Yasmina Khadra. Kabulo kregždės. Iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė. Vilnius: Žara, 2010.

Smagiai perskaitomas romanas, kuriame aktualizuojamas (gal net groteskiškai perryškinamas) arabiškas maskulinizmas, religinė ir kultūrinė neapykanta moterims.

Didžioji autorystės intriga bene ta, jog jį slapyvardžiu (sudarytu iš dviejų žmonos vardų) parašė aukšto rango Alžyro kariškis; kiek supratau, paslaptis ne taip jau greitai buvo demaskuota, tik po keleto knygų ir jų vertimų. Įdomiausia, kad skaitydama nuolat svyravau dėl ,,lytinės tapatybės“ primetimo autoriui: mano galva, požiūris į moteris (pvz., jų emocijų išraiškos) yra gan moteriškas, bet kadangi žinai, jog rašė ,,moterimi apsimetantis“ vyras, įsitrauki į paties eksperimento avantiūrą ir psichologinius tokios apgaulės strategijų niuansus.

Kaip romanas ,,Kabulo kregždės“ yra gan savitas, nors siužetiškai paprastas ir be ypatingesnių topografinių Kabulo žymių, kurias buvo galima labiau dekoruoti. Gal knyga įdomi ne tiek grožinės literatūros požiūriu, kiek aktuali edukacine prasme.

. Sudarė Arnas Ališauskas, kompaktinę plokštelę parengė Virginijus Gasiliūnas. Vilnius: Vaga, 2010.

Kasmetinė knyga, paprotys, instinktas. Nieko sukrečiančiai naujo. Jaunimas kaip visad, įdomiausias, nors kai kurie savo strofas per daug intelektualizuoja (pvz., M. Plečkaitis); taip pat pralinksmino D. Čepauskaitė.

Viena vertingiausių dalių - S. Parulskio atsakymai į sudarytojo užduotus klausimus. Atrodo, jis laikosi žavaus principo niekad neatsakyti taip, kaip iš anketuojamojo tikisi klausimo uždavėjas (priešingai negu R. Stankevičius, kurio atsakymai yra ganėtinai nuspėjami; bent jau nėra netikėti).

Ir, žinoma, CD, suteikiantis keletą malonių akustinio mėgavimosi valandų.

Gerbiu poetą Arną Ališauską už atliktą darbą (pati tokio niekada nesiimčiau) ir ,,tematinės poezijos uždavinio“ išgyvendinimą. Nesitikėjau, kad jis almanachą sudarys kaip nors radikaliai – pvz., vien iš ,,gyvųjų klasikų“ arba vien iš grafomanų (tą fluxus kuriais nors metais galėtų atlikti, pvz., Darius Pocevičius).

Literatūros kritikė N. Mikalauskienė ,,Literatūroje ir mene“ teigia, jog šių metų almanachas, žvelgiant iš retrospektyvos – vienas geresnių. Nesutinku, jis visiškai toks pats.

Marcelijus Martinaitis. Mes gyvenome. Biografiniai užrašai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Knyga, gavusi LLTI premiją už kūrybiškumą. Tačiau vien dėl premijų domėtis kokiu nors meno kūriniu gali tik labai primityvus vartotojas.

Geras knygos formatas ir maketavimas, neišpūstas ligi vos aprėpiamo storumo. Memuarinė proza, kurioje susitelkiama ne tik į savianalizę, bet ir savitai dokumentuojama etnografinio Lietuvos kaimo tikrovė – nuo jos M. Martinaitis nėra nutolęs. Todėl skaitant stebina persilaužimas į kultūrą, poeziją, patirties intelektualizavimą – autoriaus vaikystės buities aprašai nedaug kuo skiriasi nuo, tarkim, V. Mykolaičio-Putino atsiminimų, nors tai jau visai kitos kartos buitis.

Esama komiškų epizodų: štai M. Martinaitis sielvartauja, ar tik nebus sunaikinęs M. Davainio Silvestraičio rankraščių, mat trūkstant popieriaus, mokykloje rašydavęs į kažkokių dvaro sąsiuvinių paraštes. Arba – rusiški keiksmažodžiai, kurių prasmės kaimo žmonės nežinojo, todėl juos vartodavo: lietuviškai keiktis buvo pernelyg negražu.

Knygoje nejučia registruojamos autentiškos folkloro formos; kai kurių žodžių net konotacijos jau išnykusios (pvz., ,,kastinis“ – kelias). Bet man ne tiek įdomi etnografinė medžiaga, kiek M. Martinaičio naratorius. Atotrūkis nuo kaimo yra sąmoningas: jis sukelia didelį psichologinį skausmą, kaltę, gal net traumą (paties autoriaus žodis). ,,Prisimenu, kaip skaudėjo tėvams tas mano išėjimas, nors jie patys užsimindavo, kad čia likti man būtų sunku. Jiems buvo skaudus ir mano trumpalaikis atšalimas namams, kartą pyktelėjęs tėvas pasakė: Vaike, dar kada nors pasiimsi, ką dabar pameti? Tada nesupratau, kad tie žodžiai buvo pranašiški. Pasiėmiau namus, bet jau ne namuose. Ten likęs jų niekada nebūčiau turėjęs taip, kaip dabar kurdamas, mąstydamas, siekdamas suprasti žmogaus būvį, jo dvasią, sugebėjimą gyventi ir išgyventi bet kur ir bet kada. Turėdamas tą patirtį ir dabar aš nebijau gyventi.“ (p. 115)

Knygoje santūriai eksplikuojami gan intymūs religiniai išgyvenimai, santykis su to meto lytiniu auklėjimu, vyriška tapatybe. Bene vertingiausia, jog M. Martinaitis ne tik aprašo papročius, bet ir juos paaiškina, psichologizuoja, originaliai interpretuoja. Jo knyga – tai paveldas.