Gegužės 7 d. Jurbarke mirė  Antanas Kisielius. Jo gyvenimas labai tampriai susipynė su okupuotosios Lietuvos istorija. Gimė jis 1922 metais kaime prie Pavidaujo, dabartiniame Jurbarko rajone. Šeimoje buvo trys broliai ir sesuo. Tėvai – šviesūs ūkininkai. Jų rūpesčiu gabūs vaikai gavo tais laikais gerą išsilavinimą. Antanas vokiečių okupacijos metais baigė Jurbarko gimnaziją. Artimi santykiai siejo su būsimu Jurbarko krašto partizanų autoritetu ir vadu mokytoju Petru Paulaičiu. Paulaitis vokiečių okupacijos metais buvo subūręs patikimų gimnazistų grupę, su kuriais vykdė antinacinę veiklą. Dėl istorijos užgaidų studijuoti universitete neteko. Universitetą vokiečiai uždarė kaip tik tuo metu, kai Antanas baigė gimnaziją. Bet ir be universitetinių studijų buvo išsilavinęs žmogus. Kalbėjo, skaitė prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis. Šių kalbų mokėsi dar gimnazijoje, bet jas ištobulino lageriuose, kur kalėjo ir vokiečiai, ir prancūzai. Rašė kaligrafiškai, be klaidų. Turėjo gerą stilių. Antano parašyti tekstai visuomet nuoseklūs, aiškūs, lengvai skaitomi. Jo atsiminimų knygą „Blėsta laužų žarijos“ 1999 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Susipažinome su Antanu gal 1987 metais pas partizaną Adolfą Kvedį-Girėną. Kartą  A. Kvedys pakvietė pas save į svečius sakydamas, kad supažindins su buvusiu partizanų būrio vadu. Užėjau sutartu laiku. Nuo užstalės pakilo sausas, kuklus, inteligentiško veido žmogus, labiau primenantis pagyvenusį profesorių nei buvusį partizaną, ištiesė ranką ir ją paspaudęs ilgokai žiūrėjo. Vėliau sužinojau, kad taip jis bandydavo perprasti, kas yra naujas jo aplinkoje atsiradęs žmogus. Čekistus, jo įsitikinimu, buvo galima atpažinti iš rankos paspaudimo. Tuos „įgūdžius“ jis treniravo ilgus metus sėdėdamas lageriuose. Netrūko KGB operatyvininkų dėmesio ir išėjus į laisvę.

Lietuvių gyvenimus sujaukė  antroji sovietų okupacija, šiurpia ranka palietusi ir Kisielių šeimą. Vyresni Antano broliai 1945 metų pradžioje įstojo į kovotojų su „išvaduotojais“ gretas. Vyriausias iš brolių kovodamas žuvo po metų, o Juozas išsilaikė iki pat Laisvės kovų tragiško pabaigos. Beveik 10 metų gyveno jis, kaip ir kiti partizanai, be namų, kas dieną persekiojamas. Tik 1953 m. Antano brolį Juozą Kisielių-Geniuką sovietams pavyko nukauti.

Keršydama už sūnus 1945 m. sovietų valdžia suėmė ir nužudė senąjį  Kisielių. Vėliau į lagerius išsiuntė seserį, ištrėmė  motiną. Ir Antanas negalėjo sugyventi su okupacine valdžia. Būdamas 23 metų, tais pačiais 1945 metais tapo partizanu. Tarp jo kovos bendražygių buvo gerai žinomi partizanai: broliai Antanas ir Bronius Liesiai, Alfonsas, Izidorius ir Adolfas Kvedžiai, Palubeckai, Justinas Pinkaitis, jo bendraklasiai Kazimieras Šimkus, Vladas Paršelis, mokytojas Petras Paulaitis, pusbrolis Gaudentas Kisielius ir dešimtys kitų, savo gyvenimą Lietuvos laisvei paaukojusių vyrų. Antanas buvo tarp partizanų, kurie, vadovybės nurodymu, 1945 m. lapkričio mėn. užėmė Gaurės miestelį. Tuo pat metu buvo planuojamas ir Girdžių puolimas. Girdžių bažnytkaimis, galima sakyti, buvo Pavidaujo būrio veikimo rajone, bet, vadovybės nuomone, pavidaujiškių būrio vyrai buvo labiau reikalingi puolant Gaurę. Iki Gaurės vyrai miškais keliavo apie 40 kilometrų. Nė vienas iš Pavidaujo būrio per šį puolimą nežuvo. Ne visuomet taip sekdavosi. Pats Antanas buvo net kelis kartus sužeistas, bet išsigydė padedamas kaimo žmonių. Lemiamas buvo 1947 m. spalio mėn. susišaudymas su sovietų kareiviais. Sunkiai sužeistas pateko į nelaisvę. Kelis mėnesius gyvybė kabojo ant plauko, bet Jurbarko ligoninės gydytojams pavyko išplėšti jį iš mirties nagų. Sunkus sužeidimas išgelbėjo nuo žiaurių kankinimų tardant. Pirmas savaites net čekistai bijojo prie jo liestis, nes buvo akivaizdu, kad labai plona gija jauną vyrą laiko šioje pusėje. Ir vėliau tardytojas iš esmės nieko konkretesnio neišgavo, nieko nesužinojo. Bet ir to pakako 25 metų bausmei. Ramia sąžine Antanas iškeliavo į lagerius. Nė vienas ryšininkas, pagalbininkas, partizanas ar bunkeris nebuvo išduotas.

Brolis Juozas-Geniukas tuo metu dar kovojo ir svetima pavarde rašė laiškus į lagerį. Sulaukdavo Antanas siuntinių ir iš visai nepažįstamų žmonių. Kartą parašė broliui, kad padėkotų siuntinius į lagerį siuntusiam žmogeliui, gyvenančiam kažkokiame kaime. Brolis atrašė, kad dėkoti reikia partizanams, o tas neturtingas kolchoze skurstantis žmogus tik siunčia partizanų parūpintus maisto produktus.

Kai susipažinome, Antanas gyveno Kaliningrado srityje, kairiajame Nemuno krante, ties Viešvile esančiame nedideliame Trapėnų miestelyje. Ne savo noru ten apsigyveno. Jam, 7-ame dešimtmetyje grįžus su šeima iš lagerių ir tremties, buvo griežtai pasakyta: „Nėra tau Lietuvoje vietos, net paskutiniame kolchoze“.

Prisiglaudė Trapėnuose, kad sūnų galėtų leisti į Viešvilės mokyklą. 

Su Trapėnais susigyveno. Ten gyveno ir daugiau lietuvių, buvusių partizanų, lagerininkų, net ir stribų. Nekonfliktavo lietuviai Trapėnuose. Antanas sąžiningai dirbo elektriku. Bet „nepasitaisė“, „nepersiauklėjo“ lageriuose. Laisvu laiku klausė „balsų“ iš anapus, daug skaitė, naktimis rašinėjo Laisvės kovų prisiminimus. Prirašytus sąsiuvinius kruopščiai slėpė. Čekistai kažką jautė, nes kelis kartus Kisielių namuose buvo atliktos kratos. Kalbas mokėję kagėbistai vartydavo prancūziškas, vokiškas knygas, lietuviškai rašytus laiškus, įvairius užrašus, bet taip ir nerado tų partizaniškų prisiminimų, nerado prie ko prisikabinti.

Antanas buvo tikintis žmogus. Dažnai dviračiu atvažiuodavo į šv. Mišias Jurbarke. Kartą  po pamaldų Antaną tyliai, kad niekas negirdėtų, apsilankyti pakvietė tolimas giminaitis: „Užeik, turiu staigmeną“. Ir tikrai. Tikra staigmena – partizanas iš jo būrio, kuris išsislapstė Lietuvoje, taip ir nesugautas čekistų. Smagiai pasišnekėjo. Antanas prisiminė, kad tas žmogus ypač domino čekistus, nes jie niekaip negalėjo nustatyti jo pavardės (žmogus buvo kilęs ne iš Jurbarko). Žinojo čekistai tik slapyvardį. Klausia tardytojas: „Ar buvo jūsų būryje toks ir toks“. Atsakymas: „Taip, buvo“. O kaip jis atrodė? Atsakymas: „Aukštas, garbanotais, juodais, ilgais plaukais“. Tikrasis partizanas buvo visiška priešingybė – žemas, apkūnus, pliktelėjęs vyras. Čekistas užrašo parodymus. Kaip jis galėtų įrodyti ką nors kita? O gal ir toks buvo?

Smagiai pasijuokė partizanai, prisiminę kovų dienas. O buvo 8-as dešimtmetis, gūdus sovietmetis.

Po pirmos pažinties dažnai aplankydavau Kisielius Trapėnuose. Po kurio laiko Antaniukas man patikėjo savo slapta parašytus prisiminimus. Perskaičiau per naktį.  Vertingi mūsų istorijai paliudijimai. Tuo metu dar niekas nežinojo, kokia mūsų laukia ateitis, todėl organizavau rankraščių perrašymą, kad jie kartais kur nepradingtų. Ranka perrašinėjo keli žmonės. Vėliau tų prisiminimų fragmentus spausdino „Žaltvykslės“ žurnalas. Galiausiai 1999 m. jie buvo išleisti atskira knyga.

Atkūrus nepriklausomą  Lietuvą Antanas su žmona persikėlė gyventi į Jurbarką. Kaip ir buvo įpratęs, gyveno labai kukliai, vengė tribūnų, siūlomų postų, net jam rodomos pagarbos. Labiausiai vertino gilius dalykus, tykų darbą.

Tik po knygos išleidimo pasirodė  platesnei visuomenei,  viešai kalbėjo. Džiaugėsi gražiais knygos pristatymo renginiais, susitikimais su skaitytojais Jurbarke, Eržvilke, Šimkaičiuose. Džiaugėsi ne tik mokiniais, kurių nemažai atėjo paklausyti partizano pasakojimų, bet labiausiai – savo bendraamžiais. Daug pasakojo apie knygos pristatymuose sutiktus rėmėjus, ryšininkus, kovą mačiusius žmones, tuomet sutiktus pirmą kartą po 50-ties metų.

Persikėlė į Jurbarką  jau būdamas garbingo amžiaus. Nors sveikata nesiskundė, bet vis užsimindavo, kad su amžium vis mažiau gyvenimo džiaugsmo belikę. Labai išgyveno dėl žmonos ligų. Kartą paklausiau: „Gal ką rašai, Antaniuk“? „Rankos svyra, atmintis ne ta. Radęs valandėlę laisvo laiko, verčiu“, – atsakė. Papasakojo, kad verčia iš Prancūzijos gautus buvusio lagerininko prancūzo prisiminimus. Toje knygoje buvo nemažai pasakojimų apie lageriuose sutiktus lietuvius. Paskaičiau. Įdomi medžiaga, įdomūs prisiminimai. Pasidariau fragmentų kopijas, bandžiau pasiūlyti įvairiems leidėjams, bet „laikai jau ne tie“... 

Iškeliavo Amžinybėn dar vienas didžiavyris. Liko patys gražiausi, šilčiausi prisiminimai. Gražaus gyvenimo graži istorija....  

„Tremtinys“