina sirgo depresija, ir aš turiu tą pačią negalią... Mano tėvai nuolat ginčydavosi, dabar ir aš tokia esu... Visi mano giminės turi priklausomybę alkoholiui, todėl ir aš turiu šią problemą...“ Bet tai ne Dievo mintys. Tai tik mūsų pasiteisinimas. Dėl savo problemų, silpnybių, trūkumų ir nesėkmių kaltiname kitus. Gal ir didelę įtaką padarė mūsų praeitis. Tačiau nebūtinai ji turi valdyti mūsų gyvenimą. Tikrai dar visi galime atrasti ir jėgų ir laiko tobulėti. Jei atsikratysime senos mąstysenos, jei nebesitaikstysime su sunkumais, jei nebeieškosime pasiteisinimų, tuomet jokios tamsios jėgos negalės mūsų sulaikyti. Niekas negali atimti iš mūsų džiaugsmo, ramybės, drąsos, tikėjimo, kurį mums dovanoja Dievas.

Niekas negali atimti iš mūsų džiaugsmo, ramybės, drąsos, tikėjimo, kurį mums dovanoja Dievas.

Medicinos mokslas tvirtina, kad mes paveldime tam tikras genetines savybes. Jei tėvas buvo alkoholikas, tikimybė, kad ir jo vaikai bus alkoholikai, padidėja tris kartus. Tačiau Šventasis Raštas nuolat primena, kad Dievo nevaldo genetikos dėsniai. Jo galia daug stipresnė už visas paveldimas ligas ar įpročius. Kristaus Krauju esame atpirkti. Mūsų kraujo ryšiai parodo tai, ką  paveldime iš tėvų. Mūsų naujas kraujo ryšys su Kristumi atveria mums naujų galimybių gyvenime. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė (Devintinės) primena, kad mums atverti nauji Dievo palaimos šaltiniai. Šiame naujame kraujo ryšyje (Naujojoje Sandoroje) nėra pralaimėjimų, nėra trūkumų, nėra priklausomybių, nėra ligų.

Vienas jaunas vyras pasakojo, kad jis nuolat ginčijosi su žmona, negalėjo suvaldyti savo žodžių. Jų šeima buvo ant skyrybų slenksčio. Jis sakė, jog ir jo tėvas buvo panašaus charakterio, ir jo šeima iširo. Tas jaunas vyras buvo įsitikinęs, kad ir jo laukia tas pats likimas. Jis tikėjo, jog paveldėjo šią silpnybę iš tėvo, kad skyrybos neišvengiamos. Kai jis apie tai pasakojo, mąsčiau, jog taip nutinka tuomet, kai esame pasyvūs, kai leidžiame, kad mus valdytų praeitis, kai nesistengiame nieko pakeisti. Jo paklausiau: „Ar tiki, kad Dievas yra stipresnis už tavo paveldėtą charakterio silpnybę?“ Niekas nepasikeis, jei susitaikysime su esama padėtimi ir problemomis. Turime kovoti, ugdyti charakterį, valdyti savo žodžius, gerbti kitą žmogų. Niekada ne per vėlu pradėti ir rimtai darbuotis, keičiant tai, ką turime keisti. Turime padaryti savo darbo dalį, o Dievas atliks savąją.

Esame laisvi. Esame atpirkti, išlaisvinti.

Gal mūsų artimieji mirė nuo diabeto, širdies ligos ir vėžio. Nebūtinai taip turi nutikti ir mums. Galime kovoti ir su Dievo galia tai pakeisti. Medicinos mokslas taip pat tvirtina, jog žmonės, turintys kovingą dvasią, tikėjimą, pasveiksta greičiau už kitus. Jų mąstysena ir elgsena padeda jiems nugalėti problemas ir ligas. Kartais žmonės sako: „Depresija mane vargina, mano reumatas sunkus.“ Tikrai tos ligos nėra žmogaus nuosavybė. Esame laisvi. Esame atpirkti, išlaisvinti. Tai tik piktojo siūlomos kliūtys ir laikini sunkumai, kurie mus suvaržo. Mums atrodo, jog esame ligoniai, kurie bando pasveikti. Iš tikrųjų esame sveiki žmonės, kurie kovoja su liga. Kartokime: „Dievas dovanoja man sveikatą. Esu stiprus ir Dievo palaimintas. Liga atakuoja mane. Bet ji negali manęs nugalėti. Dievas yra nugalėtojas. Jis kovoja mano pusėje.“

Šventasis Raštas sako: „... pasitenkinimas savimi sunaikina kvailius“ /Pat 1, 32/. Gal kai kurie esame patenkinti visose savo gyvenimo srityse. Sakome: „Pinigų pakanka, sveikata irgi nebloga, darbas pakenčiamas, šeimoje irgi viskas neblogai.“ Bet Dievas nori, kad nuolat augtume. Kartais pasakau gerą pamokslą arba parašau gerą straipsnį. Tačiau visada širdyje jaučiu troškimą tapti geresnis. Neturiu didelių silpnybių. Tačiau turiu dar daug galimybių ugdyti charakterį, kurti naujas komandas, vykdyti naujus projektus.

Kartais manome, jog esame palaiminti ir viskuo patenkinti. Tačiau vidujai jaučiame, kad galime daugiau padaryti ir patarnauti kitiems. Visada galime siekti didesnių tikslų. Visi turime talentų, kūrybingumo, jėgų, kurias galime dalyti kitiems. Turime palikti patogią aplinką, žengti ten, kur reikės daugiau tikėjimo ir pasitikėjimo Dievo gerumu ir galia.

Pralaimime tik tuomet, kai pralaimime savo mąstysenoje.

Visi turime kliūčių, ligų, problemų, netekčių ir trūkumų. Tačiau tai negali mūsų nugalėti. Pralaimime tik tuomet, kai pralaimime savo mąstysenoje. Žvelkime ne į tai, ko netekome, bet į tai, ką turime, ką galime. Mažas berniukas turėjo penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Jėzus su jais pamaitino didžiulę minią. Žvelkime į tai, ką Dievas dar gali padaryti mūsų gyvenime. Mūsų kūne jo dieviškas Kraujas. Nuolat kartokime: „Esu Aukščiausiojo vaikas. Nesustosiu, augsiu, tobulėsiu ir gyvensiu tą gyvenimą, kuriam esu pašauktas. Viską galiu Kristuje. Mus sieja Naujoji Sandora. Esu stiprus, esu tvirtas, galiu save valdyti.“ Kiekvieną rytą turime gėrėtis savimi, nes Dievas gėrisi mumis. Jis nori, kad džiaugtumės savo gyvenimu. Tam turime augti, tobulėti, valdyti savo mintis, tikėtis dar daugiau Dievo gerumo ir palaimos ateityje.