Prieš keletą savaičių, visai prieš pat menininkės šimtmetį, šių metų balandyje, Vilniaus mokytojų namų Vaikų ir jaunimo meno galerijoje atidaryta tapytojos Monikos Bičiūnienės jubiliejinė (pomirtinė) paroda. Bičiūnienė mirė praėjusių metų spalio pabaigoje, likus pusmečiui iki jos šimtmečio jubiliejaus.

Monika Bičiūnienė yra lietuviškojo dailės primityvizmo klasikė. Tai paliudija ne tik ši paroda, atverianti kelią būsimiems šiemetiniams jos šimtmečio minėjimams, bet ir per kelis dešimtmečius rengtos parodos ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, Amerikos, Azijos žemynuose. Personalinės ir kolektyvinės parodos, kurios iškėlė M. Bičiūnienę į pasaulinį primityviojo meno elitą.

Prieš tuos kelis dešimtmečius, kai susipažinau su Monika Bičiūniene vienoje liaudies menininkų vasaros stovykloje (tokios stovyklos sovietmečiu valdžios buvo propaguojamos ir globojamos) ji jau buvo ne tik atrasta kaip savita menininkė, bet ir kopė į pripažinimo kalną. Tada ji man priminė amerikiečių naiviojo (primityviojo) meno atstovę Grandma Moses, kuri pradėjo piešti ir tapyti sulaukusi daugiau kaip 70 metų. Yra nemažai menininkų dėl įvairių priežasčių pavėlavusių išskleisti savo talentą. Buvusi M. Bičiūnienės marti, dailininkė (ir, drįsčiau sakyti, rašytoja) Jūratė Stauskaitė, Vaikų ir jaunimo meno mokyklos vadovė, surengusi šią jubiliejinę parodą, pavadino Moniką lietuviškuoju Pirosmaniu. Būtent klasikinio primityvizmo prasme. (Skaitytojams primenu, kad garsaus Gruzijos tapytojo primityvisto parodą Vilniaus paveikslų galerijoje anų metų pradžioje atidarė Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimų srautą pradėjęs Lietuvos dailės muziejus.) Iš tikrųjų, besižvalgant po M. Bičiūnienės parodą, krinta į akis abiejų menininkų panašumas, ypač tokia pati portretinių paveikslų kompozicija, ją diktuoja už stalo sėdinčių figūrų motyvas, portretuojamųjų žmonių statika, kurią akcentuoja pirmiausia akys, plačiai žvelgiančios į žiūrovą, sėdėsena – puotaujant arba šiaip besišnekučiuojant. Bet mūsų Monika regi aplink save sūkuriuojantį daug džiugesnį ir spalvingesnį pasaulį, nei tamsokų tonų tapytojas Pirosmanis. Gyvenimas tame pasaulyje jos sielai atrodo lyg nesibaigianti pavasario šventė, o pats buvimas – tarsi pasivaikščiojimas po žydintį sodą.

Tačiau gyvenimas Monikos Bičiūnienės nelepino, nes jai, beveik beraštei Pandėlio mokyklos-internato naktinei auklei, Dievas pasiuntė signalą tik tada, kai ji jau buvo perkopusi savo penkiasdešimtmetį. Tą signalą pasiuntė per sūnų Rimą, tuomet M.K. Čiurlionio meno mokyklos moksleivį. Rimas, grįždamas į namus iš Vilniaus, pastebėjo, kad mama „paišo“. Ėmė ją skatinti, atrado motinos tapybinį talentą ir padėjo jam išsiskleisti. Nuvežė pirmuosius paveikslus į savo mokyklą, parodė dėstytojams. Šie susidomėjo jos kūryba, o mokytoja Jedzinskienė netgi nuvažiavo į tolimąjį Pandėlį, kad galėtų įsitikinti pavėlavusiu talento gimimu. Monika, laikui bėgant, savo ruožtu praturtino sūnaus meninį pasaulį ypatinga spalvų įvairovės ir jų orkestruotės pagava.

Monika Bičiūnienė pradėjo tapyti slapstydamasi nuo kaimynų, kad šie nepamanytų, jog ji, anot tuometinio kaimo gyventojų supratimo, iš proto išsikraustė. Bet greitai žinia apie sužibusį Bičiūnienės talentą pasiekė Rokiškio muziejininkus, ją netrukus atrado rajono žurnalistai, paskui vilniečiai menininkai. Pirmoji jos darbų paroda buvo surengta tuometinėje Respublikinėje bibliotekoje (dabar Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka) Vilniuje. M. Bičiūnienė turėjo absoliučią spalvinę klausą, tad be jokių mokslų žinojo, kur kokią spalvą, kokį potėpį kloti ant drobės ar kartono. Tapyba praplėtė ne tik jos akiratį, bet ir leido lengviau išgyventi vienatvę. „Aš ir pasikalbu su tuo paveikslu. Tarytum visą pasaulį tada matau, visą jo grožį“, – pasakojo vėliau apie savo kūrybos pradžią.

Po kurio laiko, sūnui baigus studijas ir sukūrus šeimą, persikėlė pas jį į Vilnių. Čia prasidėjo tikrasis jos kūrybinis gyvenimas. Nauji žmonės, kelionių įspūdžiai, pokalbiai su panašaus likimo ir pašaukimo liaudies menininkais įvairiose stovyklose ir parodose, jai buvo didžiausia gyvenimo ir kūrybos mokykla. O nepaprastas gyvybingumas ir aistra sužinoti, pamatyti, patirti, kėlė jos dvasią lyg ant sparnų.

Ir ėmė per kelis kūrybos dešimtmečius skambėti jos skaisčių, linksmų spalvų dinamiškas pasaulis – peizažuose ir natiurmortuose, siužetinėse kompozicijose, pripildytose žmonių, gyvulių, žydinčių medžių, gėlynų, vestuvinių puotų, mažų trobelyčių ir didingų miesto mūrų, sūnaus ir dukraitės portretų ir „aš pati“ autoportretų... Paveiksluose spindėjo linksmas gyvenimas – be rūpesčių ir skausmo šešėlių. Gyvenimas – šventė, kurioje dalyvavo jos šeima, kaimynai, draugai. Dabar, kai menininkės jau nebėra, vis dažniau atklysta mintis, kad juk būta jos kelyje ne tik saulės, bet ir šešėlių, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Įgimtas optimizmas, valingumas ir darbštumas padėjo įveikti visas fizines ir dvasines negandas. Jau senatvei artėjant, persikėlusi į miestą, ji nepasimetė, priėmė visus pokyčius su natūraliu paprastumu ir nuoširdumu. Miestas jos nei baugino, nei liūdino, kaip dažnai atsitikdavo mūsų seniems tėvams, vaikų atvežtiems į miestą ir įspraustiems į ankštus daugiabučių namų narvelius. Monika Bičiūnienė buvo gamtos vaikas, bet miestas jai buvo lyg natūrali gamtos tąsa. Jos urbanistiniai paveikslai pilni gėlių, žydinčių medžių, gatvių-alėjų... O dar tie jos natiurmortai, kuriuos labai mėgo tapyti, lietuviško kaimo darželių gėlės – jurginai, aguonos, ramunės – sumerktos į molines, liaudies raštais padabintas puodynėles ar vazeles.

Spalvų sąskambiai liaudies menininkų tapybos darbuose nestebina, nes dažnas dailininkas primityvistas turi gerą spalvinę klausą. Stebina Monikos Bičiūnienės paveikslų kompozicijos tobulumas, pusiausvyra ir visą paveikslą užpildanti ritmika – tarytum kosminė. Vadinkim tai gyvenimo šokiu, kur džiugiu ritmu juda gamta ir žmonės, – tolyje mojantys malūno sparnai ir per kiemą tekantis upeliukas, prie jo stovinti didelė moters figūra, o šalia jos tūnantis mažas arkliukas. Tarsi būtų žaislinis, o juk iš tikrųjų tai kaimiečių lauko darbų tikrasis pagalbininkas. Tas kosminio ritmo pajutimas buvo didelio talento malonė, reta Dievo dovana, kuria Kūrėjas apdovanoja savo išrinktuosius. Paprastai jie būna „iš liaudies“, paprasti žemdirbiai arba amatininkai, turintys neįtikėtiną pagaulumą įspūdžiui, fenomenalią atmintį ir skvarbų žvilgsnį gyvenimo įvairovei.

Maži šedevrai yra Monikos Bičiūnienės žodiniai pasakojimai apie savo vaikystę ir jaunystę, apie kaimo buitį, kurioje pro skurdą (šių dienų akimis žiūrint) švietė kaimo gyvenimo tvarka ir estetika. Taip ji prisimena savo tėvų namus, su šventųjų paveikslais, senųjų liaudininkų, jos senelių ar prosenelių ištapytu kuparu – mėlyname fone geltoni, raudoni, melsvi obuoliukai. Gryčios langai uždengti trumputėm užuolaidytėm iš rangyto popieriaus, o langinės rudai dažytos. Troba iš rąstų, tvartas – iš molio, daržinė – iš lentų, klojimas – iš lentgalių. Stogai šiaudiniai. Tie atmintyje išlaikyti pirmapradžiai vaikystės vaizdai, gyvenimui pakrypus vakarop, jos kūryboje transformavosi į dešimtis trobų, kuriose kas nors veikiama, valgoma, bendraujama, žaidžiama, piešiama. Menininkės vaizduotėje jie pavirto šimtais kiemų ir sodų, per kuriuos teka mėlynos upės, o aplink besidriekiančių pievų žaluma tokia skaisti, kad net verčia prisimerkti. Didžiuliai raudonom arba baltom lajom medžiai, kuriuose tupi riestauodegiai paukštyčiai... Visą drobės formatą užpildę vyrai ir moterys, įdėmiai žvelgiantys į mus, o gal pro mus – į tik savyje regimus tolius... Variantų variantai figūrų, judančių gamtos džiaugsmo šventėje. Kai eini per Vilniaus senamiestį ir Stiklių gatvės posūkyje pamatai seno mūro dviaukštį namą, kuriam gal keli šimtai metų, netikėtai priverčia stabtelėti kaimo darželių gėlėmis ištapytos to namo langinės. Tai Monikos Bičiūnienės „akcija“, atlikta dar tais laikais, kai apie tokias akcijas mūsų modernieji dailininkai net negalvojo.

Jau sulaukusi kone šimto metų, Bičiūnienė ėmė piešti, paakinta artimųjų. Mažo formato piešiniai, žinoma, buvo kur kas lengviau, nei tapyba, įveikiami jos silpstančioms rankoms. Bet blaivi galva vedė ranką, kuri plona pieštuko linija vedžiojo grakščias figūras, pastatų siluetus ir net siužetinių istorijų užuomazgas. Taip reiškėsi dar vienas jos fenomenas, nes ta patirtis, kurią ji sukaupė per gyvenimą, tapo pieštiniais šedevriukais. Savo šimtametėmis akimis ji aprėpė šimtmečio gyvenimo atkarpą...

Monika Bičiūnienė buvo mažutė, rudų spindinčių akių, liudijančių stiprią vidinę energetiką, tvirtos stovėsenos. Apgaulinga kaimo moteriškės laikysena slėpė orią, išdidžią ir laisvą prigimtį. Visą gyvenimą išliko jos ypatingas ryšys su savo šeima: sūnumi Rimu, dukraite Monika, provaikaičiu Rapolu. Juos mylėjo labiausiai, jais rūpinosi kaip mokėdama ir reikalavo atsakomosios meilės. Gyvenimo geismas joje reiškėsi per nepaliaujamą įspūdžių troškimą, ypač pasireikšdavusį kelionėse. Įspūdžiu ji gyveno, įspūdžiu grindė savo kūrybą. „Aš labai mėgstu keliones. Nepavargstu. Mane tegu veža skersai išilgai per Lietuvą, nepasakysiu, kad pavargau. Labai mėgstu, kai mane lengvąja mašina veža arba autobusu. Viską matau pro langus – kiekvieną kalniuką, kiekvieną krūmelį apžvelgiu, kiekvieną bakūžę pakely. Viskas man įdomu. Parvažiuoju iš kelionės, ir atrodo, kad sveikatos pasisėmiau.“

Dabar ji irgi pradeda savo kelionę – savo kūryba. Kaip minėjau, paroda, kurios reprodukcijas čia matote greta teksto (reprodukcijų autorius Ignas Dzedulionis), yra tik įvadas į didelį dailininkės žygį per Lietuvą. Parodinis žygis – į savo gimtinę Pandėlyje. Į didelę ekspoziciją Rokiškyje. Po to parodos ir greta jų vykstantys pagerbimo renginiai Kaune, Vilniuje... Manau, kad tuose susitikimuose su Monikos kūryba bus taip pat sausakimša jos kūrybos gerbėjų, kaip buvo parodos atidaryme Vilniaus mokytojų namuose. Juk Monika Bičiūnienė yra mūsų primityviojo meno pasididžiavimas ir garbė. Ji vienintelė iš lietuvių primityvistų yra patekusi į pasaulinę primityviojo meno enciklopediją.

2010 m. gegužės 22 d.