„Ir senatvė gali būti graži...“ – kaip netikėtai ir net įžūliai skamba ši mintis pasaulyje, kuriame vertinamas gražus ir jaunas kūnas, judėjimo trajektorija – tik į priekį ir beatodairiškas tikėjimas, jog visa tai tęsis amžinai... Išstumta iš gyvenimo senatvė miršta neviltyje ir vienatvėje. Tačiau tai ne abstrakti senatvė, o individualus asmens patyrimas, kuris priklauso ne tik nuo žmogaus socialinio statuso, kasdienybės išėjus į pensiją, bet ir nuo visuomenės požiūrio į žmogų.

Šv. Kryžiaus namai Vilniuje kasdien prisipildo žmonių – čia Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys bei joms talikinantys savanoriai rengia programas, skirtas įvairiems žmonėms. Viena iš pirmųjų čia gimusių programų buvo „Senjorų užimtumo programa“, skirta vyresnio amžiaus žmonėms. Pasak programos iniciatorių, pagridiniai šios programos uždaviniai visada buvo ir išliko kūrybingumo ir bendros veiklos skatinimas, atskirtumo tarp vyresnio amžiaus žmonių mažinimas ir kvietimas jungtis į turiningą bendravimą bei aktyvų laisvakaikį.

Šiuo metu programą lanko per 80 žmonių, kurie, susirinkę į grupeles, kartą per savaitę bendrauja, gilinasi į Šventąjį Raštą, gieda, vyksta į įvairias ekskursijas, susitinka su įdomiais žmonėmis bei klauso paskaitų juos dominančiomis temomis. Norintieji taip pat lanko maldos, giedojimo, meno terapijos, kalbų ar kompiuterių kursus. Tačiau svarbiausia čia ateinantiesiems – susitikimas su kitu žmogumi ir gyvas, atviras bendravimas, kuris panakina vienatvę ir gydo ligas.